Langučiai genuose

Sako, kad asmeninis stilius yra tai, ką vilki kasdieną. Bet tai - nelabai tikslu, nebent toje pat lokacijoje gyveni visą gyvenimą. Tai, ką dėvėjau Vilniuje, pasirodė nereikalinga Okinavoje, kas tiko San Diege - nekimba Šiaurės Karolinos pajūrio miesteliui. Aplinka, kurioje drėgna ir karšta, aplink namą šmirinėja driežai, ant lango vakare užšoka pasisveikinti ryškiai žalios varliukės (Pantone Greenery žalumo, madingos) ir jos gaga kaip žąsys, o žmonės gyvena lėtu ir ramiu ritmu. Man smalsu prisitaikyti prie aplinkos, t.y. matyti save kaip dalį jos. Nes jei protestuodama varyčiau su džinsais ir dekonstruotais avangardiniais marškiniais, kas man ypač patiktų kokiam Niujorke (ar Vilniuje), prarasčiau galimybę įsijausti į čia ir dabar. Dar – būtų kraujo-cirkuliaciją-spazmuojančiai karšta, nes toks paprastas dalykas, kaip džinsai, kurie, pamanytum, bendrai yra kasdienybė, čia – retas malonumas (jei atvirai, džinsai dažniau nutraukiami nuo pakabos pasitikrinti apimtims, negu išeiti kur nors jais vilkint).

Todėl - hello suknelės, vėją keliančios pageidautina. O su dabartine langučių ir nostalgiškų retro suknelių tendencija prisiminiau, kad be jų negaliu (ir be retro, ir be langiukų. Dar negaliu be dryžių, gėlių, taškiukų, kaklaraiščio raštų, bet apie juos vėliau – vasara dar tik prasidėjo). Langučiams meilė užgimė anksti, štai įsitikinimui: 

Manau, kad nuo to laiko, 4.5 metų, languotus marškinius visada turiu, nepaisant tendencijų 

Manau, kad nuo to laiko, 4.5 metų, languotus marškinius visada turiu, nepaisant tendencijų 

Kalbant apie nostalgiją, moteriškos gingham langučių suknelės ir Brigitte Bardot stiliuje yra su lygybės ženklu, kaip Jane Birkin yra lygu džinsai ir balti marškinėliai minus liemenėlė plius pintas krepšiukas.

Madam BB ir šiuolaikinės, septintojo dešimtmečio inspiruotos tendencijos (Pringle ir Carolina Herrera) a la Brigitte Bardot

“Gėlių raštas pavasariui? – pribloškiančios naujienos” sarkastiškai prunkštelėjo Meryl Streep herojė filme “Ir velnias dėvi Prada”. Nors Ana Wintour – not my cup of tea, tačiau gėlės pavasarį - toks neišvengiamas, tikėtinas ir tuo pat – nuostabus, hipnotizuojantis printas, palyginti su langiukais: kukliu, kasdieniu, naiviu, nieko iš kojų neišverčiančiu raštu. Tačiau langiukai, kaip ir kitas santūrus raštas, yra geras pagrindas bet kokioms dizaino idėjoms, ir šiuolaikinės tendencijos mielai tuo žaidžia. Ir jei kam atrodo, kad gėlės yra moteriškiausias raštas, drįsčiau abejoti: nieko nėra romantiškesnio ir moteriškesnio nei smulkių langiukų audinio suknelė - kokią ir pasiuvau. Iš plonos, beveik permatomos medvilnės, su visai atvira nugara ir skeltu prieky (tobulam audinio judesiui, na ir kojoms). Žodžiu, kuriu savo provansą.

Čiau!

Čiau!

Alberto ir Tėčio nuotraukos