Paknopstom apie chameleonus

Paknopstom į Lietuvą, paknopstom - knygos PR ir paknopstom atgal. Trys savaitės prabėgo taip greitai, kad pusės net neatsimenu, bet iš nuotraukų ir atsiliepimų suprantu, kad viskas lyg ir puikiai. Knyga - nuostabi, kvepia ir spindi iš tolo - kaip ir buvo planuota.

Tad kviečiu įsigyti savo spindinčių "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" knygynuose "Pegasas" arba čia.

Žurnaluose "Lamų slėnis", "Moteris" - jau dabar, ketvirtadienį ieškokite naujo "Žmonės", mėnesio pabaigoje - "Cosmopolitan" su mano paplepėjimais apie knygą, madą, Japoniją ir Okinavą...

Lietuvoje išsikrovusi savo atvykau-į-pavasarį lagaminą supratau, kad teks arba tupėt namie arba ieškot vatinuko ir vailokų, tad vos nenušalus galvos balandžio pabaigoje nuėjau ir nusipirkau didelį vilnos megztinį ir paltą, tiek to - gerų daiktų prireiks, galvoju, juolab, kad ši vasara Okinavoje - paskutinė - rudenį laukia vėl bala žino kas. Bet kitą dieną ėmė atšilo, tad paltas liko su etikete, o megztinį užsisipyrus bandžiau nešiot - nes gražus, nors buvo karšta. Supratau, kad esu visiškai išlepinta tropinio klimato ir nebesiorientuoju lietuviško pavasario piruetuose - kuris malonus, maždaug kaip įnoringa bipolinė-kompulsinė pupytė, kol jos nesuerzina vėjo gūsis ne iš tos pusės.

Grįžus į Okinavą žinojau ko tikėtis ir tai, kad mano megztinis su paltu eis į drabužių maišus giliai spinton iki rudens. Drėgmė, karštis, lietus, burzgiantys kondicionieriai ir drėgmės surinkėjai (nežinau, kaip "dehumidifier" lietuviškai, bet be jų visa sala apaugtų pelėsiais). Jei pasilikčiau čia visam laikui, investuočiau į pliažo drabužius, kaip vilniečiai - į "New Balance". Atkreipiu vietinių žvilgsnius į save, plevėsuojančią pliažiniais peniuarais. Na, aš irgi juos spoksojau pradžioje - nuo galvos iki kojų užsidengusius juodais rash guard (maudymosi kostiumėlių audinio prigludusi palaidinė ilgomis arba trumpomis rankovėmis, panaši į wet suit - banglentininkams skirtą, bet rash guard atlieka maudymosi kostiumo, lengvų vandens pramogų drabužio ir apsaugos nuo saulės funkciją), tokiais pat šortais. Moterys dažnai nenusirengia visai ir slepiasi po skėčiais, kaukėmis ir viskuom, kuo gali - kuo šviesesnė oda, tuo gražiau. Taip jie ir apsigyvena taip pliaže visai dienai - su barbekiu, alaus statinėm, giminėm, draugais ir vaikais. Tas maisto kvapas išveja iš pliažo po dviejų valandų - gera saulės kontrolė.

Dabar apžiūrinėdama nuotraukas, galvoju, kad prisitaikom prie aplinkos, susiliejam su ja, kaip kokie chameleonai. Kai apniukę - vargu ar ieškom citrininės geltonos suknelės: tada kuičiam stalčius, ieškodamos jaukiausio ir pilkiausio megztinio ir verdam tirštą moliūgų sriubą su kariu, cinamonu ir imbieru (vakar lijo, tai tokią ir viriau, nesvarbu, kad karšta - buvo tamsu, niūru ir apskritai - jet-lag'inis miegas ėmė). Kai saulėta, vaiski jūra, žydi gamta - pilkų daiktų nei tirštų sriubų prašom net nesiūlyti. Pamenu, atvykusi į salą stebėjausi vietinių meile turkio, smaragdinei ir mėtinei (vandenyno) spalvoms - nuo iškabų iki namų sienų. O paskui, žiūrėk, ir savo knygos viršeliui būtent tokią, smaragdinę-turkio, tik 100 kartų ryškesnę išsirinkau. O Aisčiui vandenyno spalvos tapo mėgstamiausiom. Gera būti chameleonu.

Tad linkiu prisitaikyti prie žydinčios Lietuvos gamtos - ji nuostabi. Saulėti linkėjimai iš lietumi kvepiančių salos džiunglių.

