Malonumai ir disciplina

Mada pasiekė itin painų periodą, nors šis prasidėjo labai sklandžiai. Moterų socialinių problemų aktualumas, #metoo ir industrijos tvarumo dialogas pagimdė aiškią tendenciją: minimalistinius ir oversized siluetus (tinkančius visiems kūnams ir abiem lytims), atsisakius dekoro eksceso, dėmesį skiriant formai, audiniui, struktūrai. Natūralios vilnos, nebaltintos medvilnės, odos spalvos reiškia, kad ribojami vandens, skiriamo audiniams dažyti, ištekliai.

Modernusis minimalizmas yra dėsningas mados posūkis: daugelis, įskaitant mane pačią, sužinojom, kaip po eksceso periodo ilgimės švarių formų ir struktūros, kuri savo griežtu apibrėžtumu garantuoja, kad nebus neturiukąrengtis dramos kaskart einant iš namų. Spintoje – logiški, konstruktyvūs deriniai be nežinomųjų. Tik yra vienas niuansas: vartotojas, ne vien mados, visada norės išskirtinumo, kurį pirmiausia gali pasiekti stiliumi. Madingame minimalizme vienaip ar kitaip virstame į avių (avių vilnos spalvos) bandą – snobiškų, brangių ar pigių, nes minimalizmas išskirtinis tampa tik kontrasto fone ir, kaip parodė istorija (dešimtasis dešimtmetis), paprastas gali tik suprastėti. Turint omeny socialinę atmosferą (#metoo), ne visos moterys jaučiasi galingos kampuotuose, minimalistiniuose daiktuose. Man, apyaršei feministei, keliai linksta nuo raukiniuotų suknelių, palaidinių su masyviomis rankovėmis ir kaspinais po kaklu – jose jaučiuosi kaip superžmogus. Kampų turiu ir šiaip.

Kalbant apie madą transformuojantį feminizmą, tiesioginis, gal ir kiek ironiškas jo atspindys yra aštuoniolikmetė dainininkė, Guinnesso rekordų ir šiaip rekordų kaupikė Billie Eilish. Ji renkasi minkštus didžiulių marškinių ir plačių kelnių duetus tiesiai iš „Gucci“ ar „Chanel“ – ne iš podiumo kolekcijų asortimento, o specialiai jai siuvamus. Šią mergiotę gerbėjai ir kas netingi remia prie sienos, kodėl ji nesirenka „figūringesnių“ drabužių. Jos žodžiais, todėl, kad netaptų diskusijų objektu: mažas ar didelis užpakalis, stora ar plona ir panašiai. Ji renkasi nerodyti savo kūno tada, kai socialinės medijos skęsta užpakaliukų, papukų, kardaškių vingių mainstreame. Dažytis plaukus žaliai, mosuoti akriliniais 5 cm ilgio nagais – dalykais, skirtais „tuštutėms“ arba šiaip neformalėms, tampa tendencija: Driesas van Notenas pasiskolino iš jos žalias plaukų šaknis, o milžiniški marškiniai iš prabangių audinių yra tiltas tarp buržuazijos ir gatvės, mados ir prabangos. Ji net neplanuoja būti mados influencere, bet influenceriams tapus prekių ženklų ambasadoriais (t. y. verslu) grįžtame prie to, kas yra mados variklis: požiūrį turinčio vartotojo.

Taigi ant podiumo – šiuolaikinio, post-metoo, moteriškumo paieškos. Atgijusių mados namų „Mugler“ (kaltų už seksualiausius devintojo dešimtmečio derinius) vardas ir kolekcija buvo vieni dažniausiai linksniuojamų mados mėnesyje. „Saint Laurent“ dizaineris Anthony Vaccarello ėmėsi tradicinio Yves Saint Laurento arsenalo: raudonos, violetinės, magentos, garstyčių, akvamarino mėlio, kaspinų po kaklais, siaurų lateksinių sijonų ir aukštakulnių. Niujorkietiškai prabangioje Marco Jacobso kolekcijoje – rafinuota, kvepianti pinigais, moderni Jackie Onassis; „Balmain“ lateksiniai kostiumai, milžiniški pečiai beveik gąsdino galia.

Modernioji mada tapo tarsi proto ir jausmų, logikos ir emocijų konfliktu: kampuotas, oversized, stiprus, neutralių spalvų minimalizmas, kaip disciplinos, antimados, sąmoningumo simbolis, ir jo buržuaziškais malonumais besimėgaujantis kolega – devintasis dešimtmetis, prabangių spalvų, raštų, blizgančių, seksualių, įspūdingų siluetų periodas. Šios dvi kryptys negalėtų būti toliau viena nuo kitos konceptualiai ir socialiai, o jų egzistavimas tuo pačiu metu kelia įtampą: sąžinė sako, rinkis tai, kas sąmoninga; #metoo ir feminizmas sufleruoja, kad viskas vyksta tvarkingai. Tačiau grožio ir prabangos geismas verčia ilgėtis laikų, kai mada buvo privilegija.

Gera naujiena yra ta, kad protas ir jausmai turi egzistuoti kartu. #Metoo iki švytėjimo išgalando, išgrynino prieš tai dominavusių tendencijų maišalynę: galinga moteris bosė, galinga moteris dominatrix ir šiaip – galinga moteris.

Foto: Albert Latour

Tekstas buvo publikuotas žurnale Laimė

Ar vyrai nori mados

Ar kada nors, pervertusios dešimtis instagramo nuotraukų iš vyrų mados savaičių, Pitti Uomo, padūsaujate – tai kur tie vyrai, kurie puošiasi rafinuotais vilnos kostiumais ir skrybėlėmis, klasikiniais brogais, kas perka jiems Balenciaga sportbačius ir moderniausius gatvinius derinius? Jų romantiniai partneriai, žmonos, draugės? Patys?

