Jei nors kartą gyvenime google neieškojote “prancūziškas stilius”, knygyne nevartėt vienos iš nesuskaičiuojamų prancūziško stiliaus tomų, o nuvykusi Prancūzijon nebandėte minioje išskirti kuri tikroji, o kuri turistė, jūs – mažuma.
Prancūziška yra daug kas: Brigitte Bardot kuodas-bičių kulė ir seksualios suknelės, Laetitios Casta sąkandis, Francoise Hardy odiniai švarkai ir mini, sensacingoji juodaodė šokėja Josephine Baker ir jos visai nesantūrus stilius. O britė Jane Birkin yra nei daug nei mažai: ji - prancūziško stiliaus simbolis. Ir galų gale – madam Chanel, kuri mėgo vyrišką stilių, nevyniojo žodžių į vatą ir kalbėdavo su cigarete dantyse. Niekas nežino nuo ko tai prasidėjo ir kas ta, tikroji, bet “kaip prancūzė” madoje yra tarsi Eldoradas, kurio visos ieško, bet nesutaria, kaip jis atrodo.
Gilda Ambrosio
Knygynuose prancūziško stiliaus knygoms yra atskiras skyrius, šalia mokslinės fantastikos. Jose rasi dokmartensus ir balerinas, patarimus rankinę derinti prie batelių (nejuokauju), rinktis tik neutralias drabužių spalvas. Šiukštu nepamiršti bretono dryžių ir viskas bus liuks. Nors daugelis tų patarimų yra visiškai žali esminio, kartais net atgyvenusio konservatyvaus stiliaus pagrindai, labiau ryškėja štai kas: panašu, kad vadinamasis prancūziškas stilius įkliuvo į konformizmo pinkles. Prancūzišką garderobą siūlyčiau nebent visai nesidomintiems mada, ieškantiems neišiskiriančios uniformos, nes tai, kas laikoma prancūzišku stiliumi dabar, būtų išgąsdinę aukščiau minėtas charizmatiškas prancūzes ir prancūziškąją britę. Aišku, yra gerų dalykų, kaip pavyzdžiui – raudonas manikiūras (paisant populiarios Youtube prancūzės vlogerės, kosmetikos įmonėms Prancūzijoje itin sunkiai sekasi parduoti kitas nagų lako spalvas, nei raudoną). Manėte “prancūziškas” – tai tas baltais galiukais? Jis, su visu savo akriliniu spindesiu labai patinka Las Vegaso klubų merginoms ir tikrosios prancūzės jo kratosi. Bet Josephine Baker irgi buvo klubų šokėja.
Sakykim, mistinė stiliaus “prancūzė” yra labiau siejama su skoniu apskritai, tačiau geras skonis nėra lygu konservatyvus. Ji turi atrodyti graži, bet natūrali. Svarbiausia, ji turi atrodyti effortless, t.y. be pastangų puiki ir stilinga. Vos tik bandai atrodyti, kaip prancūzė (stumdai plaukus, kad atrodytų lyg atsikėlei ir išėjai, dėlioji derinį “be pastangų”), iškart susimauni, nes nesi ja, o stengtis prieštarauja effortless principui. Prancūzė turi būti liekna, bet mėgti pavalgyti ir sugebėti nestorėti, nes sportas “kaip prancūzė” biblijose nedominuoja. Domėtis savo svoriu - neprancūziška, tai tuščia ir nuobodu. Bet rūkyti, grakščiai mojuojant cigarete yra prancūziška ir neva padeda išlikti lieknai. Kendall Jenner, po interviu atidarydama asmeninės treniruočių salės duris ir bakstelėjus į savo tobulą užpakalį, pasakė “šitai neatsitiko savaime”. Kaip neprancūziška. Bet Kendall man patinka labiau nei tai, kas laikoma prancūziška.
Panelė Kendall
O gal visgi “kaip prancūzei” – identiteto krizė? Ieškantiems darbo gladijatorių kovas primenančioje mados industrijoje su vadinamu prancūzišku stiliumi būti pastebėtiems galimybių nedaug. Šiuolaikinė mada apsvaigus nuo individualizmo, maksimalizmo ir kūrybos, o kelios likusios taisyklės tik pakursto jas laužyti (ir įdomūs dalykai gimsta). Net minimalizmas dabar atrodo visai kitaip, nei prieš dešimt metų. Ir įtakingiausios šiuolaikinės blogerės – na, ne prancūzės. Megablogo “Refinery 29” redaktorė, į klausimą kas tas prancūziškas stilius, pasiūlė nesukti apie tai galvos.
Ar verta siekti atrodyti kaip prancūzei? Nesirūpinti savo išvaizda, nesidomėti mada (kam, juk yra nesenstančių dalykų), nesportuoti? Ar tokių apskritai yra? Suvartojus tokį kiekį patarimų, kaip ja būti, suvoki, kad “kaip prancūzė” yra utopija. Beje, tikrosios prancūzės niekuo dėtos. Ne visos jos lieknos, ne visos stilingos, ne visos konservatyvios ir ne visoms pavyksta be pastangų atrodyti tobulai. Taip, daugiausia patarimų, kaip atrodyti prancūziškai skleidžia prancūzės, bet už utopijos populiarumą esame atsakingos mes - ne prancūzės.
Nieko nėra bloga norėti atrodyti tobulai be pastangų, bet visos žinome, kad taip nebūna. C’est la vie, ane?