Mesti Ne Pasigailėti

Metams baigiantis, japonai išsivalo namus - išmeta viską, kas nereikalinga ir naujuosius pasitinka be seno šlamšto. Gera mintis. Praktiška, nes japoniški namai, palyginus, sakykim, su amerikietiškais, yra kišenėlės. Tad kasmetinis išsivalymas yra būtinas, kad neuždustum savo paties namuose po drabužių ir daiktų krūva. Knygų ir patarimų, kaip reikia rūšiuoti namus, spintą, ko pirkti ir ko ne yra taip pat pavojingai daug, kaip ir besikaupiančių šmutkių susiruošusios tvarkytis būste.

Draugė Džoja, kai pamato patinkantį daiktą, perka jį visų siūlomų spalvų. Švaistūniška ir bergždžia, burbėdavau mintyse. Bet kuo greičiau pasmerkiu kokį nors ne savo sprendimą, tuo greičiau pati tuo netikėdama jį įvykdau, ir visi seni įsitikinimai sutrupa kaip perdžiūvęs mažiaus sausainis, kažkiek mėnesių tūnojęs po sofa. Nusipirkusi smaragdinį kardiganą ir negalėdama juo atsidžiaugti, grįžau ir nusipirkau dar… 4. Taip, keturis, skirtingų spalvų – Džoja manimi didžiuotųsi. Nors realiai reikėjo vieno, rankdarbių projektui, bet neatsilaikiau išpardavimų sirenoms-medūzoms, kurios ūbavo iš už kiekvieno posūkio – kašmyras…čia… violetinė… ten… neškite mane…ok, pasiduodu. Bet atsipaipaliojusi nesigailėjau. Dar po savaitės – ypač nesigailėjau, nes kardiganai man patinka ir yra stilistiškai lankstūs. Spintoje vietos, tiesa, nedaugėja. Tačiau įpročio rūšiuoti ir mesti daiktus pagal tai, kaip dažnai juos dėviu, neturiu, nes a) mada kartojasi; b) daiktus, kurie labai patinka, nepriklausomai nuo kainos ir jų amžiaus visada randu kaip dėvėti; c) seni daiktai yra emociškai jaukūs ir pilni gerų atsiminimų. Turiu beveik 10 metų senumo drabužių, kuriuos vilkėdama sulaukiu komplimentų ir klausimų “Kur pirkai?!”. Ačiū, gal palauksiu dar 10 metų ir jie taps vintažiniais.

Yra tokia specifinė vieno iš japoniškų gatvės stilių estetika – boro, kai dėvimi daiktai yra nutriušę, begalybę kartų tvarkyti ir lopyti (arba specialiai netaisomi), o jų dėvėtojas - orus ir bendrai stilingas. Tai šiukštu nereiškia skurdo – boro stiliumi siekiama parodyti daikto vertę, tik kitu kampu – išlaikymo, istoriškumo, nepavaldumo laikui ir tendencijoms, o jo dėvėtojas – nepasiduodantis vartotojiškumui.

Apskritai rūšiavimas ir išmetinėjimas kelia nerimą, o daiktai su savo istorijomis skatina kūrybiškumą ir teikia komforto beigi pasitikėjimo jausmą. Nemesti.

Bet Albertas sako, kad mano spinta sprogsta. Subjektyvu, brangusis. Amerikietės draugės, kurioms mada net nėra įdomiausių dalykų sąraše, nuolat verkšlena, kad nebėra vietos drabužiams jų kambario dydžio walk-in spintose (jos perka Džojos principu – urmu mėgtsamo modelio džinsus ir marškinėlius). Gi mano standartinėje spintoje drabužiai pagarbiai, kaip jiems priklauso, sūpuojasi ant pakabų – už tai, kad puošia mano kaulus galiu bent taip jiems atsidėkoti. Ir apskritai, mama išmokė tausoti savo daiktus, nes jie ne iš dangaus krenta. Džoja prašo surikiuoti josios spintą, bet sakau jai, kad aš tolerantiška - mada yra kūryba, o drabužiai – jos priemonės, tad iš manęs spintos rūšiuotoja – nekokia. Tolerancija išgaruoja, kai pamatau savo garbingą 30 metį atšventusios draugės prikimštos spintos vidurius – nieko, be mokyklos laikų elastaninio rūžavo marmalo daugiau ten nėra. Dar apie pusantro šimto rankinių ir panašiai tiek batų (vien konversų suskaičiavau 19 porų). Pasiūlau drabužius atiduoti labdarai ir eiti apsipirkti, nes draugė nebenori rožinių ir leopardinių suknelių, o nori atrodyti suaugusi. Tad šopingas kol kas vienintelė išeitis. Rankinių neperkam, batelių Džoja išsirenka dar 6 poras. Tiek to – kuriame naują garderobą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skaidrėja galva ir tarsi mažėja nuosava spinta: drastiškų savo garderobo keitimų vykdyti neteko, nes šis palaipsniui transformavosi kartu su manimi.