 Modernioje vakarų kultūroje vyriškumo naratyvas yra paprastas: tas, kuris rūpinasi “skudurais” – tuščias ir savimyla, o tas, kuriam išvaizda vienodai, greičiausiai rūpinsis savo moters išvaizda, bus gilus ir net dvasingas. Jis privalo nekęsti šopingo, vienas net nedrįstų į parduotuvę užsukt, ir apskritai geriausiai, jei atrodo taip, tarsi mėsą dantimis nuo kaulų plėštų. Geriausiu atveju – žmona viską nuperka ir parodo, ką su kuo derinti. Visi kiti, kurie sugeba patys savimi pasirūpinti ir dar pataikyti į modernios mados taktą – (homofobiškas žodis).
Jei pasikuistume istorijoje, vyrams uch, kaip rūpėjo jų garderobai. Tai buvo ne tuštybės, o savigarbos reikalas: Napoleonas keitė marškinius ir prausėsi 2 kartus per dieną, turėjo 30 porų aulinių dviems metams (!), liemenių ir bridžių – po 48 trejiems metams (kai paprastas žmogelis – vieną liemenę ketvirčiui amžiaus). Karalius Liudvikas XVI 1668-aisiais pateikė įstatymą, kad Versalyje bus nelegalu atrodyti nemadingai, o pats Karalius Saulė buvo vienas ekstravagantiškiausių mados ir prabangių kvepalų vartotojų (na, su vonios ritualais buvo reikalų – geriau graviruota lazdelė pasikasyti utėlėms nei imt ir išsimaudyti). Teigiama, kad jo dėka Paryžius yra toks, kokį mes pažįstame dabar: prabangus, glamūriškas ir rafinuotas. Vyrai, kas galėtų pagalvoti?
Kas atsitiko, kad moderniojoje madoje tas neišrankus tipažas, kuris gali miegot po lapais ir nesirūpina estetika, tapo vyriškumo idealu? Moterims šis tipažas tarsi reiškia, kad vyras nebus narciziškas, savimyla ir leis joms spindėti šalia. Rūpintis išvaizda, savo vidiniais gyliais ir spindėti abiems drauge neįmanoma - arba-arba variantas. Jis turi leisti jai būti žvaigždei, o pats – kad tik nesušaltų ir ne su treningais! Pasakykite apie italui.

 Tiesa, augant šie stereotipai mane aplenkė, nes mano tėtis yra visiškas estetas, niekada nesirengia tai, kas tik patogu – turi būti skoninga ir elegantiška. Mano vyras, bandydamas paisyti stereotipų, santykių pradžioje niurzgė, kad mada jam neįdomi. Bet pakliuvo paukštelis į hedonistės rankas, ir dabar nori mados: jis, jūrų pėstininkas, kas kelis metų siunčiamas karinėms ar politinėms misijoms į Iraką ar Afganistaną, visą gyvenimą praleidęs testosterono prisigėrusioje aplinkoje, kur bet koks nukrypimas nuo stereotipinės vyriškumo normos gali prišaukti nepageidaujamo dėmesio. Tik dabar, savo karjeros aukštumoje, kitų nuomonė jam nė motais – valandomis matuojasi naujus akinių rėmelius, renkasi rankų darbo aulinius, esam geriausi vienas kito šopingo partneriai, jaučia poreikį kas sezoną atgaivinti garderobą (savo ir mano) ir dievaž, mėgsta pasikedenti plunksnas prieš vakarėlius. Mes abu mėgstam. Nes tai malonu – kaip skanus maistas ir kelionės.

Kalbant apie karininkus, kaip vyriškumo olimpą, verta susimąstyti: karinio parengimo stovyklose, bootcamp vadinamose, jauni 17-mečiai lepūnėliai ne tik mokomi naudotis ginklu. Už nevalyvumą, tingumą, neteisingai sulankstytus (!) ir netvarkingai sudėliotus marškinius, nepaklotas lovas, nelygintas uniformas, nenublizgintus batus, nešvarius baltinius dantų šepetuku ir ausų krapštukais blizginsi tualetus tada, kai visi miegos po sunkios dienos. Napoleonas tai suprato ir be bootcamp.

Nepaisant moterų įtaraus žvilgsnio į elegantiškus ir stilingus vyrus, modernioji statistika atskleidžia šį bei tą įdomaus: firstinsight.com pirkėjų tyrime teigiama, kad šiuolaikiniai vyrai interneto ir prabangos parduotuvėse praleidžia beveik tiek pat laiko, kaip ir moterys. Tik, skirtingai nes mes, vyrai yra utilitariniai pirkėjai – t.y. šopinasi, kad nusipirktų tai, ko jiems reikia, o neina į parduotuvę tik pasižvalgyti. Kai moterims yra būdingas hedonistinis šopingo aspektas – malonu, o ar pirksiu bus matyti. Šiuolaikinėje madoje nebėra teisingos “vyriškos” uniformos, nyksta pasenęs “vyriškas” požiūris į madą, pirkėjas nebeskirstomas pagal demografinius prioritetus. Madą ir šopingą, kaip kažkada buvusį išskirtinai moterišką teritoriją, teks (vėl) dalintis su vyrais - vyrai domisi mada, renkasi tai, kas jiems patinka, galvoja apie savo estetiką patys – be visur nosį kaišiojančių antrų pusių. Patinka mums tai ar ne.


Foto: Albert Latour

Naujų drabužių terapija

“Geriausi dalykai gyvenime yra nemokami. Antri geriausi yra labai brangūs”, sako madam Coco.

Aha. Šopingas. Malonumo ir skausmo teritorija.   

Vieni čia girdi vergiją daiktams, kiti išpardavimų karštligę, treti prisiekinėja, kad toks žemiškas dalykas, kaip šopingas, jų taurių sielų neliečia. Psichologai teigia, kad sąmoningas šopingas ar tiesiog pasidairymas po vitrinas, liesti naujus drabužius, įsivaizduojant save su jais yra normali perkaitusių smegenų reabilitacija.

Dirbdama stiliste supratau, kad šopingas yra daugiau nei pervargusių smegenų reabilitacija: stovėdama persirengimo kabinoje su kliente, kuri priversta matyti savo kūną iš visų pusių bent trijuose veidrodžiuose, suvokiau, kad šopingas gali tapti akistata su savimi - ne tik savo kūnu, bet netgi tais demonais, kurie tykiai kiūto pasąmonėj. Tai yra terapija – matyti, priimti savo kūnus, įvardinti sau, kaip norėtum, kad jie atrodytų ir imtis veiksmų tai įvykdyt – jei to nori. Tai tampa ypač aktualu, kai kūnas keičiasi. Tačiau sėkmingos terapijos niekada nebūna malonios.

“Kas jums patinka?” - klausiu. “Tik kostiumėliai. Nekenčiu kvarbatkuotų suknelių”, griežtai atkerta viena, nesvarbu, kad nebuvo nė pyp apie sukneles, juolab kvarbatkuotas. Linkteliu galva, ieškau kostiumėlių, mintyse suprasdama, kad kostiumai ar kostiumėliai yra galios simbolis, kiečiausias jautrumo šarvas, dažnai priešpastatomas nerimtoms kvarbatkuotoms suknelėms. Reikia drąsos įleisti save į kvarbatkuotos suknelės glėbį.

