Langučiai genuose

Sako, kad asmeninis stilius yra tai, ką vilki kasdieną. Bet tai - nelabai tikslu, nebent toje pat lokacijoje gyveni visą gyvenimą. Tai, ką dėvėjau Vilniuje, pasirodė nereikalinga Okinavoje, kas tiko San Diege - nekimba Šiaurės Karolinos pajūrio miesteliui. Aplinka, kurioje drėgna ir karšta, aplink namą šmirinėja driežai, ant lango vakare užšoka pasisveikinti ryškiai žalios varliukės (Pantone Greenery žalumo, madingos) ir jos gaga kaip žąsys, o žmonės gyvena lėtu ir ramiu ritmu. Man smalsu prisitaikyti prie aplinkos, t.y. matyti save kaip dalį jos. Nes jei protestuodama varyčiau su džinsais ir dekonstruotais avangardiniais marškiniais, kas man ypač patiktų kokiam Niujorke (ar Vilniuje), prarasčiau galimybę įsijausti į čia ir dabar. Dar – būtų kraujo-cirkuliaciją-spazmuojančiai karšta, nes toks paprastas dalykas, kaip džinsai, kurie, pamanytum, bendrai yra kasdienybė, čia – retas malonumas (jei atvirai, džinsai dažniau nutraukiami nuo pakabos pasitikrinti apimtims, negu išeiti kur nors jais vilkint).

Todėl - hello suknelės, vėją keliančios pageidautina. O su dabartine langučių ir nostalgiškų retro suknelių tendencija prisiminiau, kad be jų negaliu (ir be retro, ir be langiukų. Dar negaliu be dryžių, gėlių, taškiukų, kaklaraiščio raštų, bet apie juos vėliau – vasara dar tik prasidėjo). Langučiams meilė užgimė anksti, štai įsitikinimui: 

Manau, kad nuo to laiko, 4.5 metų, languotus marškinius visada turiu, nepaisant tendencijų 

Manau, kad nuo to laiko, 4.5 metų, languotus marškinius visada turiu, nepaisant tendencijų 

Kalbant apie nostalgiją, moteriškos gingham langučių suknelės ir Brigitte Bardot stiliuje yra su lygybės ženklu, kaip Jane Birkin yra lygu džinsai ir balti marškinėliai minus liemenėlė plius pintas krepšiukas.

Madam BB ir šiuolaikinės, septintojo dešimtmečio inspiruotos tendencijos (Pringle ir Carolina Herrera) a la Brigitte Bardot

“Gėlių raštas pavasariui? – pribloškiančios naujienos” sarkastiškai prunkštelėjo Meryl Streep herojė filme “Ir velnias dėvi Prada”. Nors Ana Wintour – not my cup of tea, tačiau gėlės pavasarį - toks neišvengiamas, tikėtinas ir tuo pat – nuostabus, hipnotizuojantis printas, palyginti su langiukais: kukliu, kasdieniu, naiviu, nieko iš kojų neišverčiančiu raštu. Tačiau langiukai, kaip ir kitas santūrus raštas, yra geras pagrindas bet kokioms dizaino idėjoms, ir šiuolaikinės tendencijos mielai tuo žaidžia. Ir jei kam atrodo, kad gėlės yra moteriškiausias raštas, drįsčiau abejoti: nieko nėra romantiškesnio ir moteriškesnio nei smulkių langiukų audinio suknelė - kokią ir pasiuvau. Iš plonos, beveik permatomos medvilnės, su visai atvira nugara ir skeltu prieky (tobulam audinio judesiui, na ir kojoms). Žodžiu, kuriu savo provansą.

Čiau!

Čiau!

Alberto ir Tėčio nuotraukos

Ar reikia Valentinui apatinių

Beveik 90 proc. mano draugų ir artimųjų bevelytų nekreipti dėmesio į Valentino dieną: vienišieji grąžo rankas vienatvėje ir be tikslo dairosi į raudonai rožinį asortimentą parduotuvėse: prastą brangų šokoladą, rausvus pliušinius meškiukus, blizgančius papuošalų rinkinius širdies formos aksomo dėžutėse, nėriniuotus minimalistinių apimčių apatinius, susuktus į besiskleidžiančius rožės žiedus (kaip simboliška...), raudono poliesterinio atlaso peniuarus, kurie sausuose butuose įsielektrinę net kibirkščiuoja (fejerverkai!) ir kitokį sacharininį šlamštą, turintį simbolizuoti meilę. Turintys antrąsias puses vaikšto kankinių veidais nuo prievartinės konkurencijos parodyti socialiniuose tinkluose kuo kūrybingesnes, dosnesnes meilės išraiškas ir piktindamiesi komerciškumu trina elektroninius naujienlaiškius su “viliojančiais pasiūlymais Jai ir Jam (dažniausiai – jau minėtas raudonai rausvas asortimentas). Būtų laikas ką nors pasiūlyti “Jai ir Jai” arba “Jam ir Jam”. Rimtai, Maksima.  