Ar reikia nuolat kažką mesti? Kasmet, kas pusmetį? Jei tik tam, kad atsirastų vietos naujiems daiktams, tada tai - švaistūniška. Aštuntąjame dešimtmetyje mūsų mamos turėjo žymiai mažesnes spintas su nesulyginamai mažiau daiktų, nei mes dabar, ir nieko rūšiuoti nereikėjo. Tik devintąjame ir dešimtąjame dešimtmetyje, kai šopingas tapo populiariausiu laisvalaikio leidimo būdu, nes drabužių pasiūla ir kainos, pigių gamybos kaštų dėka Azijoje, buvo (ir yra) juokingai žemos, spintos tvarkymas tapo madingu ir tiesiog reikalingu – grėsmė užtrokšti po kalnu pigių šmutkių buvo visai reali. Raktas į laimę - persivartojusių mados aukų spintų tvarkymas, nauja verslo rūšis. Tarsi į beširdį monstrą žiūrėdavau į studijų laikų draugę amerikietę, braidančią po savo bendrabučio kambario grindis, tarsi po cunamio nuklotas naujų drabužių, kurie jai neteikė jokio džiaugsmo: bevertės šmutkės, skudurai – tiesiogine žodžio prasme. Mesti!

Visgi, jei nenorite susipainioti kaupimo-rūšiavimo labairinte, yra vienas paprastas, laiko patikrintas būdas - pirkti tik tuos daiktus, kurie labai patinka (ne - "gal prireiks", "juk taip pigu" ir panašiai) - tokiu būdu neprikaupsite beverčio šlamšto. Minėdama vertę, neturiu omeny kainos - daikto vertę sukuriame patys, jį dėvėdami ir kurdami savo istoriją su juo.

Pavasario stebuklai

Su nužydėjusiom vyšniom Okinavoje baigėsi ir pavasaris, kuris prasideda sausį, bet šiemet buvo šalta, vėlavo. Tos žydinčios vyšnios - visai ne vyšnios, o taivanietiškos slyvos, Okinavoje vadinamos Higan-zakura, tvirtai įsikibusiais žiedais į šakas, skirtingai nei Somei-yoshino - ilgesingai žiedlapius barstančios žemyne, kurios yra labai panašios į mums įprastas. Užtat salos slyvos-sakuros yra ekstravagantiškesnės nei jų gležnosios kolegės - gali įsiremti į kieno nors bamperį užsispoksojus į tuos skaisčiai rožinius debesis aplink.

Tik išvykus iš Lietuvos į Kaliforniją, pirmus metus jaučiausi kaip vakuume: visiškai trikdė sezonų nebuvimas, atrodė, kad laikas stovi vietoj. Tiesa, sezonų poreikis laikui bėgant tropiniuose klimatuose po truputį dingsta, bet niekada nepmirštu to jausmo, kai pradeda tirpti druskuoti žiemos purvai ir slapčia imi dirsčioti į kokius nors spindinčius rūžavus batelius spintoje, svajodama, kad pagaliau išauš pliusinis rytas, kai jau bus galima spirt į šoną žieminius kerzus, vailokus ir kitus sunkiasvorius, sąžiningai nesibaigiančią žiemą atitarnavusius aulinius.

Bet aš laukiu balandžio.

Prieš du metus, balandį, su drauge sėdėjome Vilniaus restorane "Stebuklai" - apšnekinėjom gyvenimus knebinėdamos salotas ir reguliariai pateliuskuodamos vynu taurėse. Ji sako, kad turėčiau rašyti stiliaus knygą. Kikenu sau, priimdama tai kaip komplimentą, ne daugiau. Tuom pokalbis ir baigėsi, bet mintis ėmė zvimbt galvoj.

Po metų, irgi balandį, gavau pasiūlymą iš leidyklos sėst ir parašyt tą stiliaus knygą.

