“Geriausi dalykai gyvenime yra nemokami. Antri geriausi yra labai brangūs”, sako madam Coco.
Aha. Šopingas. Malonumo ir skausmo teritorija.
Vieni čia girdi vergiją daiktams, kiti išpardavimų karštligę, treti prisiekinėja, kad toks žemiškas dalykas, kaip šopingas, jų taurių sielų neliečia. Psichologai teigia, kad sąmoningas šopingas ar tiesiog pasidairymas po vitrinas, liesti naujus drabužius, įsivaizduojant save su jais yra normali perkaitusių smegenų reabilitacija.
Dirbdama stiliste supratau, kad šopingas yra daugiau nei pervargusių smegenų reabilitacija: stovėdama persirengimo kabinoje su kliente, kuri priversta matyti savo kūną iš visų pusių bent trijuose veidrodžiuose, suvokiau, kad šopingas gali tapti akistata su savimi - ne tik savo kūnu, bet netgi tais demonais, kurie tykiai kiūto pasąmonėj. Tai yra terapija – matyti, priimti savo kūnus, įvardinti sau, kaip norėtum, kad jie atrodytų ir imtis veiksmų tai įvykdyt – jei to nori. Tai tampa ypač aktualu, kai kūnas keičiasi. Tačiau sėkmingos terapijos niekada nebūna malonios.
“Kas jums patinka?” - klausiu. “Tik kostiumėliai. Nekenčiu kvarbatkuotų suknelių”, griežtai atkerta viena, nesvarbu, kad nebuvo nė pyp apie sukneles, juolab kvarbatkuotas. Linkteliu galva, ieškau kostiumėlių, mintyse suprasdama, kad kostiumai ar kostiumėliai yra galios simbolis, kiečiausias jautrumo šarvas, dažnai priešpastatomas nerimtoms kvarbatkuotoms suknelėms. Reikia drąsos įleisti save į kvarbatkuotos suknelės glėbį.
“Ką jūs man čia siūlote? Šie drabužiai – ne aš”, niršta ant juodo kostiumo kita, kuri teigia, kad mada nesidomi. “Aš negaliu rengtis šito, aš jums ne bandomasis jūsų vizijų triušis”. Ką gi, sąžininga.
“Koks dydis jums labiau patinka?” - klausiu laikydama dvejus džinsus, sąmoningai pasirinkusi žodį “patinka”, o ne “tinka”, sugestijuodama į jos pomėgį-įprotį, o ne kūno ir drabužio santykį. Išsirenka mažesnius. Kabinoje, kol ji matuojasi, stebiu dulkių kiškučius kampuose, užuodžiu prakaito kvapą – nusuku akis, matydama jos žvilgsnį į savo šonus džinsuose. Laukiu jos pačios verdikto.
“Kokio dydžio drabužius paprastai vilkite?” - klausiu dar vienos. Ji atsako – “S, 36”. Žiūrėdama į jos figūrą negaliu suprasti, kokių veidrodžių karalystėj ji gyvena, tačiau atnešu glėbį pageidaujamų dydžių drabužių. Nerizikuoju siūlyti didesnių, nes patirtis sako, kad geriau per mažas (“čia turbūt toks keistas modelis”), nei per didelis (“aš jums panaši į L ?!”). S 36 klientė suirzta, netilpdama į drabužius. Kalbamės apie skirtingų gamintojų dydžių standartus ir jos galimą atvirumą sekančiam didesniam dydžiui.
Čia tik kelios iš bent šimto istorijų, kuriose buvau tų dalyvių psichologė - ne mados žinovė, porinanti, kas madinga, aktualu ir t.t. Beje, šie dalykai 90 procentų mano klienčių buvo visiškai neįdomūs, jos pačios tai žinojo. Visos, 100 proc., norėjo patvirtinimo, kad yra gražios, ne per senos ir ne per jaunos, kad jų kūnai - jų pėdos, blauzdos, šlaunys, užpakaliai, liemenys yra tobuli, kad jų oda – ne per blyški, kad jos savo išvaizda spinduliuoja tai, ką planavo. Aš šalia - apie save nekalbanti, nesiginčijanti, nepavydi, padrąsinanti, klausianti ir klausanti “draugė”. Šios terapijos buvo sekinančios mums abiems – po jos norėdavom tik butelio vyno ir ramybės. Kai kurios savo pirkinių tą pačią dieną net neapžiūrinėdavo.
Asmeninės stilistės karjeros netęsiu, nes man, kaip ir daugeliui mano klienčių, gyvasis šopingas yra egzekucija, nes aš, kaip ir mano klientės, nemėgstu akistatos su savo besikeičiančiu kūnu ankštoj, dulkėtoj, kitų streso prakaitu kvepiančioj matavimosi kabinoj, kurių šviesoj išryškėja net tie gumbai, kurių nežinojai turinti, atsakinėjant į pardavėjų klausimus – “na ir kaip?” (“nesakysiu” noriu atsakyti, bet nemandagu). Todėl interneto parduotuves laikau išganymu (ir šopingo vienintele ateitimi) – jų dėka galime lėčiau artintis link naujų drabužių, kurie kaskart kėsinasi kompromituoti mūsų jautrų suvokimą apie kūną, neatsisakant pirkimo malonumo: saugoti juos virtualiam pirkinių krepšy tykant nuolaidų, laukti jų, neprikvėpintų kitų nerimu atvykstant dėžėj prie namų, jei jie - ne tokie, kaip tikėjomės – prunkštelt ir išsiųst atgal, nesimatuoti visai ar išsimatuoti su visu turimu garderobu, žiūrėti į juos savo veidrodžiuose prie savo paties geriausio – namų - apšvietimo nors ir tris valandas, išsiklausinėti artimųjų nuomonės arba savaitę slėpti juos spintoj, čiupinėti juos, nueiti miegoti šalia jų, o ryte nuspręsti, kad čiau – jie keliauja atgal. Nežadinant savo demonų, niekam neatsakant į klausimus, nesiteisinant. Tokia terapija – beveik maloni.
Tekstas buvo publikuotas žurnale “Laimė”
Foto: Albert Latour