Likę 10 proc. – paaugliai ir vaikai, kuriems bet kuri šventė yra gera švęsti - be konspiracijos teorijų ir dažnai užtenka tik josios simbolio, kad ir širdelės ant skruosto (apie tai visai įdomu pagalvoti, ramiai prisėdus ir išjungus skepsį).

Tie, vieniši ar poros, nesutinkantys dalyvauti pigaus gazuoto vyno, saldumynų bei apatinių šventėje vadinami neromantiškais. 

Komercinė šventė? Pfff. Japonijoje Valentino diena yra svarbesnė net už Naujus metus (teoriškai didžiausią jų šventę): parduotuvės čeža ir tviska raudonų ir rožinių šokolado dėžių pilimis – apgultis būtų santūrus žodis, nes (tik) moterys šluote šluoja šokoladą visiems pažįstamiems vyras – vadovams, bendradarbiams, broliams, uošviams, šiaip draugams ir savo vyrams (tiesa, vyrai atsilygina lygiai po mėnesio, 1978-aisiais sukurtoje šventėje - Baltojoje dienoje - toms, iš kurių gavo šokolado. Dovana kultūringam vyrui turi atsieiti bent trigubai nei gautoji. Baltas šokoladas būtinas).

Tikrai, ką daugiau veikti per tą Valentino dieną – valgyt šokoladą, gert šampę apsitempus leopardiniais apatiniais bežiūrint romantinę komediją gal visai ir malonu. Bet pakalbėkim apie apatinius.

Tik neskubėkit lėkti į laperlas, agent provocateur ir kt. Ak, nieko prieš jas neturiu. Tačiau yra nauja, ultra moderni tendencija apatinių industrijoje, kuri man, kaip apyaršei feministei yra labai maloni – prie kūno taip pat. Ilgai apatiniai buvo kuriami vyriškai akiai, jų gundomumo koficientas buvo svarbiausias dalykas, ypač prieš Valentino dieną – suvilioti, nustebinti, pamaloninti jį. Šia prasme nesiskiriame nuo japonių, tik atlygio dienos iš vyrų neturim (Kovo 8-oji nesiskaito). Šiuolaikiniai apatinių dizaineriai (dažniau – dizainerės), pasikrapštę galvas, nusprendė grąžinti apatinius moterims, ir šį kartą - beveik išmaniuosius: ploniausių high-tech audinių, visiems odų atspalviams ir visoms kūno formoms; besiūlius, bekraščius (jokių ten stringų virvelių, įsrėžusių į strėnas ar jautrių nėrinių), lazeriu pjaustytus prabangius apatinius. “Matrica” ir “Žvaigždžių karai” kartu sudėjus, ne mažiau. Čiau “Viktoria’s Secret” angelai, su mikro kelnaitėmis ir suspaustais, blizgučiais pabarstytais papukais kiečiausiose liemenėlėse – likite ant podiumo, ten gerai atrodote. Labas, nematomieji, patogieji, puikieji #girlpower #girlboss apatiniai, skirti kūnui.

Kur seksualumas, klausiate? Štai kur: spėlioti - su apatiniais ji ar be - yra daug seksualiau, nei matyti nėrinių, petnešėlių ir kaspinėlių ornamentą, įsirėžusį po drabužiais ar, dar blogiau, juos taisytis, nes jie arba griaužia, arba smunka ir slenka.

Galų gale būti gundančiai nebūtinai reiškia užsidengti vampyriškais raudonais ar juodais nėriniais. 

Madam Chanel mėgo sakyti: prabanga turi būti patogi. Jei ji nepatogi, tai jokia ji ne prabanga.  

Dar vienas apatinių industrijos pliusas: naujoji dizainerių karta nebereklamuoja savo produkto ant nugludintų six-pack'ų, aliejumi nublizgintų, Photoshopu padailintų užpakalių ir putnių krūtinių, viliojančiai atstatytų objektyvui. Niekas nesiginčija, kad tai gražu - tačiau moterims su celiulitu, strijomis, nebūtinai nugludintomis apimtimis IRGI reikia fainų apatinių! Tokios nuotraukos gal ir ne vyrų džiaugsmui, bet moterims jos žymiai suprantamesnės - tuo atvirumu gali atrodyti net šokiruojančios. Nes priimti savo (ir kito) kūną tokį, koks yra, yra reikalų daugeliui. 

Tai su išties prabangių apatinių diena! 

"Undone", "Nude Label", MarieYat", "Base Range", "Bluebird" apatiniai ir nuotraukos.