Nauja logotipų realybė

Gucci Resort 2018

Gucci Resort 2018

Logotipas ant drabužio sukuria prabangos, statuso, rafinuotumo aurą. Jums gyvenime sekasi. Naują daiktą – pageidautina su matomais logotipais ir autentiškumo sertifikatais pristatote socialiniuose tinkluose, nes nė menkiausios abejonės negali būti apie padirbinius. Jūs pati esate originalas, tad nieko kito, nei originalo, ant savęs nedėsite ir į rankas neimsite. (psichologai burba, kad nėra gerai savo vertę kompensuoti ir/ar kelti daiktais, bet ką jie supranta apie madą, ar ne?) Apskritai niekinate tuos, kurie perka padirbinius (nesvarbu, kad 90 proc. niekintojų neatskiria originalo nuo padirbinio). Ironizuoju, bet nelabai. Ar norėtumėte originalaus Alessandro Michele drabužio su dirbtiniais perlais išsiuvinėtu GUCCY? 

Apie 2000 –uosius buvo svarbu ir madinga puoštis logotipais, kaip sėkmės ir turto simboliais.  Dabar “Youtube” užtvindyta “kaip nuardyti/nuvalyti logotipą nesugadinant daikto” filmukais. Įtakingų gatvės stiliaus asmenybių eroje mados mylėtojai nebenori būti ir taip milijonus susišluojančios kompanijos reklaminiu stendu – beje, patys už jį ir susimokėję – o kurti savo autentišką, originalų įvaizdį. Modernusis vartotojas nori (ir gali) atpažinti dizainerio drabužius iš stiliaus, kokybės, audinių, ne logotipo.

Visgi yra, kam logotipai ant daikto, nesvarbu - originalaus ar ne, nuo McDonalds iki Chanel – yra kaip svajonių gyvenimo simbolis. Jų perteklius gali tapti tam tikru stiliumi – o šiuolaikinė mada ieško autentiškų tipažų. Ir logotipų ekscesas grįžta į madą – bet ne kaip snobiško socialinio statuso matas, dažnai derinamas su silikoniniais atributais ir tam tikra poza, o kaip dizaino elementas, apjungiantis autentiškumą ir netikrumą, būtinai - humoro jausmą ir smalsaus vilkėtojo identitetą.

Narstyti autentiškumą, kurį turi reprezentuoti logotipas, šiuolaikinėje madoje tapo maloniai painu ir sudėtinga. Vienas iš pačių įžūliausių manipuliatorių aukštąja mada, Daniel Day, pravarde “Dapper Dan” devintąjame dešimtmetyje buvo savamokslis gatvės mados dizaineris Harleme – iš nelegalių, vogtų, logotipais išmargintų dizainerių audinių (jo klientams ypač patiko “Gucci” ir “Louis Vuitton”) kurdavo didesnius nei gyvenimas drabužius. Jis net laikomas oficialiuoju hip-hopo stiliaus pradininku.

Stilingasis Dan ir jo karštoji striukė, užkūrusi visą mados bendruomenę 

Neatsigynęs plagijato bylų iš visų pusių, galop užrakino parduotuvę. Alessandro Michele jį prisiminė Gucci Resort 2018 kolekcijoje, kuri yra įspūdingas devintojo dešimtmečio hip-hopo kultūros ir renesanso miksas, pristatęs identišką Harlemo dizainerio drabužį. Publika sukluso - dizaineris nukopijavo tą, kuris kopijavo dizainerį! Kur kopijuotojus ginantys teisininkai? Ar tai plagiatas? Ar dedikacija (oficiali - taip pat) tam, kuris nebuvo pripažintas laiku, Europoje iki dabar apskritai nežinomas, tapo ir vėl garsus?

Gucci Resort 2018

Visiems, kurie piktinasi, kad garsūs mados namai kopijuoja mažesnius dizainerius, Alessandro pateikė siurprizą: sužinojęs, kas kopijuoja jo rankines, susirado menininką (Trevor Andrew) ir su juo sukūrė rankinių, o vėliau ir drabužių kolekciją “Gucci Ghost”. Kaip man patinka visa tai.

