Ekstremalios spalvos

Kai mokiausi Kauno daillės gimnazijoje, per Užgavėnes gamindavome papier mache kaukes. Bjaurias, raganų ir velnių perkreiptomis fizionomijomis, karpuotomis nosimis ir išbyrėjusiais dantimis. Gaminimo procesas man labai patiko, bet "spalvojimo" dalis - ne, nes visi jas tepdavo "subtiliais" - Įminto-į-balą-lapo, Praskiesto-kisieliaus, Pažliugusio-purvo-pavasarį ir panašiais atspalviais. Man beveik ji buvo gražesnė laikraštinė, skuteliuota tokia. Bet dažyti reikėjo. Tai parėjusi namo aš ją ir nutepiau - mėlynai, raudonai ir geltonai. Dabar mano kaukė būtų super šiuolaikiška, color-blocking principu išdažyta. Bet tada visi juokėsi... Nukabinusi nosį griebiau tą raganos fizionomiją ir nuslinkau į tualetą. Gerai - perdažysiu. Bet pirma reikia nuplauti išjuoktas spalvas - pakišau savo raganą po kranu ir tekantis vanduo sumaišė spalvas už mane - kaukė ėmė varvėti žaliom, violetinėm ir oranžinėm. Tai pamačiusi greitai užsukau vandenį ir negalėjau atsižiūrėti į ją - mat kaip.... Šniurkštelėjau nosim ir grižau į klasę - mano pabaisa pritapo prie visų kitų, primarmaliuotų pabaisų fizionomijų. Dabar galvoju, kad nepaisant pašaipų apie subtilumo stoką (įdomu, ką, pavyzdžiui, Warhol'as manė apie subtilumą), turėjau trypti žemę kojom ir nepasiduoti, bet vis tas noras pritapti.

Nepaisant Užgavėnių kaukės nemalonumų, spalvų teorijos pamokos tualete, mano meilė pirminių spalvų kombinacijai niekur nedingo ir raudoną kaip dėjau, taip tebededu prie mėlynos ir geltonos. Nesubtilus ir efektingas derinys.  

Okinavoje sulaukėme įprastinės rugpjūčio karščio bangos, +42C. Vietiniai per tokius karščius drabužiais dengiasi nuo galvos iki kojų, slepiasi po skėčiais ir net ultravioletinius spindulius filtruojančiomis veido kaukėmis, nes tik taip įmanoma atlaikyti šitą pirtį. Mes taip pat (minus skėčiai ir kaukės), nes tokia temperatūra jau nebe vasara, o ekstremalus klimatas. Vos spėjau nusifotografuoti su savo minimalistiniu, kalifornietiškos vasaros deriniu (+25, sausa, lengvas brizas, kuri saloje būna maždaug lapkritį, bet negi lauksi dabar). Puolėm pirkti ledų ir atgal į mašiną, po kondicionierium.

Neopreno sijonas ir rankinė - Zara; palaidinė - Lush; bateliai - Nine West; aviatoriaus akiniai - atimti iš Alberto. 

Foto: Albert Latour

Stiliaus depresija

Nemeluosiu - per išpardavimus siautėjau neatsikvėpdama. Tiek, kad vienoj iš atkeliavusių dėžių radau reto baisumo megztinį, kuris kalėdų "Bjauriausio megztinio"* vakarėly laimėtų visas tris vietas, be menkiausios konkurencijos. Ties šiuo pirkiniu ir sustojau - lyg ir norėtum pasikasyti ten, kur turėtų būti galva, bet supranti, kad jos nėra - antraip tokių nesamonių nebūčiau prisipirkus.

Visiškai nusivylus savimi, sugrūdau baisiuosius pirkinius į stalčių, kad jų nematyčiau ir visą savaitę neišlindau iš pilkos suknelės (gerai bent, kad ne jogos kelnių - reiškias, ne viskas dar prarasta).

Lietingą ir tvankų sekmadienį su Albertu išsiruošėm pusryčių mieste (čia toks mūsų time-out'as vietoj barų). Atsidariau spintą. Nėra ką rengtis? Man taip nebūna. Man būna nuobodu ar nėra nuotaikos atitinkančio daikto (bjaurūs daiktai bjauriai nuotaikai?). Tą rytą apskritai nebuvo jokios nuotaikos - net galvoti, ką rengtis. Pižamą, kompiuterį ir mimozą - į lovą prašyčiau, ačiū, ir duris už savęs uždarom. Kol spangau apie idealų rytą, atėjo auklė, tad teko suktis. Kai būnam iki kaklo prisiragavę įmantrių skanėstų, galop užsimanom paprastų dalykų, t.y. comfort food - man pats komfortiškiausias ir raminantis maistas yra duona ir sūris. Tad spoksodama į savo spintą galvojau, kad noriu duonos ir sūrio, drabužių pavidalu. Ir tai yra balti marškiniai ir džinsai. Balti - ne mėlyni, ne gėlėti ir ne taškuoti. Balti - švarūs ir tušti, kaip baltas popieriaus lapas. Ne šilkiniai, ne bliuskutė ir ne su elastanu, šiukštu. Vyriški, medvilniniai. Ir mėlyni džinsai - be spandekso, negarinti, neapdoroti - raw denim (man daiktai aukštu juosmeniu yra bais seksi). Aksesuarai- tebūnie tokie, kokie šauna galvon, bet irgi neišeinant iš komforto zonos ir neeksperimentuojant - klasikiniai. Galiu pasakyti - šitie esminiai daiktai, stiliaus raumenys, padėjo grąžint galvą į vietą ir net mimozos nebereikėjo.