“Ką jūs man čia siūlote? Šie drabužiai – ne aš”, niršta ant juodo kostiumo kita, kuri teigia, kad mada nesidomi. “Aš negaliu rengtis šito, aš jums ne bandomasis jūsų vizijų triušis”. Ką gi, sąžininga.

“Koks dydis jums labiau patinka?” - klausiu laikydama dvejus džinsus, sąmoningai pasirinkusi žodį “patinka”, o ne “tinka”, sugestijuodama į jos pomėgį-įprotį, o ne kūno ir drabužio santykį. Išsirenka mažesnius. Kabinoje, kol ji matuojasi, stebiu dulkių kiškučius kampuose, užuodžiu prakaito kvapą – nusuku akis, matydama jos žvilgsnį į savo šonus džinsuose. Laukiu jos pačios verdikto.

“Kokio dydžio drabužius paprastai vilkite?” - klausiu dar vienos. Ji atsako – “S, 36”. Žiūrėdama į jos figūrą negaliu suprasti, kokių veidrodžių karalystėj ji gyvena, tačiau atnešu glėbį pageidaujamų dydžių drabužių. Nerizikuoju siūlyti didesnių, nes patirtis sako, kad geriau per mažas (“čia turbūt toks keistas modelis”), nei per didelis (“aš jums panaši į L ?!”). S 36 klientė suirzta, netilpdama į drabužius. Kalbamės apie skirtingų gamintojų dydžių standartus ir jos galimą atvirumą sekančiam didesniam dydžiui.  

Čia tik kelios iš bent šimto istorijų, kuriose buvau tų dalyvių psichologė - ne mados žinovė, porinanti, kas madinga, aktualu ir t.t. Beje, šie dalykai 90 procentų mano klienčių buvo visiškai neįdomūs, jos pačios tai žinojo. Visos, 100 proc., norėjo patvirtinimo, kad yra gražios, ne per senos ir ne per jaunos, kad jų kūnai - jų pėdos, blauzdos, šlaunys, užpakaliai, liemenys yra tobuli, kad jų oda – ne per blyški, kad jos savo išvaizda spinduliuoja tai, ką planavo. Aš šalia - apie save nekalbanti, nesiginčijanti, nepavydi, padrąsinanti, klausianti ir klausanti “draugė”. Šios terapijos buvo sekinančios mums abiems – po jos norėdavom tik butelio vyno ir ramybės. Kai kurios savo pirkinių tą pačią dieną net neapžiūrinėdavo.   

Asmeninės stilistės karjeros netęsiu, nes man, kaip ir daugeliui mano klienčių, gyvasis šopingas yra egzekucija, nes aš, kaip ir mano klientės, nemėgstu akistatos su savo besikeičiančiu kūnu ankštoj, dulkėtoj, kitų streso prakaitu kvepiančioj matavimosi kabinoj, kurių šviesoj išryškėja net tie gumbai, kurių nežinojai turinti, atsakinėjant į pardavėjų klausimus – “na ir kaip?” (“nesakysiu” noriu atsakyti, bet nemandagu). Todėl interneto parduotuves laikau išganymu (ir šopingo vienintele ateitimi) – jų dėka galime lėčiau artintis link naujų drabužių, kurie kaskart kėsinasi kompromituoti mūsų jautrų suvokimą apie kūną, neatsisakant pirkimo malonumo: saugoti juos virtualiam pirkinių krepšy tykant nuolaidų, laukti jų, neprikvėpintų kitų nerimu atvykstant dėžėj prie namų, jei jie - ne tokie, kaip tikėjomės – prunkštelt ir išsiųst atgal, nesimatuoti visai ar išsimatuoti su visu turimu garderobu, žiūrėti į juos savo veidrodžiuose prie savo paties geriausio – namų - apšvietimo nors ir tris valandas, išsiklausinėti artimųjų nuomonės arba savaitę slėpti juos spintoj, čiupinėti juos, nueiti miegoti šalia jų, o ryte nuspręsti, kad čiau – jie keliauja atgal. Nežadinant savo demonų, niekam neatsakant į klausimus, nesiteisinant. Tokia terapija – beveik maloni.

Tekstas buvo publikuotas žurnale “Laimė”

Foto: Albert Latour

Kas yra prabanga

Manau, neatrodysiu naivi, kuri užaugo manydama, kad prabanga tai garsaus vardo, kainos, dizaino, audinio ir nepriekaištingos kokybės derinys, kurį dar ir sunku gauti. “Deficito” ingredientas buvo ypač svarbus. Tiesa, po sovietmečio tai buvo bet koks blizgalas, atsiųstas “tetos iš Amerikos”, bet palikim tai istorijai. Tradicinė prabanga kinta  – jaunėjantis prabangos prekių vartotojas, gatvės mada, nauji, “negarsūs”, bet su unikalia vizija dizaineriai, Instagramas ir online shopingas privertė prabangos sektorių pajudėti iš sąstingio. Nesupraskite neteisingai – “Hermes” Birkin rankinei, “Rolex” laikrodžiui ir “Dior” suknelės statusui negresia jokie pavojai: šie yra neprastesnės investicijos nei nekilnojamas turtas, tradicinės prabangos simboliai, tačiau kas lieka už jų ribų susivelia į vieną pilką masę, kai neaišku, kur prabangos pradžia ir pabaiga. Pakuitus garsių ir brangių vardų parduotuves, nesistebi, kad audinių sudėtis dažnai yra panaši, kaip ir tų, kuriuos perkame mirtingųjų parduotuvėse. Kažkiek vilnos, kažkiek viskozės, kažkiek šilko, medvilnės, lino ir kažkiek poliesterio. Kokybė (audinio sudėtis ir pasiuvimas) ne mados žinovui, t.y. didžiajai daliai mados vartotojų nėra galutinai aiški iki pirmo skalbimo - nebent akis degina surauktos siūlės, žiežirbuojantys įsielektrinusios sintetikos fejerverkai ir panašios pabaisos, ir kuris, jei netikęs, vienodai sumaitos tiek “Burberry”, tiek “Zara” megzinį. Tai kas ta prabanga?