Alessandro Michele <3, Trevor Andrew ir abiejų kolekcija. Įdomu, kaip vadinsis kinų pagamintos reprodukcijos? 

Alessandro Michele taip suplaka autentiškumą su padirbinių iliuzija, kad net nuožmiausiems plagijato ir autorinių teisių ekspertams teks gerai parakinėti smegenis, nuo ko pradėti bylas kelti. Po šios kolekcijos logotipas niekada nebus tokios pat reikšmės, kaip buvo 2000-aisiais: teliko tik raidės, grafinis elementas – kaip madingas printas. 

 

Langučiai genuose

Sako, kad asmeninis stilius yra tai, ką vilki kasdieną. Bet tai - nelabai tikslu, nebent toje pat lokacijoje gyveni visą gyvenimą. Tai, ką dėvėjau Vilniuje, pasirodė nereikalinga Okinavoje, kas tiko San Diege - nekimba Šiaurės Karolinos pajūrio miesteliui. Aplinka, kurioje drėgna ir karšta, aplink namą šmirinėja driežai, ant lango vakare užšoka pasisveikinti ryškiai žalios varliukės (Pantone Greenery žalumo, madingos) ir jos gaga kaip žąsys, o žmonės gyvena lėtu ir ramiu ritmu. Man smalsu prisitaikyti prie aplinkos, t.y. matyti save kaip dalį jos. Nes jei protestuodama varyčiau su džinsais ir dekonstruotais avangardiniais marškiniais, kas man ypač patiktų kokiam Niujorke (ar Vilniuje), prarasčiau galimybę įsijausti į čia ir dabar. Dar – būtų kraujo-cirkuliaciją-spazmuojančiai karšta, nes toks paprastas dalykas, kaip džinsai, kurie, pamanytum, bendrai yra kasdienybė, čia – retas malonumas (jei atvirai, džinsai dažniau nutraukiami nuo pakabos pasitikrinti apimtims, negu išeiti kur nors jais vilkint).

Todėl - hello suknelės, vėją keliančios pageidautina. O su dabartine langučių ir nostalgiškų retro suknelių tendencija prisiminiau, kad be jų negaliu (ir be retro, ir be langiukų. Dar negaliu be dryžių, gėlių, taškiukų, kaklaraiščio raštų, bet apie juos vėliau – vasara dar tik prasidėjo). Langučiams meilė užgimė anksti, štai įsitikinimui: 

Manau, kad nuo to laiko, 4.5 metų, languotus marškinius visada turiu, nepaisant tendencijų 

Manau, kad nuo to laiko, 4.5 metų, languotus marškinius visada turiu, nepaisant tendencijų 

Kalbant apie nostalgiją, moteriškos gingham langučių suknelės ir Brigitte Bardot stiliuje yra su lygybės ženklu, kaip Jane Birkin yra lygu džinsai ir balti marškinėliai minus liemenėlė plius pintas krepšiukas.

Madam BB ir šiuolaikinės, septintojo dešimtmečio inspiruotos tendencijos (Pringle ir Carolina Herrera) a la Brigitte Bardot

“Gėlių raštas pavasariui? – pribloškiančios naujienos” sarkastiškai prunkštelėjo Meryl Streep herojė filme “Ir velnias dėvi Prada”. Nors Ana Wintour – not my cup of tea, tačiau gėlės pavasarį - toks neišvengiamas, tikėtinas ir tuo pat – nuostabus, hipnotizuojantis printas, palyginti su langiukais: kukliu, kasdieniu, naiviu, nieko iš kojų neišverčiančiu raštu. Tačiau langiukai, kaip ir kitas santūrus raštas, yra geras pagrindas bet kokioms dizaino idėjoms, ir šiuolaikinės tendencijos mielai tuo žaidžia. Ir jei kam atrodo, kad gėlės yra moteriškiausias raštas, drįsčiau abejoti: nieko nėra romantiškesnio ir moteriškesnio nei smulkių langiukų audinio suknelė - kokią ir pasiuvau. Iš plonos, beveik permatomos medvilnės, su visai atvira nugara ir skeltu prieky (tobulam audinio judesiui, na ir kojoms). Žodžiu, kuriu savo provansą.

Čiau!

Čiau!

Alberto ir Tėčio nuotraukos