Jei tektų apibūdinti lietuvišką stilių vienu žodžiu, tai jis – subtilus. Ir tai – ne komplimentas. Nesvarbu, kad Gedimino prospekte blyksteli pirmieji kūrybingo gatvės stiliaus požymiai - visa tai yra nulinčiuojama vieniteliu “gero” stiliaus vertinimu: subtilu. Arba ne.
Vos ne kiekvienas lietuviško internetinio žurnalo, mados blogo įrašas, garsenybių stiliaus komentaras prasideda “Subtilus..” Arba jo trūkūmas. Tiek anglų kalbos, tiek lietuviškame žodyne, žodis “subtilus” reiškia tą patį – nepastebimas, vos įžiūrimas, delikatus, jautrus. Mada savo esme nėra nepastebimas, vos įžiūrimas ar jautrus reiškinys - greičiau plėšrus ir besaikis padaras, kurį verta prisijaukinti. Tačiau Lietuva labai mėgsta tariamą subtilumą, ypač viskame, kas siejama su estetika. Šis žodeliūkštis yra klaikiai įkyrus ir nieko apie stilių nesakantis, nes dažniau apeliuojama į asmens subtilumą arba įsivaizduojamą jo nebuvimą. “Subtili iškirptė”? “Subtilus, bet kasdieniškas”? Ką, po galais, tai reiškia? Skaitau Delfyje: “Subtili Jurgitos Jurkutės – Širvaitės elegancija”. Žiūriu laidos vedėjos scenos stiliaus nuotraukas – didelėmis, raudonomis apimtinėmis gėlėmis dekoruota vakarinė suknia, pavyzdžiui. Ta suknia – daug kas, išskyrus subtili - ji ryški, traukianti dėmesį.
Gyvendama Kalifornijoj, kaliau savo studentams į galvas, kaip suprasti ir apibūdinti stilių, pavyzdžiui - profesionalus, ekstravagantiškas, hipsteriškas, bohemiškas, vintažinis, retro, romantiškas, klasikinis, šiuolaikiškas, gatvės ar visko kombinacija, nes jiems geras stilius buvo vienas – fierce (slenge: nuostabus, seksualus, pribloškiantis), kas irgi yra gan iškalbinga. Bet subtilus? Neįsivaizduoju spalvingų San Francisko menininkų ir jiems prijaučiančių, įžūlių ir tatuiruotų Los Andželo pin-up girls bei atsipūtusių San Diego banglentininkių su mini šortais bent pafantazuojančių apie subtilumą kaip stiliaus olimpą.
Lietuvoje dažniausiai girdžiu linksniuojant subtilumą, jo priešprieša laikant vulgarumą ir banalumą – jei ne subtili, tai vulgari. Ir atvirkščiai. Labiau prakutusios subtilumo nacės kaip triuškinantį pavyzdį renkasi japonišką madą ir estetiką, savo poziciją sustiprinančios teiginiu, kad pripažįsta tik japonišką maistą – suprask, subtilumas ne tik išorėj, bet ir viduriuos. Leisiu sau sugriauti tas japoniškos mados subtilumo iliuzijas – japoniškas stilius gali būti meniškas, minimalistinis, high tech, komiksinis ir pamišusiai teatrališkas (manga), elegantiškas, lėliškas ar infantilus, bet nepastebimas (subtilus) – vargiai. Tokioms vertintojoms visos stiliaus matricos galvoje susijaukia, kai išvysta nei vulgarų, nei subtilų variantą.
Galiu pasakyti, su kuo man lietuviškas subtilumas asocijuojasi: su baikščiomis pseudopoetiškomis nevykėlėmis, nedrįstančiomis pasirinkti nieko, išskyrus beformius ir bespalvius daiktus, besididžiuojančios neįžiūrimais sidabriniais papuošalyčiais, tendencijas vadinančias tuštybe, nekenčiančios savo kūno ir kūno apskritai, besidangstančios akis nuo spalvų ir kryžium mojuojančios prieš rožinę, kaip viso jų suvokiamo vulgarumo, lėkštumo ir paviršutiniškumo simbolį.
Anglų kalboje yra žodžiai bold ir fabulous, kurie yra nuostabi ir pozityvi lietuviško subtilumo priešprieša, reiškiantys drasų, ne vulgarų, bet šiuolaikišką ir išskirtinį stilių, kuriam sukurti reikia ne tiek gero pasikaustymo madoje, kiek ryškios asmenybės. Citrinų geltona su skaisčiai rožine? Masyvūs papuošalai? Įspūdingas drabužio siluetas? Ačiū, imu viską, nes tai – nuostabu ir nesubtilu. Pasitikėjimas savimi yra vienas svarbiausių stiliaus komponentų (jį galima ir suvaidinti), o kai jo nėra, belieka būti subtilia, t.y. nepastebima. Negi tikrai norėtumėte tokio “komplimento”? Yra būdų sukurti išskirtinį, ypatingą, nuosavą fierce stilių – ir be subtilumo ar vulgarumo monstrų.
O dabar einu matuotis savo naujų, nesubtiliai rožinių aukštakulnių.