 Ar “Louis Vuitton” kolekcija su skeiterių brandu “Supreme”, “Gucci” kolekcija su Harlemo gatvės mados dizaineriu Dapper Dan, kūrusiu drabužius iš dizainerių audinių padirbinių - prabanga? Ar $6000 kainuojanti “Chanel” suknelė, kurią išsinuomoji už skeveldrą jos kainos išlieka prabanga? O klasikiniai “Louboutin” stiletai, kuriuos viena nusipirka per porą minučių internetu, o kita pusmečiui sėda ant grikių dietos ir tokius pat nusiperka - prabanga? Taip ir smegenis užvirinti galima – tūkstančiai panašių klausimų.

 Nors kokybė, precizika išlieka tradicinės prabangos kertinis akmuo, moderniam (jaunam) mados vartotojui nedaro tokio įspūdžio, kaip, sakykim, jų mamoms prieš dvidešimt metų. Ne dėl to, kad jis to nesupranta ar nevertina rankų darbo. Mažo, bet šiuolaikiško gamintojo drabužio koncepcija, už jo slypintis pasakojimas, kompanijos įvaizdis ir puiki kokybė paverčia daiktą išties unikaliu. Unikalumas, retumas yra tarp geidžiamiausių prabangos elementų – “vienetinis” madoje yra magiškas žodis. O tai yra kas kita nei įsilieti į “Chanel” rankinukų “2.55” savininkių minią, nors jų prabangumas diskusijų nekelia.

 Atsileidę modernios mados taisyklių gniaužtai (aprangos kodų, statuso reikšmių), athleisure, kaip dominuojančio stiliaus iškilimas parodė, kad prabanga įmanoma visų kainų lygių ir visų stilių. Nors mada ir prabanga – ne tas pats. Kuo bjauriausi ugly stiliaus “Balenciaga” sportbačiai, dėl kurių driekiasi madistų eilės, nebūtų laikomi prabanga prieš 20 metų, tačiau modernusis mados, prabangos ir Instagramo vartotojas pirmenybę teikia jaustis čia ir dabar, unikalumui, kurio klasikiniai “Tiffany” deimantų auskariukai ir juoda maža “Dior” suknelė nesuteikia.

 Dar komplikuočiau yra su nuomojama prabanga. Dabar gali išsinuomoti “Prada” paltą mėnesiui, “Rodarte” suknelę vakarui, ar puikuotis “Celine” rankinuku draugės vestuvėse. Tai vadinama dalybų ekonomika, ir, sutikime, vartotojiškumo naštą, kuri slegia mados mylėtojų sąžines, gerokai palengvina. Tačiau brangių dalykų skolinimasis atskiedžia emocinį prabangos aspektą - galėjimo sau leisti, prestižo, sėkmės pojūčio, “pats užsidirbau” ir kuris visada buvo prabangos sektoriaus marketingo arkliukas. Išskirtinumas ir galinčių sau leisti kategorija buvo svarbus prabangos ingredientas, kuris dingsta, per gerokai paprastesnius būdus jos pasiekti, tuo padarydamas prabangą prieinamą: pirkimą išsimokėtinai, internetines išparduotuves ir išpardavimus, ebay ir panašiai.

 Pabaigai galvoju štai ką: “Calvin Klein” dizainerio Raf Simmons suknelė už 25 000 dolerių ir “Calvin Klein” apatiniai už 7 dolerius yra tos pačios kompanijos, juos skiria tik kaina. Modernioji prabanga gali būti išskirtinė ir masinė, siekamybė ir pasiekiama, nekintama yra tai, kad prabangos daiktai - tie kuriuos malonu, bet nebūtina turėti - visada yra geidžiami.

 Foto: Albert Latour

Kas yra modernus minimalizmas?

Modernioji mada yra prieinama visiems. Jei tavo drabužiai nėra prabangūs kainos atžvilgiu, gali atrodyti prabangiai, jei nesi žiopla, suvoki šį bei tą apie madą, audinius, proporcijas, šiuolaikiškumą ir turi savo braižą. Todėl turtingos kaimynės pavydžiai į tave žiūri ir niekaip nesupranta iš kur pas tave “pinigai” ir kodėl atrodai geriau nei jos su savo originaliais luisvuittonais.

Šiuolaikinė prabanga, kaip mados industrijos dalis, turi rimtą užduotį išlikti adekvačia ir geidžiama. Modernusis vartotojas išleidžia drabužiams gerokai mažiau, turi jų daugiau, nei mūsų mamos, neribotus pasirinkimo kanalus, bet kokio stiliaus ir bet kokios kainos. Skirtingai nei anksčiau, turėti pilną spintą šiuolaikiškų drabužių, bent 50 porų batų nėra prabangos dalykas. Dabar prabangos dalykas yra tiek neturėti. Prabanga nebus prabangi jei ji taps prieinama visiems: nepasiekiamumas - antrasis jos vardas. Naujosios prabangos naratyvas yra maždaug toks: kažkada pirkęs viską, kad būti ant bangos, dabar susivokęs ir supratęs tikrą drabužio kainą, ieškai to, kas dera su viskuom, yra amžinas, etiškas, o kokybe nenusileidžia Eglės žalčių karalienės geležinėms klumpėms. Tai vadinama kapsuliniu garderobu. Jis sudarytas iš būtinų ir esminių dalykų, essentials ir basics. Pastarųjų skyrius parduotuvėse yra nykokas, tai tam, kad kapsulinė spinta nekeltų žiovulio, primenama, kad tie basics turi būti prabangūs ir etiški – ekologiško kašmyro megztinis, garais (be vandens) dažytos heirloom (Dalia, reikia tavo pagalbos čia) medvilnės marškiniai ir panašiai. Viskas čia aišku. Etiškas minimalistinis garderobas yra nauja prabangos formulė, nes jei turėti daug tapo prieinama, tenkintis 10-čia daiktų, kurie, nors ir pagaminti atsižvelgiant į globalias mados problemas, yra aitru piniginei ir rimtas išbandymas žmogiškai prigimčiai – mėgautis gražiais drabužiais ir pirkimo malonumu.

