Neseniai išgirdau klausimą ar įmanoma rengtis taip, kad patiktum ir sau, ir vyrams. Pirmoji reakcija – žinau atsakymą! - man kuo mažiausiai rūpi, ar aš patinku savo drabužiais vyriškajai visuomenės daliai, net nuosavam vyrui. Visgi yra, kam rūpi.

Pagal savo vyrą spręsti, kas patinka visiems – nesiimsiu, nes maniškis nėra drabužių fanas apskritai (t.y. nėra drabužių-nėra problemų) ir išgyventų su džinsais ir marškiniais visus keturis sezonus. Visgi mano stiliaus eksperimentai jam kelia smalsumą ir priskiria juosius prie mano (trenkto) būdo – kuris jam stebėtinai vis dar patinka net ir po 13 metų. Vienintelis drabužis, kurio mylimasis negali pakęsti – haremo kelnės. Ar vilkčiausi jas romantiškos vakarienės krantinėj? Aišku, kad ne – dar ir dėl to, kad haremo kelnės netinka situacijai. O ir be jų yra ką rengtis. Mano stiliaus identitetas nei feministinė natūra dėl to šiukštu nekenčia - tos kelnės tinka į pliažą.

Pamenu liūdnokai pagarsėjusį JAV TV šou, kuriame kaprizingi turtuoliai ieškojo sau nuotakos (turtuolės jaunikių - irgi). “Piršlienė” (matchmaker), pagal kliento išreikštus standartus surinkdavo būrelį merginų, surengdavo vakarėlį, per kurį jaunikis nusižiūrėdavo kandidates. Pasikalbėjęs su 2-3 nuspręsdavo, su kuria eis į pasimatymą. Piršlienė entuziastingai primindavo merginoms ką rengtis: siaura vienspalvė suknelė (jokių raukinukų!), išryškinanti visus linkius; aukštakulniai laiveliai; ištiesinti neklusnias garbanas, pasideginti - jei blyški, nusidažyti plaukus - jei ne ta spalva, makiažas. Visos susirinkdavo identiškos – jau nekalbant apie tai, kad tos, kurios gyvenime neturėjo tokios suknelės, nesipyko nei su savo veidu, nei su garbanomis atrodė lyg ne čia pataikiusios. Jei būčiau tas jaunikis, nežinočiau nuo ko pradėti rinktis. Visos kaip kareiviai, identiški, suvienodintais veidais.

Tokie apibendrinimai ne tik erzina moteris, bet nuvertina vyrus apskritai – manyti, kad vyrai ieško lėlės su siaurutėlaičiais džinsais ir plieniniu užpakaliu po jais. Kai kuriems, kas galėtų pamanyti, patinka protingos moterys ir net - su savo nuomone! Apie savo stilių taip pat! Gi vyrai – žmogiškosios mąstančios būtybės, o ne neandertaliečiai. Dzin aptempta suknelė, jei sakinio nesurezgi (barakudų ir tėtušių santykiai - atskira kategorija, su stiliumi nieko bendra neturinti). Ir atvirkščiai, jei turi ką pasakyti, tai ir stilius bus priimtinas. O jei ne – prašyčiau sąskaitą ir taksi.

Patrauklumas – tai ne tik drabužiai. Visgi moterų mada šimtmečius buvo apie patrauklumą vyrams ir to keliamas kančias: korsetai, krinolinai, turniūrai, įdėklai - kur trūksta, suveržta ir paspausta - kur per daug. Pėdos per didelės? Ne bėda – vardan tinkamo jaunikio galima jas sulaužyti ir sulankstyti į 7 cm “lotoso žiedus”, nes kai kuriems vyrams patinka mažos pėdos. Japoniškose mokyklose mergaičių uniformos retai kada turi kelnių derinį - tik klostyti sijonukai ir kojinaitės. Ar merginoms tai patinka? Niekas jų neklausė – mergaitė turi atrodyti mergaitiškai.