O dar po metų, tai yra - šio balandžio pabaigoje, mano stebuklas visu savo nesubtiliu gražumu ims ir klestels į knygynų lentynas. Neklauskite, ar džiaugiuos, nes esu mažumėlę perdegus ir neadekvati, bet sako, kad tas stebuklas-knyga gražus gavosi - Alberto prifotografuotas, mano pripaišytas ir pristiliuotas, dizainerių nepriekaištingai sudėliotas ir redaktorės kantriai per naktis ravėtas. Apie ką toji putnioji, net 320 puslapių, gražuolė?

Būna dažnai girdžiu "dabar žiauriai madingas militaristinis stilius" arba "retro - ant bangos" ar "sportinis stilius - populiariausias" ir panašiai. Mintyse burbuliuoju, kad šitai girdžiu pastaruosius 20 metų, ypač praūžus mados savaitėms. Kodėl? Nes tai yra mados stiliai, jie ir dar krūvelė kitų niekada niekur nedingsta, jie yra mados pagrindas: aplink juos sukasi tendencijos - visaip interpretuodamos, suplakdamos, dekonstruodamos ir perkošdamos per gatvės madistų filtrą.

Tad savo knygoje "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" ir narstau 10 mados stilių, nepavaldžių tendencijų kaitai – jų šaknis ir dabartį, iš ko jie susideda, kaip juos atpažinti, kūrybingai ir šiuolaikiškai interpretuoti beigi maišyti, ką reiškia ir iš kur atsirado visokie keisčiausi daiktų pavadinimai ir kurias stiliaus taisykles verta prisiminti, o kurias galima ignoruoti ar išvis nurašyti į senienas. Tų stilių istorijos kažkaip savaime susisiejo su mano asmenine patirtimi: su įkvepiančiais žmonėmis, kelionėmis, susitikimais ar atsitiktiniais atsitrenkimais, pokalbiais, vynais ir vakarienėmis su gardžiu maistu ar tiesiog pakelės užeigų skanėstais. Ruošti valgį – man tokia pat kūryba kaip ir mada, tad tai visiškai natūraliai įsilieja į kasdienybę. Juolab kad tiek dėl maisto, tiek dėl stiliaus kyla vis toks pat klausimas: „Ko aš šiandien noriu?“

Žinios apie mados stilius suteiks tokią kūrybinę laisvę, apie kokią gal nė nesvajojote, o pati mada nebeatrodys nepasotinama pinigų rijikė, nebeapmaudausite, esą „nespėjau apsivilkti, o jau išėjo iš mados". Linkiu, kad ši knyga taptų spindinčiais ašmenimis iriantis per mados džiungles, kur įkyriai zyzia stereotipų bimbalai!

Iki pasimatymo Lietuvoje balandį - atvyksiu supažindinti su savo stebuklu. Detaliau pranešiu truputį vėliau, o čia truputį pasirodau - sneak peek:)

Iliustracija: minimalizmas

Aha, atėjo laikas iliustracijai. Neseniai rašiau apie minimalizmą ir piešiau jam. Sunkus jis, velnias, daug medžiagos, bet tuo pačiu širdimi jaučiamas. Juk VDA laikais japonų ketvertas - Rei Kawakubo, Yohji Yamamoto, Kenzo Takada ir Issey Miyake buvo dievai, vieninteliai teisingi mados kūrėjai. Tuo metu tas buvo suprantama, nes mada bėgdama nuo devintojo dešimtemčio per kraštus trykštančio eksceso, užšoko ant apatiško, depresiško grunge ir antimados. Tad japoniškas minimalizmas suteikė šiokios tokios pusiausvyros, buvo kaip išsivalymas ir antidepresantas prozako kartos eroje. Švarus, neutralus, neseksualus, netriukšmingas, grynas stilius, kaip kokia uola stūksantis tendencijų ir antitendencijų verpete. Tiesa, iš savo populiarumo galop tapo elementarus ir beveik prastas - kai tiesiog skaičiuojamas daiktų kiekis ant savęs, pamirštant skulptūriškumą, neminimalistinę kokybę ir faktūras. Šuolaikinis minimalizmas man patinka - kartais net ekstravagantiškas savo siluetu, apimtimi ir audiniais. Ne toks griežtas ir nuasmenintas, kaip japonų, bet ir ne toks konceptualus, kaip belgų, ypač Maison Martin Margiela (iki Galliano). Visgi skirtas kūnui. O kūnui turi būti patogu.