Šis naujasis minimalizmas yra paradoksalus reiškinys. Tarsi turime gėdintis savo noro pirkti, kas vadinama daug ir pigiai: šie žodžiai yra vartotojiškumo epitetų viršūnėje lyg tarp jų būtų lygybės ženklas. Pažaboti užklupusį įkvėpimą, atsispirti norui įsigyti skaisčiai rožinę blizgančią suknelę, net jei sapnuojate save su ja, vietoj jos atsigręžti į asketiškai “amžiną” drabužį ir būtinai už jį mokėti visą (didelę) kainą. Amžinų drabužių idėja - nenauja. Net ne tai, kad tokių drabužių nėra, tačiau nėra būdo nuspėti jų amžinumui. Pavyzdžiui, džinsai į kuriuos buvo siūloma investuoti 2005-aisiais, jei dar tiks figūrai, atrodys visaip kaip, išskyrus moderniai 2018-aisiais. Drabužio amžinumas yra individualus dalykas. Kas man atsakytų, kodėl kiekviena moteris privalo turėti tamsiai mėlyną švarką ar klasikinį paltą? Stilius supaprastinamas iki basic daiktų (ir atsisakant bet kokių individualumo užuominų), kas prieštarauja kitam populiariam mados naratyvui – “ieškokite savo stiliaus” (visos žinom, kad “stilius” reiškia gyvenimo būdą ir pomėgius, ne tik drabužius). Kaip jį rasti, jei po 30-ies privalom turėti tamsiai mėlyną švarką ir klasikinį paltą?

Be abejo, minimalizmas yra svarbus tuo aspektu, kad neprisidėtume prie darbuotojų išnaudojimo ir pirkti-mesti mados piktžaizdės. Tačiau kaip pateisinti “investicijos” dalį, kuri tarsi neatsiejama nuo žodžio? Kodėl taupymas ne pagal kišenę brangiam lietpalčiui staiga padaro tave mažiau materialistišku ir vartotojišku?

Dar yra stereotipinis psichologinis momentas, kai minimalizmas priešpastatomas pigumui ir nebrandumui: minimalistinio garderobo savininkas dažnai sulyginamas su brandžiu, priešingai apsikarsčiusio pigiom šmutkėm nebrendylos. Lyg tarp šių dviejų šviesmečių atstumu kraštutinumų niekam vietos nelieka.

Nieko bloga turėti apetitą madai, mėgti daiktus ir jų norėti. Nieko bloga atrodyti taip, kaip tau norisi. Ta, su 10 paltų, kurie jai tinka ir yra reikalingi, moka juos derinti, nėra labiau materialistiška už tą su vienu – nors ir prabangiu. Prabangusis minimalizmas yra toks pat vartotojiškas, kaip ir neminimalizmas – tik dėmesys nukreipiamas nuo vieno kiekio (kainos) į kitą kiekį (vienetų).

Tekstas publikuotas žurnale “Laimė”

Foto - Albert Latour

Mados auka

Oscar de la Renta, kadaise pietaudamas su kolega “Caravelle” restorane Paryžiuje ir nužiūrinėdamas madingas moteris, burbtelėjo – mados aukos. Jis - šio nelemto posakio autorius. Gianni Versace patikslino – moteris, kuri keičiasi kas sezoną ir nesilaiko įprastų stiliaus taisyklių yra mados auka. Jei turėčiau ką nors “Versace”, išmesčiau iškart.

 Po paraliais, koks traumuojantis išsireiškimas. Niekada jo aiškiai nesupratau – nors studijavau madą, Kalifornijos dailės institute San Diege dėsčiau mados dalykus, parašiau mados knygą, godžiai domiuosi mados tendencijomis, industrijos tvarumu, technologijomis, kapstau istorines-socialines-psichologines mados reikšmes ir pokyčius. Ar mada turi galios mus, lyg marionetes, paversti aukomis? Imkime, pavyzdžiui, populiariausias estetines ir malonumų industrijas su savo tendencijomis, kurios dažnai kinta, gali būti labai brangios ir prabangios – maisto, interjero, meno, tekstilės, juvelyrikos: ar jų smalsiausi vartotojai - aukos? Gero maisto - gerbėjas, snobas arba foodie. Net jei jis pusryčiams sliurpia austres, kurių niekada nemėgo ir geria brangiausią – Kopi Luwak - kavą. Vyno – mėgėjas, žinovas (“vyno auka” kelia kitokių asociacijų - kaip pavyzdžiui po kokio ypač linksmo savaitgalio. Bet liaudyje sakoma, kad po gero vakarėlio turi sopėti galva. Žodžiu, niekas nesijaučia aukomis). Meno, nebūtinai gero ir vertingo, kolekcininkas - beveik gerbtinas. Interjero – estetas ir panašiai. Bet aistringas mados mylėtojas gauna į kuprą – mados auka.

 Populiarieji žodynai ir vikipedija teigia, kad mados auka yra mados vartotojo nesugebėjimas atsilaikyti greitoms tendencijoms ir materializmui. Pagal tai atitinku “aukos” (brr...) aprašą visu 100 procentų – spirgėdama reaguoju į naujas tendencijas ir keisčiausias mikrotendencijas, rašau ir fotografuojuosi savo mados blogui, dažnai neatsilaikau aukštakulnių ir blizgančių dalykų vilionėms, kartais apsirengiu taip, kad paskui negaliu suprasti, kokio velnio, o spinta lūžta nuo pačios siūtų, pirktų, pigių, brangių grožybių ir klaidų. Vienodai svaigstu nuo “Jil Sander” minimalizmo ir “Gucci” eksceso, oda eina pagaugais nuo vintažinių drabužių su savo istorijomis. Kai kurios tendencijos tikrai parklupdo ant kelių ir galiu apsibliauti nuo grožio, o po sezono/metų – pamiršti. Viską, kas gražu, noriu dėti ant galvos – bet apsiriboju skrybėlėmis, skaromis ir dirbtinių gėlių vainikais, sugebu prarasti laiko nuovoką ir santaupas audinių parduotuvėse. Lyg to neužtektų, mėgstu sukišti į juos nosį – audinių kvapas (po kūdikio kvapo) man yra vienas iš gryniausių narkotikų, kuris, iš nosies šovęs tiesiai į smegenis, nuvingiuoja ten, kur vaikystė ir mamos audinių stalčius. Tokių, kaip aš pati, pažįstu daug. Jie nepanašūs į aukas – jokias, nes kiekviena jų obsesija turi savo istoriją.  