*JAV per kalėdas puošiasi "Ugly Christmas Sweater" vakarėliams, mirt iš juoko galima - visi ateina su baisiausiais, kokius tik galima rasti, kalėdiniais megztiniais: raudonais, žaliais, su ant jų blizgučiais siuvinėtais sniego seniais ir santa klausais, apsnigtom trobelėm ir papuoštom eglutėm. Porą mėnesių prieš šventes jokiam second-hand'e nerasi nieko, kas bent iš tolo primintų apybjaurį megztinį - paklausiausia prekė. 

Vyriški marškiniai ir džinsai - GU; bateliai - Aldo; akiniai -Vonzipper ir birkin rankinė su ypatinga istorija. 

Foto: Albert Latour

Sekmadienio suknelė

Kai tėvai manęs, tokios dar visai nedidelės, atvažiuodavo susirinkti po vasaros kaime pas močiutę, mamos nervinė būklė ženkliai pablogėdavo pamačius mano stiliaus pasikeitimus. Dvi garsiausios mano gyvenimo stilistės - mama ir močiutė - visiškai nesutardavo dėl mūsų su sese stiliaus ir kiekviena savo nuožiūra "taisydavo" esamą padėtį: močiutė griebdavosi už galvos, pamačiusi visus mamos supirktus man džinsus, kelnes ir džemperius, o mama, savo ruožtu, plėšdavo nuo manęs raukiniuotas ir pūstas sukneles, kurias močiutė, murmėdama apie tai, kad mama visai nežino, kaip mergaitė turi atrodyt, siūdavo vasaros popietėm "į bažnyčią pasirodyt". Mama kategoriškai atsisakydavo mane leisti į žmones su tom suknelėm, bet aš ir nesiveržiau. Tų raukiniuotų suknelių gimtąjame Kaune nė sykio nebuvau užsivilkus, nes šis niekada nesibaigiantis stilisčių kivirčas išmokė vienos svarbiausių stiliaus pamokų: apie drabužio tinkamumą aplinkai. Raukiniuotos poliesterio suknelės mieste atrodė visiškai iš kito amžiaus, nesuprantamos - lyg kas būtų sumaišęs scenos kostiumus. Tačiau vos grįžusi kaiman, lipdavau ant aukšto jų ieškoti - išmanikiūrintų pievelių ir spalvotų namukų fone tos suknelės buvo savo vietoj - nostalgiškos, mielos, infantiliškos. 

Net ir dabar niekur negaliu pasprukti nuo stilistinio dvilypumo - kaimiškos romantikos ir urbanistinio minimalizmo (ačiū savo nesutariančioms stilistėms). Salos ramybė, tvilkinantis karštis, rytais nuo garsų gaudžiančios džiunglės stumia atgal į kaimo nostalgiją. Albertas, pamatęs mano kiauraraštę suknelę, klausia: "Is this a Sunday dress?" (Sekmadienio suknele Niu Orleane tradiciškai laikoma vasarinė, romantiška, dažnai balta suknelė, su kuria sekmadieniais einama bažnyčion, o po jos - brunch'o - vėlyvų pusryčių-pietų). Ka gi, tebūnie. Užtat sekmadieninės suknelės labai mėgsta juodų kerzinių aulinukų, vyriškų bleizerių, odinių švarkų kompaniją. Mano atveju cage stiliaus basutės atstos kerzus +35C karštyje.

Suknelė - pačios siūta; basutės - Seychelles; rankinė - vintažinė; panama skrybėlė - vietinė iš Puerto Riko. 

Foto: Albert Latour

"It's a jungle out there. Dress appropriately"

"Čia džiunglės. Renkitės atitinkamai". Pasakysiu tiek: visokios egzotiškos lokacijos yra ne vieta mados mylėtojoms. Kol Rytų Europa mėgaujasi pliusminus gaiviomis vasaromis su dviem savaitėm karščių, kuriems kruopščiai ruošiamasi dar nuo rudens (makro šortai, maudymkės, pora suknelių, fleženkės), Japonijos piečiausias gabalas, Okinavos sala, lygiai 6 mėnesius dūsta karštyje. Ką rengtis garinėje pirtyje, matyt niekam nekyla klausimų, o ką rengtis garinės pirties klimate, kai taifūnai palmių prie žemės nelenkia (iki+42C praeitais metais)? Pirmą vasarą visiškai nesigaudžiau ir nieko nesupratau, ką daryti su drabužiais, todėl beveik visą karštąjį sezoną pragulėjau paplūdymy. Šią vasarą paplūdymys nebetraukia, o ir saulė, kaip žinia, tokiais kiekiais sveikatos neprideda, tad mano bloge ištisą vasarą rasite stiliovą survival wardrobe tropiniam klimatui, kelionių įspūdžius, gal kam kokia idėja kils besiruošiant ilgai lauktų atostogų ten, kur palmės želia. 
Kas padeda atlaikyt karščius? Be vandens ir oro kondicionieriaus, visokie erdvūs, vėją keliantys drabužiai. Linas ir japoniški high tech poliesterio audiniai. Nemeluoju, apie džinsus, ilgai lauktas ilgas rankoves prisimenu tik spalį lapkritį. Išganingieji gruodis, sausis ir vasaris, kai jau leistina apsivilkti megztinį, parką, švarką ar net lietpaltį, kai galima pailsėti nuo karščių, maudymkių ir kurortinio eismo atrodo dar taip toli! 
O dabar einu grožėtis smaragdine Kinijos jūra, stebėti ant akmenų, kaip fyfas ant kablukų caksinčius krabus ir trumpam užmiršti madas.