Balandis yra geras mėnuo man. Jis lyg ir ne “mano” (aš gegužinis Tauras), tačiau geri dalykai man nutinka Balandį. Prieš porą metų balandį atsirado blogas. Balandį mūsų #namasmiške pagaliau jaučiasi kaip namai – su alyvuogių medžiais prie geltonų durų (buvo raudonos), dygstančiomis levandomis (levandų laukų kol kas neprimena), baltomis kamelijomis (nužydėjo), medetkomis (prasiskleidė ne geltonos :( ) ir kaip koks žalias monstras išvešėjusiu daržovių ir žolių darželiu patvory (per pusantro mėnesio. Augalai mane bent iš tolo pamatę vysta, bet čia aš jiems buvus-nebuvus – jie turi savo reikalų, aš jiems tik vandens paduodu. Balandį su kaimynais išsinešėm laukan stalus, vakarieniaujam ir vyną geriam.
Ir pagaliau, balandį, jaučiuosi, kad galiu grįžti čia, į blogą – su savo suknelėmis ir madomis. Vienas dalykas, apie kurį negalvoju, bet vis pajaučiu savo kailiu – motyvas madai yra tik tada, kai yra vidinis komfortas ir kažkokia bent patenkinama nuotaika. Mūsų kraustynės iš mažos Okinawos į mažą pakrantės miestuką Šiaurės Karolinoje, nors ir skamba fainai, buvo kaip ir visos kraustynės iki tol: kai visas tavo gyvenimas, namai, komfortas yra atgabenamas treileryje ir išverčiamas garaže rudose shipping’o dėžėse, mada yra paskutinis dalykas galvoje. Savo drabužių, kurie visada buvo mano sanity check (kai esu depresuota, neišlendu iš pačių nykiausių šmutkių, kurių turiu toms tiesiogiai juodoms dienoms) neišpakavau du mėnesius! Vadinasi to sanity tada ir nelabai buvo. Bet žiū, išgyvenau, atlaikėm žiemą – vėjuotą ir lietingą, ilgą ir besniegę - tipinę šitoje pakrantėje, apsitrynėm name, pavertėm jį namais ir po truputį grįžta į kasdienybę kažkas panašaus į stabilumą. Aišku, nesiskundžiu interjero kūrybos rūpesčiais – šiukštu - jie tokie malonūs, kad neriu stačia galva, kaip ir į viską, kas patinka.
Bet ilgiuosi Okinavos. Okinavoje ilgėjausi Kalifornijos. Dabar ilgiuosi abiejų (kol pradės patikti čia).
Visgi vienas rūpestis neduoda man ramybės. Vien tik rodyti savo outfitus “Stiliaus” skyriuje, nors ir malonu, bet norisi, kad tie drabužiai daugiau dirbtų. Todėl prašau jūsų žodžio, mano ištikimos skaitytojos, kurios brūkšteli man, kai jau nebesirodau ar tiesiog kantriai laukia: kas jums labiausiai aktualu, rūpi, gal nepatinka ir kaip tai padaryti “patinka” – madoje ir stiliuje. Viena suknelė penki būdai? Ar kaip prikelti drabužius naujam gyvenimui? Kas tinka skirtingiems kūnams? Tad išsiliekit komentaruose arba brūkštelkit man: laura.latour@gmail.com
O kad nepasirodyčiau visai urvinė, to gerojo balandžio proga išlendu su savo žaliausia suknele. Pasiuvau iš Oscar de la Renta šilko organzos (žinau, prašmatniai skamba, bet esu gerų audinių snobė), su aguonų aplikacijomis, mano mados mesijo Alessandro Michele iš Gucci biblijos inspiruota ir Pantone metų spalvos padiktuota. Tiesa, prie garažo, nes Aistis sirgo. Suknelė permatoma ir ji, pasirodo, net funkcionali, t.y. ne tik vakarui. Su džinsais ir, mano atveju, oksfordais (tiesa, blizgučiais pabarstytais Marc Jacobs, man “paprastai” nesigauna. Sportbačiai irgi liuks, ypač konversai prie tokios) ir sidabriniu metallic rankinuku su sportiška, web rankena – ji visai maloni vasaros pasisėdejimui miesto kabake. Reikalui ir aukštakulniams esant transformuosis į visai padorią vakarinę.
Tad iki malonaus,
Laura
Photo: Albert Latour