Yra kas ginčytųsi, kad aklas sekimas tendencijomis, be polėkio, logotipų demonstravimas ir yra tas aukos požymis. Bet... logotipai šiuolaikinėje madoje tėra dizaino elementas, socialinės jų reikšmės – praeities dalykas. Kūrybingas visose srityse negali būti, prastas skonis gali būti lavinamas, jei jo savininkas to nori. Galų gale, pakeliui siekant suprasti madą ir tai, kiek mums jos reikia, kartais tenka nusukti vienu kitu klystkeliu (neprisvilinęs kiaušinienės nežinosi, kad ji svyla). Ar verta reaguoti į greitas tendencijas? Bėda ta, kad greitas tendencijas moderniojoje madoje vis sunkiau apibrėžti – tai, kas atrodė laikina, ima ir tampa jei ne klasika, tai tiesiog dar vienu mados stiliumi (“Gucci” ekscesas ir “Balenciaga” bjaurumynai), o tai, kas lyg ir turėjo tapti klasika, nugrimzta į nebūtį. Kas pasakys kaip teisingai į tas tendencijas reaguoti? Kiek tų klasikinių kašmyrų ir lietpalčių galima prikaupti?  Taisyklių nesilaikymas, kaip paradoksaliai tai skambėtų, yra didžiausias kūrybinis mados variklis. Be maištautojų nebūtų mados istorijos.

 Šis posakis, be to, kad smerkiantis ir teisiantis asmeninį pasirinkimą, yra toks pat neišmintingas, kaip ir griežtos stiliaus taisyklės. Mados industrijoje yra tikrų aukų (jei galvosime apie auką tradicine reikšme - apgautų, emociškai ir fiziškai žalojamų, išnaudojamų), jie užkulisiuose. Tai - sweatshopų darbuotojai, kvėpuojantys plaučius ardančiomis medvilnės dulkėmis, dirbantys už grašius vos ne kiaurą parą, nepilnamečiai, siuvantys pigius drabužius ir batus Azijos/Indijos provincijose, pradedantys modeliai, papuolę į plėšrių fotografų ir agentų rankas. Mados vartotojas tėra vartotojas - paprasčiausia, subjektyviausia prasme - su obsesijomis, poreikiais saviraiškai, savo ego, kūrybingumu, snobizmu ir be jo.

Tekstas buvo publikuotas žurnale “Laimė”

Foto: Albert Latour

Sidabrinių levandų linas

Ketvirtas VDA kursas, kai siuvome kolekcijas iš mus rėmusio Panevėžio “Lino” audinių, mano sąmonėje kaip ištatuiruotas – neišdildomas. Tarp pirštų slystantis lino audinys kiekvieną kartą nutvilko prisiminimais apie vasarą Latako g. bendrabuty: lininis šieno ir žolės kvapas užpildė visą mažą, bjaurų, bet saulės nutviekstą kambariūkštį apmusijusiais langais. Viena sau - su savo Husqvarna siuvimo mašina, kuo keisčiausia, bet mėgstamiausia iki dabar kolekcija ir apsvaigus nuo lino kvapo. Dabar nusipirkus lino gabalą, iškart sukišu nosį į jį – bet tokio kvapo nebėra.

Šitą sidabrinių levandų atspalvio liną užtikau vienoje savo patikimų online audinių  parduotuvių. Ne toks, kaip lietuviškas ir prancūziškas, neturi kvapo, bet tebūnie – spalva graži. Norėjau prisiūti daugiau raukinukų, bet dievaž daug laiko užima, o su kantrybe pas mane reikalai komplikuoti.

Dabar linas iš pavienių etniškų parduotuvių asortimento tapo viena iš dominuojančių tendencijų. Jau neseksualesnės tendencijos nesugalvosi, ar ne? Linas mūsuose lygu pagoniškos, bespalvės drobulės, beformės suknelės ir tunikos, neatskiriamos nuo gintarų ir vyžas primenančių basučių kompanijos. Ir visai nesvarbu, kad vokiečiams, austrams ir japonams tai labai patinka. Lietuvis nedraugauja su pilkais linais ir gintarais. Tačiau... būtent tai ir yra viena aktualiausių tendencijų: natūralios, sausos žemės, terakotos, rugių, alyvuogių, gintaro, visos baltos, juodos, tamsiai mėlynos spalvos, dryžiai, lino ir ramės pluoštai, susiglamžiusios faktūros, laisvi, modernūs siluetai. Tiesa, linas už Lietuvos sienų suvokiamas kaip prabangus audinys (jį išdirbti, net šiais, moderniais laikais, yra sudėtingas procesas), dažnai asocijuojamas su turtingais yachtų savininkais, tingiai snaudžiančiais po panama skrybėle savo prancūziško provanso paunksmėj. Lino susiglamžymas yra vienas jo skiriamųjų ženklų, todėl yra beveik kaip prabangos logotipas – joks audinys nesukuria tokios faktūros. Todėl čia, JAV, kai prunkšteliu į komplimentą, kad ai, čia linas, pašnekovo antakis šauna aukštyn, tarsi būtum atsakius, ai čia tik Gucci, nekreipk dėmesio. Parduotuvėse prierašas airiškas, Baltijos, prancūziškas padvigubina kainą ir yra laikomas kokybės ženklu. Zimmermann vasaros kolekcijos iš lino tai nei daug nei mažai – kvapą gniaužiančios. 

Po maksimalistinių tendencijų vienvaldystės, lino grynumas, natūralumas yra tarsi išsivalymas. Modernaus lino tendencijos yra išties įspūdingos, ypač derinant su kitais prabangiais audiniais – atlasiniu šilku, nėriniais, siuvinėjimais. Linas nepriekaištingai krenta, net kietesnis, tačiau kaip ir denimas, prisitaiko prie kūno formų.

Jei 100 proc. linas – ne jūsų sritis, nepaisant tendencijų, verta pasidomėti lino ir viskozės pluoštu: nors susiglamžymas nebe toks puikus, tačiau prabangus šilkinis spindesys iš viskozės ir lino pojūtis viename pateikia išties prabangų audinį. Lino trikotažas lengvumu, faktūrišku paviršiumi yra nesulyginamas su jokiais medvilnės trikotažais, o lino ir šilko, lino ir viskozės – apskritai nuostabūs. Lino kostiumai, plačios kelnės, romantiškos suknelės, derinamos su pintais krepšiais, įsispiriamomis basutėmis ir šiaudinėmis skrybėlėmis yra modernus vasaros minimalizmas su tam tikra nostalgiško provanso užuomina. Jokių drobulių.

O kaip jums linas? Yay or nay?

Be stiliaus

Pats painiausias mados klausimas, kurį išgirdus susigūžiu yra “koks jūsų stilius?”. Pirmas mintyse iškilęs atsakymas “mano stilius keičiasi kaip oras” greičiausiai sugestijuoja nepastovumą, nepastovumas – nestabilumą, nestabilumas – nepatikimumą. Šis atsakymas akimirksniu įskelia nepasitikėjimo žiežirbas klausiančiojo akyse, o aš imu muistytis. 

