Kas yra prabanga

Manau, neatrodysiu naivi, kuri užaugo manydama, kad prabanga tai garsaus vardo, kainos, dizaino, audinio ir nepriekaištingos kokybės derinys, kurį dar ir sunku gauti. “Deficito” ingredientas buvo ypač svarbus. Tiesa, po sovietmečio tai buvo bet koks blizgalas, atsiųstas “tetos iš Amerikos”, bet palikim tai istorijai. Tradicinė prabanga kinta  – jaunėjantis prabangos prekių vartotojas, gatvės mada, nauji, “negarsūs”, bet su unikalia vizija dizaineriai, Instagramas ir online shopingas privertė prabangos sektorių pajudėti iš sąstingio. Nesupraskite neteisingai – “Hermes” Birkin rankinei, “Rolex” laikrodžiui ir “Dior” suknelės statusui negresia jokie pavojai: šie yra neprastesnės investicijos nei nekilnojamas turtas, tradicinės prabangos simboliai, tačiau kas lieka už jų ribų susivelia į vieną pilką masę, kai neaišku, kur prabangos pradžia ir pabaiga. Pakuitus garsių ir brangių vardų parduotuves, nesistebi, kad audinių sudėtis dažnai yra panaši, kaip ir tų, kuriuos perkame mirtingųjų parduotuvėse. Kažkiek vilnos, kažkiek viskozės, kažkiek šilko, medvilnės, lino ir kažkiek poliesterio. Kokybė (audinio sudėtis ir pasiuvimas) ne mados žinovui, t.y. didžiajai daliai mados vartotojų nėra galutinai aiški iki pirmo skalbimo - nebent akis degina surauktos siūlės, žiežirbuojantys įsielektrinusios sintetikos fejerverkai ir panašios pabaisos, ir kuris, jei netikęs, vienodai sumaitos tiek “Burberry”, tiek “Zara” megzinį. Tai kas ta prabanga?

 Ar “Louis Vuitton” kolekcija su skeiterių brandu “Supreme”, “Gucci” kolekcija su Harlemo gatvės mados dizaineriu Dapper Dan, kūrusiu drabužius iš dizainerių audinių padirbinių - prabanga? Ar $6000 kainuojanti “Chanel” suknelė, kurią išsinuomoji už skeveldrą jos kainos išlieka prabanga? O klasikiniai “Louboutin” stiletai, kuriuos viena nusipirka per porą minučių internetu, o kita pusmečiui sėda ant grikių dietos ir tokius pat nusiperka - prabanga? Taip ir smegenis užvirinti galima – tūkstančiai panašių klausimų.

 Nors kokybė, precizika išlieka tradicinės prabangos kertinis akmuo, moderniam (jaunam) mados vartotojui nedaro tokio įspūdžio, kaip, sakykim, jų mamoms prieš dvidešimt metų. Ne dėl to, kad jis to nesupranta ar nevertina rankų darbo. Mažo, bet šiuolaikiško gamintojo drabužio koncepcija, už jo slypintis pasakojimas, kompanijos įvaizdis ir puiki kokybė paverčia daiktą išties unikaliu. Unikalumas, retumas yra tarp geidžiamiausių prabangos elementų – “vienetinis” madoje yra magiškas žodis. O tai yra kas kita nei įsilieti į “Chanel” rankinukų “2.55” savininkių minią, nors jų prabangumas diskusijų nekelia.

 Atsileidę modernios mados taisyklių gniaužtai (aprangos kodų, statuso reikšmių), athleisure, kaip dominuojančio stiliaus iškilimas parodė, kad prabanga įmanoma visų kainų lygių ir visų stilių. Nors mada ir prabanga – ne tas pats. Kuo bjauriausi ugly stiliaus “Balenciaga” sportbačiai, dėl kurių driekiasi madistų eilės, nebūtų laikomi prabanga prieš 20 metų, tačiau modernusis mados, prabangos ir Instagramo vartotojas pirmenybę teikia jaustis čia ir dabar, unikalumui, kurio klasikiniai “Tiffany” deimantų auskariukai ir juoda maža “Dior” suknelė nesuteikia.

 Dar komplikuočiau yra su nuomojama prabanga. Dabar gali išsinuomoti “Prada” paltą mėnesiui, “Rodarte” suknelę vakarui, ar puikuotis “Celine” rankinuku draugės vestuvėse. Tai vadinama dalybų ekonomika, ir, sutikime, vartotojiškumo naštą, kuri slegia mados mylėtojų sąžines, gerokai palengvina. Tačiau brangių dalykų skolinimasis atskiedžia emocinį prabangos aspektą - galėjimo sau leisti, prestižo, sėkmės pojūčio, “pats užsidirbau” ir kuris visada buvo prabangos sektoriaus marketingo arkliukas. Išskirtinumas ir galinčių sau leisti kategorija buvo svarbus prabangos ingredientas, kuris dingsta, per gerokai paprastesnius būdus jos pasiekti, tuo padarydamas prabangą prieinamą: pirkimą išsimokėtinai, internetines išparduotuves ir išpardavimus, ebay ir panašiai.