Tad iki greito: pasirodysiu su puikiom naujienom ir pavasarišku stiliumi.

Iliustracija: grafitas, akvarelė, tušas.

Meilė ir neapykanta mados fronte

Publikuota žurnale "Laima"

Po praūžusių mados savaičių, apdovanojimų ir ryškesnių nei spindinčios podiumų tendencijos svečių, išryškėjo vienas įdomus dalykas: skirtingai nei didžiojoje vakarų pasaulio pusėje, kur mada suprantama kaip popsas, t.y. populiarioji kultūra, o populiarioji kultūra yra ne tik tas popsas, kuris užknisa Mamontovą, tai yra kasdienybė – nuo populiarių Beatos vyniotinių, populiarių knygų, žurnalų, filmų, politikų, laidų (ir jų populiarių vedėjų), populiarių parduotuvių, restoranų iki populiarių nuomonių, tendencijų ir pozicijų, Lietuvoje mada vis dar yra elitui skirta pramoga.

Žodis “stileiva”, liūdnai besirimuojantis su “verteiva”, “rašeiva”, “kareiva” ir kitais, menkinančiais lietuviškais žodeliūkščiais, glaustai, bet aiškiai nušviečia Lietuvos baimę ir neapykantą madai. Nes gi mada – tai ne mados istorija, mados dizainas ir stilius, mados sociologija, mados teorija ir kritika, mados žurnalistika, galų gale - kūryba. Mada = šmutkės.   

Taip, istorijoje mada buvo elitui skirta ne tik pramoga, bet ir privilegija, kurios tikslas buvo atspindėti dėvėtojo statusą, socialinę padėti, religinius prioritetus. Bet tie laikai nugulė dulkėmis ant mados istorijos knygų viešosiose bibliotekose, kurių mados nekentėjai nė sykio nėra atsivertę. Modernioji mada yra visų, kurie jos nori – ne tik nuobodžiaujančių logotipų snobų ir dizainerių chebrytės, atsainiai besivėduojančių asmeniniais pakvietimais į šou. Dizaineriai ir akyli PR-ai netruko suuosti, kad ne elitiniai svečiai reklamuoja jų kolekcijas (kuriems dar reikia ir sumokėti už tai, ir aprengti, ir pasirūpinti, kad šie nežiovautų prieš kameras), o… prie durų besiburiuojantys charizmatiški gatviniai, turtingi ne tiek kišenėse, kiek galvose, tarp kurių įsimaišo ir milijonus skaitytojų ir sekėjų turintys mados blogeriai. Niujorko ir Europos mados sostinių mados savaitės nuo šiol atviros visiems, kas į jas nori patekti.

Tačiau Lietuvoje “elito nėra” arba jis “supuvęs”, todėl ir mados negali būti. Tad vos prasižiojus apie madą, iš visų kampų pasigirsta cypimas ir krenkštimas apie tai, kad mada – tuščia veikla (nes visos veiklos privalo būti vertinamos – ir niekuo kitu, o tik gilumo ir poetiškumo skale). Džinsai, kuriuos mados nekentėjas sukandęs dantis nusipirko (kokia žeminanti veikla!), savo kelią iki jojo užpakalio pradėjo ne nuo zaros ar humanos išpardavimų lentynos. Bet jam tai nerūpi.

Visgi suprantama, kodėl mada Lietuvoje lygu elitizmui, išskirtinumui ar nerimtai veiklai, nepaisant multimilijoninės mados industrijos pasaulyje ir kvapą gniaužiančios konkurencijos – nuo pėdkelnių mezgėjos Prienuose, plagiatu grasinančios kiekvienai, besiartinančiai prie jos staklių iki “Balenciaga”, “Lanvin”, “Givenchy” ar “Dior” dizainerių, palikusių mados namus neatlaikius alinančio krūvio ar be jokių skrupulų atleistų. Mados niekinimas Lietuvoje užsilikęs nuo posovietinio, purvinų panagių ir pigių kartūninių suknelių iš univermago ant putnių strėnų mentaliteto – o sovietinių kanonų drebinimas žeidžia ne vieną jautrią sielą - tam, kad pirkti paslaugą, daiktą, produktą reikia turėti pinigų, o Lietuvoje yra gajus oraus vargšo, gyvenančio iš pašalpėlių ir nuolaidėlių tipas. Jei šis negauna savo eilinės pašalpėlės ar, idealiausia, ko nors dykai – oriai piktinasi ir vietoj to, kad galvotų, kaip užsidirbti, gaišta savo pigų laiką amsėdamas ant tų, kurie dirba ir gauna pinigus už darbą, kurį išmano ir leidžia tuos pinigus tam, kam patinka – nors ir šmutkėms.