Marškinėlių, marškinių, palaidinių ir džinsų derinio variantų, kurie patinka man ir mano vyrui - tūkstančiai. Abu turime bendrą fetišą mano baltiniams - siuvinėtos medvilnės whitework "krikštynų marškinukams" :) — Marškinėlių, marškinių, palaidinių ir džinsų derinio variantų, kurie patinka man ir mano vyrui - tūkstančiai. Abu turime bendrą fetišą mano *baltiniams* - siuvinėtos medvilnės *whitework* "krikštynų marškinukams" :)

Aišku, kartais malonu patikti kitiems, vyrams taip pat – kai kurios moterys mąsto apie savo garderobą būtent tik dėl šio malonumo. Tačiau remdamasi savo ilgamete patirtimi būnant moterimi, kuriai rūpi, kas nugula ant mano kūno ir bendraudama su kitomis panašiais mąstančiomis moterimis, galiu ramiai užtikrinti, kad jos rengiasi tai, ką laiko stilinga pagal savo supratimą ir tinkamą jų kūnams. Tokios, kurios rengiasi pagal principą “vyrams tai nepatinka” ar kitokį, kiaušides sutraukiantį apibūdinimą – tikiuosi išnyks kaip dinozaurai.

Visada palaikysiu madą moterims, o ne moterų madą vyrams. Vienas iš šiuolaikinės mados malonumų - pasirinkti tokį stilių, kurį dėvėdamos moterys jaučiasi savimi, stiprios, pasitikinčios, nelaukiančios pripažinimo. Galų gale – argi neveža eksperimentuoti, nesilaikyti taisyklių, nekreipti dėmesio į stereotipus, figūrą ir amžių? Vilktis žvyneliuotą sijoną su džemperiu, aukštakulnius derinti su treningais, juodą liemenėlę - po baltais marškinėliais ir kojines su basutėm. Be makiažo, bet su šypsena. Ar be jos. Ne esmė, kam patinki – svarbu, kad smagu pačiai. O kai smagu, tada ir akys spindi. Ir leiskite pasakyti: nieko nėra labiau viliojančio, įkvepiančio už laisvę rinktis.

Iki,

Laura

Photo: Albert Latour

Beveik 90 proc. mano draugų ir artimųjų bevelytų nekreipti dėmesio į Valentino dieną: vienišieji grąžo rankas vienatvėje ir be tikslo dairosi į raudonai rožinį asortimentą parduotuvėse: prastą brangų šokoladą, rausvus pliušinius meškiukus, blizgančius papuošalų rinkinius širdies formos aksomo dėžutėse, nėriniuotus minimalistinių apimčių apatinius, susuktus į besiskleidžiančius rožės žiedus (kaip simboliška...), raudono poliesterinio atlaso peniuarus, kurie sausuose butuose įsielektrinę net kibirkščiuoja (fejerverkai!) ir kitokį sacharininį šlamštą, turintį simbolizuoti meilę. Turintys antrąsias puses vaikšto kankinių veidais nuo prievartinės konkurencijos parodyti socialiniuose tinkluose kuo kūrybingesnes, dosnesnes meilės išraiškas ir piktindamiesi komerciškumu trina elektroninius naujienlaiškius su “viliojančiais pasiūlymais Jai ir Jam (dažniausiai – jau minėtas raudonai rausvas asortimentas). Būtų laikas ką nors pasiūlyti “Jai ir Jai” arba “Jam ir Jam”. Rimtai, Maksima.

Likę 10 proc. – paaugliai ir vaikai, kuriems bet kuri šventė yra gera švęsti - be konspiracijos teorijų ir dažnai užtenka tik josios simbolio, kad ir širdelės ant skruosto (apie tai visai įdomu pagalvoti, ramiai prisėdus ir išjungus skepsį).

Tie, vieniši ar poros, nesutinkantys dalyvauti pigaus gazuoto vyno, saldumynų bei apatinių šventėje vadinami neromantiškais.