 Pabaigai galvoju štai ką: “Calvin Klein” dizainerio Raf Simmons suknelė už 25 000 dolerių ir “Calvin Klein” apatiniai už 7 dolerius yra tos pačios kompanijos, juos skiria tik kaina. Modernioji prabanga gali būti išskirtinė ir masinė, siekamybė ir pasiekiama, nekintama yra tai, kad prabangos daiktai - tie kuriuos malonu, bet nebūtina turėti - visada yra geidžiami.

 Foto: Albert Latour

Tendencijos, vintažas ir taškai

Modernus, šiuolaikinis gatvės stilius mane žavi. Godžiai tyrinėju gatvės pamaivas – skandinaves ypač. Tačiau ta akimirka, kai tik bandau ką nors uber modernaus ant savęs užsidėti yra viena nykiausių. Nekimba! Vintažas arba aliuzija į vintažą – jau įdomiau, nes apima daug laikotarpių, turi savo istoriją ir smagiai įsikomponuoja į modernų kontekstą. Mano draugė Ugnė, kai paklausiau su kuo asocijuojasi vintažas, sako – “tai suknelės su žirniukais ir kalnierukais”. Ji beveik teisi – suknelės su žirniukais visada atrodo nostalgiškai, o jei dar su apykaklaitėmis ir raukiniuotais rankogaliais!

Net didesni ir dideli žirniukai, t.y. taškai (dots, polka-dots, spots), tokie aktualūs ateinantį sezoną, manytum, geometriškesni, vistiek atrodo vintažiškai – 80-ieji arba 90-ieji ypač (pamenate Julia Roberts 1992 “Pretty Woman” filme su baltos kavos rusvumo baltai taškuota suknia ir skrybėle? ) Klasikinis lady like – liuks, tik jis dažniau asocijuojasi su “Stepford wives”, žirgų lenktynių publika, Country Club’ų snobiška grietinėle ir neišvengiamai – tų damų ir jų vyrų mentalitetu. Labiau mėgstu raumeningą lady like. O raumeningos damos yra iš penktojo dešimtmečio, tiksliau septynmečio – nuo 1940 iki 1947 (iki Dioro “The New Look” įvaizdžio su masyviu midi sijonu ir per liemenį įveržtu bar švarku su išlenktais klubais). Keturiasdešimtųjų merginos buvo ne kokios tai gležnos plaštakės (statė II Pasaulinio karo tankus ir patrankas, mezgė vyrams kojines, siuvo, augino, mokino vaikus ir atrodė glamūriškiau, nei galima buvo įsivaizduoti tokiu laikotarpiu), o jų stilius tai atspindėjo: padidintais pečiais švarkai, iki kelių platėjantys, varpelio silueto sijonai, parauktos ties pečiais suknelių rankovės. Kadangi pinigo nei medžiagų nebuvo, tai visas dekoras ir glamūras nugulė ant galvos – skrybėlių, makiažo, garbanų pavidalu – dabar tai vadiname pin-up (to laikmečio “Playboy” variantas) arba Hollywood glamour (aktorės spindinčiomis, tobulai išlenktomis garbanomis ir antakiais) įvaizdžiu. Aš renkuosi Rosie the Riveter galvą – perrišta skarele ir raudonomis lūpomis – kažkas per vidurį tarp glamūro ir pin-up.

Minėtieji keturiasdešimtieji ir ypač – statūs to laikmečio švarkų, suknelių petukai ir įgnybti liemenys labai patiko aštuoniasdešimtųjų dizaineriams, o šis siluetas mūsų atminty liko būtent ten. Dabar aštuoniasdešimtieji, tiksliau - devintasis dešimtmetis ir visas jo ekscesas, irgi patinka dizaineriams - Marc Jacobs, Alexandre Vauthier, Isabel Marant, Tibi, Stella McCartney, Gucci, Cristopher Kane ir zeitgeist dievui Demna Gvasalia, t.y. Balenciaga). Apsmukę auliniai, mini ir midi, milžiniški pečiai, suveržtas juosmuo, paper bag kelnės, bermuda šortai ir daug, DAUG audinio. Neverta pamiršti ir baisiųjų sportbačių, kuriuos dėvėjo visos Paryžiaus mados savaitės gatvės pamaivos, ir kurie mano spinton greičiausiai nepateks, bet kas ten žino.

 Dešimtasis dešimtmetis su savo nuogais pilvais, juoda oda, siaurais Matricos akiniais ir unisex stiliumi (kaip Alexander Wang ir Raf Simons kolekcijose) irgi įsiplaka tarp čia ir dabar sudedamųjų.

Skaitau, kad visą tą miksą ir ištransliavau: švarkas – 40-ieji, 80-ieji ir unisex, suknelė – vintažas, “Pretty Woman” ir sezono tendencijos, auliniai – 80-ieji (juos išsaugojau nuo 2010-ųjų, kai karščiausios buvo būtent devintojo dešimtmečio tendencijos).  Vyro džiaugsmas ir gyvenimo meilė #3 “Chevrolet” pikapas – taipogi iš 80-ųjų. 

Čiau!

Laura