Daugeliui mada kelia nesaugumo jausmą ir kvestionuoja jo savivertę: taisykles atremia “niekas man neaiškins ką rengtis”, nesvarbu, kad darbo negauna todėl, kad nesugeba nusiprausti ir apsirengti tinkamo dydžio švarko/kelnių/avalynės kombinacijos, o taisyklėms atsilaisvinus (kaip šiuolaikinėje madoje), aimanuoja, kur dingo “tikrasis moteriškumas/vyriškumas” ir vėl bando į dienos šviesą vilkti apkerpėjusius tarybinių laikų stiliaus privalumus. 

Net Japonijoje, kurią dažnas vakarietis mato kaip įsivaizduojamo minimalizmo ir šlovinamo subtilumo salą, nepaliestą pūvančio vakarietiško vartotojiškumo, ir kuriai jaučia nenusakomą artumą, mada yra… popsas. Populiarus, spalvingas, drastiškas, įžūlus, atitrūkęs nuo realybės popsas, tapęs neoficialia Japonijos vizitine kortele. Nesureikšminamas, nepuolamas, neneigiamas – tiesiog priimamas. Teikiantis malonumą (kaip ir maisto gaminimas ar sportas) ar prievolė (nes į ofisą negali eiti su latekso kombinezonu. Nelygu, kur ofisas – mintį supratote) ar tiesiog darbas, už kurį mokami pinigai.

Mada – tai ne privilegija, elito pramoga, o kasdienybės dalis, kaip asmens higiena. Jei galvojame, ką valgysim pietums, kokia spalva dažysime sienas, galime pasidomėti, kokios kojinės prie kelnių tinka, ką reiškia “neutrali spalva” ar ką savo išvaizda pranešame kitiems - bendram išprusimui.

Močiutiškas glamūras

Aš dingau? Pfff, nė už ką. Bet šiuo metu dirbu ties baisingai svarbiu projektu, prašau kantrybės dar porą mėnesių - viskas grįš į savo vėžes. Tik kurį laiką rašysiu mažiau ir trumpiau.

Šį kartą prisiduodu su savo obsesija - retro, nesantūriu ir, dievaži, nesubtiliu, bet skoningu, drąsiu deriniu, su tam tikra doze naivumo. Aštuntojo dešimtmečio braižas - nėra ką slėpti, kad gyvenu ir kvėpuoju Alessandro Michele (kol kas nepraėjo, kai viskas išgaruos būtinai pranešiu). Tačiau yra visai gaivu visko persisotinusioje ir triukšmingoje madoje matyti šį tą naujo - ne naujo, bet naujai interpretuoto: prigludusius siluetus, gaivias ir stiprias spalvas, siurrealistinius raštus, ryškias močiutiškas detales (kaspinus po kaklu, sages, dirbtines gėles, kojinaites iki kulkšnių, bižuteriją (velnias, kaip pigiai skamba ta "bižuterija", bet jei madam Coco ji tiko, tai gal ir mums nepakenks, a?) ). Nesakau, kad oversized sportinis minimalizmas - nemadingas ir dabar reikia viską stumt laukan iš spintos, bet (trumpam) padėjo savo konceptualų užpakalį ant galinės sėdynės. Aš pati normcore nė nežadu atsisakyti - perisotinus mada, normcore yra detoksikuojantis ir beveik raminantis, po kurio vėl galima matyti aiškiau.

Ar reikia vintažiniui stiliui vintažinių daiktų? Nebūtinai (mano nuotraukoje tik skarelę pagriebiau San Diego vintažiniam butike), juolab, kad retro dabar madoj ir parduotuvėse šio stiliaus netrūksta (nors Tokijuje jo buvo itin santūriai - Japonija turi savo"man-tendencijos-nerūpi" stilių). Tačiau būtina šiek tiek orientuotis retro estetikoje: spalvų deriniuose, proporcijose ir faktūrose. Jo, man bepigu, nes mados istoriją garbinu ne mažiau nei šiuolaikinę, tačiau jei gąsdina teatrališkumas arba nežinote nuo ko pradėti su tuo vintažu - pradėkite nuo vienos detalės: segės į švarką, megztinį ar beretę, diržiuko ant megztinio ar suknelės, šalikėlio, surišto po kaklu, žiedo ar kojinaičių su bateliais - garderobas aplink juos apsidėlios pats.