Komercinė šventė? Pfff. Japonijoje Valentino diena yra svarbesnė net už Naujus metus (teoriškai didžiausią jų šventę): parduotuvės čeža ir tviska raudonų ir rožinių šokolado dėžių pilimis – apgultis būtų santūrus žodis, nes (tik) moterys šluote šluoja šokoladą visiems pažįstamiems vyras – vadovams, bendradarbiams, broliams, uošviams, šiaip draugams ir savo vyrams (tiesa, vyrai atsilygina lygiai po mėnesio, 1978-aisiais sukurtoje šventėje - Baltojoje dienoje - toms, iš kurių gavo šokolado. Dovana kultūringam vyrui turi atsieiti bent trigubai nei gautoji. Baltas šokoladas būtinas).

Tikrai, ką daugiau veikti per tą Valentino dieną – valgyt šokoladą, gert šampę apsitempus leopardiniais apatiniais bežiūrint romantinę komediją gal visai ir malonu. Bet pakalbėkim apie apatinius.

Tik neskubėkit lėkti į laperlas, agent provocateur ir kt. Ak, nieko prieš jas neturiu. Tačiau yra nauja, ultra moderni tendencija apatinių industrijoje, kuri man, kaip apyaršei feministei yra labai maloni – prie kūno taip pat. Ilgai apatiniai buvo kuriami vyriškai akiai, jų gundomumo koficientas buvo svarbiausias dalykas, ypač prieš Valentino dieną – suvilioti, nustebinti, pamaloninti jį. Šia prasme nesiskiriame nuo japonių, tik atlygio dienos iš vyrų neturim (Kovo 8-oji nesiskaito). Šiuolaikiniai apatinių dizaineriai (dažniau – dizainerės), pasikrapštę galvas, nusprendė grąžinti apatinius moterims, ir šį kartą - beveik išmaniuosius: ploniausių high-tech audinių, visiems odų atspalviams ir visoms kūno formoms; besiūlius, bekraščius (jokių ten stringų virvelių, įsrėžusių į strėnas ar jautrių nėrinių), lazeriu pjaustytus prabangius apatinius. “Matrica” ir “Žvaigždžių karai” kartu sudėjus, ne mažiau. Čiau “Viktoria’s Secret” angelai, su mikro kelnaitėmis ir suspaustais, blizgučiais pabarstytais papukais kiečiausiose liemenėlėse – likite ant podiumo, ten gerai atrodote. Labas, nematomieji, patogieji, puikieji #girlpower #girlboss apatiniai, skirti kūnui.

Kur seksualumas, klausiate? Štai kur: spėlioti - su apatiniais ji ar be - yra daug seksualiau, nei matyti nėrinių, petnešėlių ir kaspinėlių ornamentą, įsirėžusį po drabužiais ar, dar blogiau, juos taisytis, nes jie arba griaužia, arba smunka ir slenka.

Galų gale būti gundančiai nebūtinai reiškia užsidengti vampyriškais raudonais ar juodais nėriniais.

Madam Chanel mėgo sakyti: prabanga turi būti patogi. Jei ji nepatogi, tai jokia ji ne prabanga.

Dar vienas apatinių industrijos pliusas: naujoji dizainerių karta nebereklamuoja savo produkto ant nugludintų six-pack'ų, aliejumi nublizgintų, Photoshopu padailintų užpakalių ir putnių krūtinių, viliojančiai atstatytų objektyvui. Niekas nesiginčija, kad tai gražu - tačiau moterims su celiulitu, strijomis, nebūtinai nugludintomis apimtimis IRGI reikia fainų apatinių! Tokios nuotraukos gal ir ne vyrų džiaugsmui, bet moterims jos žymiai suprantamesnės - tuo atvirumu gali atrodyti net šokiruojančios. Nes priimti savo (ir kito) kūną tokį, koks yra, yra reikalų daugeliui.

Tai su išties prabangių apatinių diena!