Vieną paraudusį nuo besileidžiančios saulės vakarą visi trys traukiam pasivaikščioti, po to užsukam į žaidimų aikštelę parke. Prie stalo sėdi būrelis, apie 20 - vyrų ir moterų. Visi vienas po kito atsigręžia ir kas pro saulės akinių viršų, kas su buritu rankose ar bestringančiu kąsniu dantyse, kėpso mano pusėn. Apsidairau ir aš. Tada atsimenu, ką vilkiu ir suprantu, kad jie spokso į mane. Ir ne į mano puikųjį sijoną (pamenate suknelę? Ha! Čia jos naujasis būvis – sijonas. Apsiuvinėjau jį drugeliais, gėlėmis, bitėmis ir paukšteliais. Balti trikotažiniai marškinėliai su grafiniu tekstu jam labai tinka į kompaniją). Tačiau dėmesys buvo ne mano sijonui, oi ne, bet įžūlumui. Jei galime įžūlumu laikyti “We Should All Be Feminists” užrašą ant marškinėlių. Sakau Albertui, kad aplinkiniai man tikrai neleidžia pamiršti, ką esu apsivilkusi. Jis sako - “žmonės bijo feminisčių”. “O tu bijai?” – kikendama klausiu. Jis sako, kad mane myli. Dar sako, kad devintajame dešimtmetyje feministės buvo vyrų nekenčiančios storos žiežulos, siurbiančios alų, riaugėjančios ir kumščiais mosuojančios už savo teises (tokių aš bijočiau). Ar jų dar yra? Feminizmas - ne apie vyrus, o apie moteris (#girlpower), tad vyrams baimintis nėra ko. Ne apie plaukuotų pažastų, spenelių ar menstruacinio kraujo rodymą. Ir ne apie moteriškumo praradimą. Man niekas netrukdo būti mylinčia mama ir žmona, (beveik) kas vakarą gaminančia vakarienę, (kartais) sekmadieniais kepančia saldėsius, dirbti iš namų su pižama, žliumbti n-tąjį kartą žiūrint “The Notebook”, vairuoti vyro vintažinį “Chevrolet” pikapą pakeisti alyvos (man jis labiau patinka už mano naują visureigį), perdažyti visą virtuvę, nes žinau, kaip bus gražiau, nervuotis dėl vikšrų, ėdančių mano krapą, rašyti kasdieną apie madą ir jaustis pačia kiečiausia feministe. Būti feministe tai yra būti savimi.
Gal ne visoms būtinas užrašas ant marškinėlių, kad žinoti, kas esi – šie dalykai veikia kaip priminimas tiems, kam to reikia. Ir mums pačioms.
Pamenate penktojo dešimtmečio moteris su Rosie the Riveter priešaky? Tai buvo moterų ekonominės galios metas, ir jokiu nemoteriškumu net nekvepėjo. Jos buvo stiprios (kažkam reikėjo karo arsenalą fabrikuose kalti), moteriškos (kombinezonus po darbo fabrike keitė įliemenuotos suknelės ir švarkai su petukais), pasitikinčios (niekas netrukdė skaityti knygas ir megzti kojines vyrams kare tuo pat metu) – jei ne jos, nežinia kaip po II pasaulinio karo būtų pakrypusi istorija. Tai buvo moterų vienybės metas.
Šiuolaikinis feminizmas yra ne tik apie moteris tarp vyrų, bet apie moteris tarp moterų - nekedenti, kuri turi daugiau riebalų ar raumenų, kuri jauna, o kuri graži, nesipiktinti, kai kitos mamos vaikas neklauso viduryje gatvės, nesilyginti vyrais, daiktais ir pasiekimais. O palaikyti vienai kitą. Pamenat Mauglį? “Mes abu vieno kraujo, tu ir aš”, sako žmogus tarp vilkų. Nors moterys ne vilkai, bet visos žinome, kaip kartais būna.
Photo: Albert Latour