Odė denimui

Chanel SS 2015

Jenna Lyons - buvusi J.Crew kūrybinė direktorė, denimą supranta geriau nei bet kas kitas industrijoje. 

Na, kas siūlo denimą šventėms? Aš! Net nemirktelėdama ir be menkiausios abejonės. Gaila, kad tūlas denimo vartotojas žino tik, kad džinsai arba denimo kelnės ir kombinezonai buvo angliakasių drabužiai, o iki tokio lygio jis tikrai nesiris, ypač per šventes. Tik daugelis nežino, kad gerokai iki Levi Straus’as prasuko savo darbinių kelnių biznelį, denimas buvo kuo ramiausiai vartojamas Europoje, viso labo nuo…1600-ųjų! Serge de Nimes – Nimų (pietų Prancūzijos provincija) sarža – tokia ilgai buvo manoma denimo ir jo pavadinimo kilmė, tačiau tiesa, pasirodo, yra kiek kitokia: tvirtas medvilnės audinys, buvo gaminamas ir populiarus 18 amžiaus Anglijoje, pavadinimu denimas – net tada prancūziški daiktų pavadinimai smagiai prižvangindavo kelis svarus prie kainos ir prestižo. O minėtoji Nimų sarža buvo… vilna. Kita denimo kilmės teorija yra ši: pavadinimas “jeans” kilo nuo Italijos miesto Genoa, kuriame 17 amžiuje buvo audžiamas tankus medvilnės, lino ar vilnos audinys, prancūziškai vadinamas jene fustyan de gênes (“fustyan” buvo medvilnės rūšis - sarža). Kaip jau supratote, denimas yra visiškai europinis produktas ir, jei dėvėti Levi Strauso angliakasių drabužį atrodo “žema” (90 proc. šiuolaikinių drabužių ne nuo podiumo nusileido į mūsų spintas, o būtent – iš darbo liaudies, jos poreikių bei karų), prisiminkite, kad denimas atsirado beveik puse tūkstantmečio (!) anksčiau už mažą juodą suknelę. Šeštąjame dešimtmetyje džinsai tapo svarbiausiu gatvės stiliaus elementu ir maištaujančių sielų simboliu, ne mažiau. Ebay šeštojo dešimtmečio Levi’s 501 vyriškų džinsų ir Levi’s 701 – moteriškų - kaina gali prisukti net iki 8000 dolerių (jei jų pavyks rasti). Štai jums ir angliakasių drabužis.

Kas mane nors kiek pažįsta žino, kad  mažų juodų klasikinių suknelių negarbinu, nesiūlau ir nenešioju. MJS yra elegantiškos ir tinka vakarui ar kokteiliams, bet kas dažnai po juos keliauja – nenori išstoti antrą kartą ta pačia suknia, tik kitais karoliais, o kas retai -  nenori pirkti daikto vienam kartui. Net skaisčiai rožines žvyneliais spindinčias kelnes yra lengviau stiliuoti nei mažą juodą suknelę – vien todėl, kad prie jų gali derinti šimtus drabužių: marškinių, palaidinių, liemenių, švarkų, paltų, ir batų – nuo stiletų iki sportinių, nepersistengiant ir neišradinėjant dviračio. Pats faktas, kad reikia nuolat sukti galvą kaip “vis naujai pateikti juodą suknelę” tarsi patvirtina, kad tai nėra universalus daiktas, tinkantis prie visko. Suknelė yra puikus drabužis, tačiau ji, net ir ne juoda, stiliaus lankstumo prasme yra ribojanti.

Jenna Lyons - buvusi J.Crew kūrybinė direktorė, denimą supranta geriau nei bet kas kitas industrijoje. 

