Dažnai girdžiu ir skaitau – turi jausti stilių. Gimti su pojūčiu. Visi, kam mamos ir tėčiai nesugebėjo sukonstruoti šio jutiminio geno madai, malonėkite į šalį – praleiskite jautriuosius. Praktikuotis, bandyti, klysti neverta, nes šis pojūtis yra duotas arba ne. Reikia drąsos atlaikyti tokį nuosprendį.
Bet mada yra bauginanti, sako ponia Wintour. O gal bijom to, ko nežinom? Dailės akademijoje šalia populiariausio nuosprendžio “nesubtilus”, dar buvo “nejaučiantis”. Suprask, įstojęs studijuoti aukštojo mokslo, įskaitant ir menų, ateini jausti, o tavo išjautimai yra užskaitomi arba ne. Jausti spalvas, jausti proporcijas, jausti liniją, jausti jausti jausti – bet ne per daug, nes gausi emocingo etiketę, kas irgi nėra gerai. Baimė nepataikyti su savo jautimais buvo real deal.
Pajausti aš galiu namie ant sofos. Mano kolega ir mokytojas iš Kalifornijos dailės instituto, išleidęs nekuklią krūvą modernaus akademinio piešimo ir spalvotyros knygų, pats būdamas matematikos mokslų daktaras, sakė, kad math is the king, art is the queen of science. Menas – mokslų, ne jautesių karalienė! (po matematikos). Tuometiniai VDA menininkai būtų užspringę savo kavutėm su brendžiais nuo tokio įžūlumo. Proporcijos, spalvos – normalūs, išmokstami mokslai su normaliais apibrėžimais ir formulėmis. O kaip pajausti aukso pjūvį neturiu žalio supratimo.
Vieni stileivos, šypsodami atjaučiančiomis šypsenos, lėtai tęsia “...stilių reikia jauuusti...”, kiti - žvengia iš nemokšų, kuriems “neduota”, o vakarėlių svečiai demonstruoja savo “stiliaus pojūtį”. Kaip romantiška.
19 amžiaus romantikai buvo tie, jausmingieji: idealizavę kūrybinėje agonijoje kenčiantį menininką, bandantį išjausti paveikslą ar muziką. Įgūdžiai, žinios, juodas darbas – amatininkų reikalas, neromantiška. Žymiai romantiškiau yra tikėti stebuklingomis galiomis, suteiktomis iš aukščiau. Bet dabar 21 amžius.
A.a. Alexander McQueen sakydavo, kad tik techniniai įgūdžiai išlaisvina kūrybingumą (dizaineris buvo vienas kiečiausių, jei ne pats kiečiausias drabužių konstravime). Alessandro Michele kolekcijos yra inspiruotos mados ir meno istorijos žinių, ne mistinių pajautimų. Miroslava Duma, viena iš puikiausių gatvės madisčių ir megablogo “Büro24” įkūrėja, irgi nepajautė, vieną dieną pabudusi, savo dažnai nostalgiško, dekoratyvaus stiliaus: tereikia pažiūrėti į pirmąsias jos nuotraukas.
Miroslavos Duma stilius transformavosi nuo elementaraus lėliško pradžioje, vėliau tapo žymiai kompleksiškesnis retro, iki dabartinio - modernaus, rafinuoto ir androgeniško back to basics įvaizdžio.
Tiek akademiniame lygyje, tiek savarankiškame, mada ir stilius yra praktika: kuo daugiau domiesi (tendencijomis, mados istorija, gatvės mada), priimi savo kūną, rizikuoji, tuo lengviau sekasi, ir galų gale tampa taip, kad atrodo – gavosi savaime! (tiksliau, išlavintas skonis sufleruoja teisingus dalykus). Dažniausiai taip nutinka todėl, kad darėme klaidų, kol kažko išmokome (ir nieko tokio, jei spintoje atsirado drabužių, kurių taip ir neužsivilkote). Aš savų klystkelių nenoriu net prisiminti: raudonų plaukų, persigalvojus nudažytų peroksidu (rezultatą galite įsivaizduoti), per trumpų, per siaurų ir per daug permatomų drabužių ne laiku, ne vietoje, palydimų nekomplimentinių žvilgsnių (Diana Wreeland sakė, kad jau geriau vulgarumas, nei jokio stiliaus neturėjimas – jaučiuosi geriau, ačiū).
Asmeninio stiliaus procesą galima palyginti su maisto gaminimu: negamindamas nežinai, kas išeis perskaičius naują receptą, o nesimokindamas negali keikti visų šventųjų, kad jausmo išvirti coq au vin niekas neatsiuntė.
Kai jums mestels, kad stilių reikia jausti ar turėti tam pojūtį, numokite ranka. Ten, kur mažiau jausmų ir dangiškų davinių, daugiau vietos lieka naujiems atradimams ir kūrybai.