Turiu prisipažinti, kad esu prisidėjusi prie tų, mušančių “ieškokite savo asmeninio stiliaus” būgnelį, nors pati daug kartų sakiau, kad savo jo neturiu – ir jei atvirai, neieškau. Esu godi tendencijoms, o nuspręsti koks tavo stilius - tarsi pasakyti “taip” išrinktajam. Kas reikštų  nusisukti nuo viliojančių mados naujienų (ir atnaujintų senienų)? Pfff. Man apskritai labiausiai patinka rengtis įsivaizduojamais, inspiruotais personažais (į dramos būrelį manęs nepriėmė, tai suradau savo būdą “vaidinti”). O jei dar pridėčiau, kad niekada nesame labiau nuogi ir pažeidžiami, nei vilkintys gerai išmąstytus, asmenybę atspindinčius derinius, tai galima būtų teigti, kad asmeninio stiliaus net ir nereikia?

Ar asmeninis stilius dar egzistuoja, daugiau mažiau numanomas ir atpažįstamas? Sijodama tūkstančius gatvės pamaivų nuotraukų, pastebiu, kad tokių tik vienetai, turinčių kažką panašaus į pastovų stilių: Daphne Guinness, Linda Rodin, Iris Apfel, Susana Lau ir būrelis mažiau garsių madisčių, kurioms mada yra asmenybės dalis, tarsi gyvybiškai būtinas organas. Nepririštos prie tendencijų. Visos kitos – supermadingos mados mylėtojos-ekperimentuotojos, kurių garderobas keičiasi priklausomai nuo sezono naujienų. Nei viena, nei kita kategorija nėra pranašesnė – mada rūpinasi visais jos norinčiais.

Visgi daugeliui tai yra nelemtasis “tendencijų vaikymasis”, kas sutikite, skamba kaip niekingas laiko švaistymas. Vietoj to, kad susitupėti ties vienu išrinktuoju stiliumi, blaškotės bandydama pagauti tendencijų vienaragį (matyt, gyvenime irgi blaškotės, ponia, a??). O patarimai, ką rengtis pagal amžių (kada jiems ateis galas?!) siūlo surimtėti po 30-ies.

Bet jaunystėje finansai ir egzistencinės dilemos uždeda apynasrį, o sulaukus 40-ies atsirado laisvės pojūtis – toks, kokio neturėjau, kai buvau 23. Lyg ir nestebintų - kai visos Maslovo piramidės dalys pagaliau patenkintos, galima susikaupti ties saviraiška.

Asmeninis stilius dažnai siejamas su tam tikra uniforma, žinojimu ko reikia, kas dažnai prilyginama investavimui į brangius klasikinius, nesenstančius, amžinus (!) drabužius: kašmyro megztinį, lietpaltį, kupranugario spalvos, juodą arba pilką paltą, baltus marškinius, juodą suknelę ir t.t., nes tai – solidu, priešingybė visokiems nerimtiems vienaragiams. Atsinaujinti uniformą siūloma aksesuarais – pavyzdžiui, madingos spalvos auskariukais, apie kurių egzistenciją žino tik jų nešiotoja. 

Bet amžinų drabužių aš nenoriu. Ir ko reikia mano stiliui nežinau – bet kaip dieną paaiškėja, kai pamatau naujausias tendencijas. Šį sezoną man reikia viso violetinės spektro ir taškų, pintų muko šlepečių ir šortų kostiumo. Kitą sezoną reikės kažko kito. Iš kur žinosi, ko reikia savo stiliui, jei nepasivaikysi vieno kito tendencijų vienaragio? Investuoti į “amžinus” drabužius, bet ne į tuos, kurie žadina kūrybingumą, smalsumą gal net primena apie nešiotojos netramdomą pusę, tačiau nežada amžinybės? Nesgi ryškieji atsibos, o svarbu būti sąmoningai, kažkas murma. Bet amžinieji atsibos dar labiau ir net greičiau – vien todėl, kad visi apie juos viską žino ir greičiausiai turi tokius pačius. Mano bandymai laikytis ribų, kurios nesiekia toliau klasikinio lietpalčio, nepraktiškojo kašmyro, juodos mažos suknelės, baigėsi visišku fiasco, liūdnai besisupančiu ant pakabų. Paskutinis taškas mėginimuose įdarbinti nesenstančius nuobodylas baigėsi vieno ryto liūtyje: klasikinis lietpaltis kiaurai peršlapo, todėl, grynai praktiškumo vardan, dairausi į šį pavasarį aktualų permatomą plastikinį lietpaltį.

Nežinau ar reikia rasti tą savo stilių. Kelionėje visada įdomesnis yra kelias, nei galutinis taškas, tad mieliau gaudysiu neįvardijamus stiliaus vienaragius. 

Nuotraukose: įkvėpta Jacquemus, pinavijų ir dar balažin ko. 

Photo: Albert Latour 

Mados ir politikos meilės istorija

Beslankiodama su sese Simona Čikagoje, aptikau tokią, apie lygias teises klykiančią, sieną - tarp tūkstančių kitų, dailės galerijų vertų grafitti. Tą dieną vilkėjau vieną iš sezono karščiausių derinių - polo marškinėlius ir raudonas kelnes (teoriškai turėtų būti platėjantys džinsai, bet niekas mums neaiškins ką rengtis, ar ne? ) su skaisčiai rožinėmis muko šlepetėmis, visiškai aštuntojo dešimtmečio androginiško stiliaus. Tylant eurovizinėms diskusijoms apie tai, kas nusipelno ją laimėti, politines įtakas Eurovizijai, storumą, feminizmą, net panorėjus negalėčiau  atsirasti tinkamesnėje vietoje tinkamesniu laiku su tinkamesniu deriniu. Visi mūsų gyvenimo aspektai - dailė, mada, muzika, kulinarija, literatūra, žurnalistika, architektūra, filosofija, politika, fitnesas ir tt, yra susiję, neatskiriamai - kitaip ir negali būti. Tai kas čia ir dabar  įkvepia ir atsisipindi visuose kūrybiniuose projektuose, o laimėjo tai, kas aktualu - gal ne kiekvienam pagal skonį, bet # tai merginai garantuotas.

Mada niekada nebuvo skirta tik uždengti ar puošti kūną. Nuo sufražisčių tamsių derinių su judėjimą simbolizuojančių violetinės, baltos ir žalios spalvos akmenų sagėmis, puoštomis G, W ir V raidėmis (Give Women Voice, angl. duokite moterims balsą), 1968-aisiais protestuotojų užkurto liemenėlių ir koreguojančių apatinių laužo iki 21 amžiaus asex stiliaus, (nekacentuojančio jokios lyties), raumeningu tapusio tiulio, mada buvo moterų balsas. 

Mada ir politika vertina viena kitos kompaniją. Prancūzijos revoliucijos metu giljotinuotųjų artimieji būrėsi į slaptus klubus, kurių narės dėvėjo baltas sukneles, krūtinės srity stamantriai sukryžiuotomis raudonomis virvėmis, simbolizuojančiomis kraują, o plaukus nusikirpdavo visai trumpai – kaip į giljotiną vedamų aukų. Ant kaklo ryšėjo raudoną kaspiną, tarsi giljotinos pjūvį. Vėliau šis stilius ir trumpų plaukų šukuosena 18 amžiaus pabaigoje tapo labai madinga, pavadinimu “le victime” (auka).

Šiuolaikinė mada gali būti skausmingai paviršutiniška. Tačiau ji taip pat gali tapti įrankiu, priemone ir viduriniu (didžiuoju?) pirštu tiems, kas nori ją pažaboti. Dabar, be įprastų saulėtų pavasario-vasaros tendencijų, svarbiausia yra viena – feminizmas, iki raudonumo užkaitintas pasaulio politikos ir išsiveržęs androginiškumo - kostiumų, trikotažinių marškinėlių su feministiniais užrašais lavina.

Be feminizmo madoje nebūtų tiek laisvės, kiek turime dabar. Nuo septintojo dešimtmečio feministės išdrįso atsisakyti rožinės spalvos, aukštakulnių, liemenėlių (laisvę papukams ir braletėms), priklijuojamų blakstienų (kaip moteris “apibrėžiančių” dalykų), ir kūrstė laužus “Cosmopolitan” ir “Playboy” žurnalais. Feministėms esame dėkingos už mini (kaip išsilaisvinimą iš privalomo sijono ilgio), džinsus, plačias ir pieštuko silueto kelnes, kiulotus, oversize tendencijas, kampuotus švarkus ir kostiumus, konservatyviosios visuomenės nuteistus kaip ak, netinkamus ir nemoteriškus. Šie drabužiai buvo dėvimi ir iki feminisčių, tačiau jų dėka tie daiktai iš pavienių tapo ne labiau stebinantys nei juoda maža suknelė. Feministėms esame dėkingi ir už vintažinę madą – kaip protestą prieš mados vartotojiškumą.

Visgi feminizmas dažnai asocijuojamas su “blogiu” (ypač posovietinėse šalyse, kuriose jokio oficialaus feminizmo nebuvo) - piktomis trumpaplaukėmis lesbietėmis, nemoteriškomis moterimis, kurios dar ir vyrų nekenčia – beveik raganomis ant šluotų. Kas ta moteriška mada? Man tai gali būti visai kas kita nei mano kaimynei, jos paauglei dukrai ir jos vyrui. Dior kūrybinė direktorė Maria Grazia Chiuri sako, kad būti moteriška reiškia tiesiog būti moterimi – mokslininke, dainininkė, kosmonaute, tatuiruočių meistre, namų šeimininke, vadove, menininke ir t.t. - visai ensvarbu kokio dydžio esi. Moteriškumas yra apie moteris – šiuolaikines moteris, o ne tas iš “o mūsų laikais...” eros ar kokiomis įsivaizduoja turime būti vyrai (yra tokių :( )  .

21 amžiuje vienos rūšies moterų, vienos rūšies moteriškumo nėra – vienai nieko nėra moteriškiau už griežtą kelnių kostiumą. Kita ir su rožiniu tiulio sijonu ir dryžuotomis kojinėmis jaučiasi kaip lemtinga moteris. Būti feministe tai yra būti savimi. 

Bučkiai visoms feministėms ir ne,

Laura

Suknelė, susiaučiama

Jei kas būtų prieš kokius porą sezonų pasiūlęs man vilktis susiaučiamą suknią, bučiau tik ranka numojus. Susiaučiama suknelė, kurią aštuntajame dešimtmetyje (1972) sukūrė Diane von Furstenberg akimirksniu tapo klasika, Maža Susiaučiama Suknele, kuri idealiai tiko visoms figūroms, stebuklingai akcentuodama visus puikiausius savininkės vingius. Palaipsniui, kaip ir visi geri dalykai, susiaučiamoji pavargo mažumėlę, ypač išeksploatuota ant milijonų metrų pigaus trikotažo ir taip visas užkniso, kad dingo iš garderobų, nuo podiumo, ir urmu užpildė išparduotuves. Bet trumpam. Mada mėgsta atsigręžti į klasikinius dalykus, ir šiuolaikinėje madoje susiaučiama suknelė atgimė, kaip koks feniksas nusibarstė pelenus nuo sparnų ir yra viskas, išskyrus nuobodžią.

Viename ankstesnių postų rypavau, kad raukiniuotų suknelių poreikis mane pražudys, todėl prieš savo valią spraudžiuosi į kampuotus švarkus. Tai štai, nekontroliuojama kvarbatkų maniakė išlindo visu gražumu ir aš pasidaviau: vasara, ai. Šis violetinis linas projektui “susiaučiama raukiniuota suknelė” idealiai tiko. Tiesa, jis ne toks puikus, kaip europietiškas ar japoniškas linas, bet JAV gero lino rast yra reikalų, o radus kainuos kaip rankomis austas ekologiškų šilkverpių šilkas. Vienintelis susiaučiamos suknelės trūkumas – nekontroliuojama vėjuotą dieną (nors Albertui, sako, kad čia jos privalumas).

Piešdama žurnalui LAIMA Opium 1977 buteliuką, ieškojau kuo aprengti merginą savo iliustracijoje, o kadangi Opium yra YSL, reikia ir suknelės iš to laikotarpio. Ir radau – palaidinę, kaip suknelę, net violetinę, tad suplakiau savo ir YSL sukneles į vieną savo besisupančiai panelei.  

Anksčiau rašiau žmonių portalui, kad violetinės geriau nederint su juoda, nes šis spalvų duetas dažnai mėgstamas laidojimo paslaugas teikiančių institucijų. Tačiau violetinė tobulai atrodo su raudonom, blyškiom rausvom ir pudrinėm, garstytinėmis, alyvuogių, žaliomis ir šiltomis neutraliomis. Beje, blyškiaveidės raudonplaukės – čia jūsų spalva.

O kokia bus jūsų vasaros suknelė?

Čiau,

Laura