Sukūrusi juodą mažą suknelę, Coco Chanel padrebino savo laikmetį: tokia suknelė buvo nauja, reta ir nuostabi savo idėja – nes dirbančios moterys neturėjo universalaus, kasdieniško ir elegantiškai atrodančio daikto. Tačiau Chanel buvo brangi ir neskirta darbo liaudžiai. Jos kolegė, amerikietė dizainerė Claire McCardell sukūrė kiek kitokią - “Popover” denimo ir medvilnės suknelę – už $6.95, komplektėly su puodkele pirštine, kurios idėja buvo išvis negirdėta: visa graži siautėji virtuvėje, paskui užsikabini perlų karolius – į kokteilių vakarėlį, o kitą rytą – vietoj chalato. Tas sukneles iš parduotuvių iššluodavo akimirksniu, o dizainerė per naktį tapo garsenybe. McCardel kocepcija gal buvo kiek ekstremali, tačiau populiarumu ji neatsiliko nuo Chanel: dizainerė kūrė madingus drabužius iš pigių audinių – denimo, medvilnės, ir neturėjo ambicijų tapti prabangia kutiurje – ji siekė, kad mada būtų prieinama visiems. Verta atsiminti, kad abi dizainerės kūrė tada, kai kasdieniškų, lengvai derinamų, pigių drabužių dirbančioms moterims nebuvo, o karai ribojo išteklius – tai buvo sportinio (laisvalaikio) stiliaus eros pradžia. Dabar juodosios ir kitokios kasdienės suknelės sūpuojasi ant pakabų kiekvienoje parduotuvėje – turime pasirinkimą, o pati suknelė nebėra kasdienio garderobo ašis – ja tapo kuklusis denimas.

   Chanel originalioji juoda maža suknelė, 1926              Claire McCardell "Popover" suknelė, 1942

McCardell meilė denimui yra suprantama: statistiškai perkamiausias šiuolaikinės mados drabužis, be kurio neišsiverčia joks garderobas, kuriam nereikia ieškoti būdų, kaip naujai pateikti, nes ką prie jo dedi, tas sukimba; drabužis, kuris derinyje viską magiškai sustumdo ir sudėlioja į savo vietas – nuo nėrinių palaidinės, militaristinio, pankiško ar vakarinio stiliaus švarko iki grubaus megztinio ir botų, tai – džinsai ir denimas apskritai. Tiesa, sovietmečiu “Tarybinėje motery” buvo tema apie tai, kad, šiukštu, jokių kitų batų, išskyrus sportbačius, prie džinsų avėti negalima (o sovietiniai sportbačiai tebuvo inkariukai – konversų kažkelintos eilės iš galo pusbroliai), nes gi toks darbinis angliakasių ir aukso ieškotojų drabužis nevertas glamūriškų aukštakulnių. Tačiau mada tampa vis mažiau pretenzinga – denimas tinka su viskuo - ypač su Chanel. Su gerais džinsais, denimo marškiniais, sijonu ar net denimo suknele neatrodysite nei per daug išsipusčiusi, nei taip, tarsi bandėte pražiūrėti skylę veidrodyje dėliodama savo komplektą – tik tegu kiti derinio daiktai būna prabangūs: unikalus švarkas, metalinis spindintis sijonas ar tik spindinčios sagos, aukščiausi stiletai iki debesų ir ryškūs aksesuarai. Tad drąsiau - negi norite atsitrenkti į kitą juodą suknelę su perlų karoliais?

Rihanna su Dior FW 2015 denimo suknele - labai panašia į McCardell "Popover" 

Straipsnį taip pat skaitykite e-laima

Juoda maža suknelė

Kažkas čia ne taip: juodos mažos suknelės negarbinu ir net, kaip čia švelniau pasakius, hmmm, na, nemėgstu aš jos - yra už ją universalesnių ir nuostabesnių daiktų. Tad kai Cosmopolitan pasiūlė interpretaciją MJS tema ėmiau muistytis ir mykt, bet gi paskui nušvito: iššūkis! O iššūkius aš mėgstu. Bring it on, galvoju sau, mintyse vartydama ir čiupinėdama tą suknelę.
Štai ką sugalvojau, besirengdama ir mintyse bambėdama: juoda maža suknelė (jei ji ne geltona, hm:) ) nebūtinai turi būti nei maža, nei klasikinė: savo ankstesniame tekste minėjau apie tokią, besisūpuojančią ant pakabos ir nebeturinčia vilčių susitikti (gal aš jai paieškosiu naujos šeimininkės - juodoji pasakys man ačiū). Užtat juoda ir paplūdusi kvarbatkom, nėriniuota, moderni, asimetriška, gal net juodas elegantiškas kombinezonas (kas, iš principo, irgi yra "suknelė" - daiktas, į kurį įsliuogiam ir varom, tik žymiai šiuolaikiškesnis) gali tapti įdomia alternatyva. 

Aksesuarai: Bateliai ir karoliai? Taip, beveik teisingai - tai kas prie veido ir tai kas ant kojų - svarbiausia. Bet galime viską stumtelėti toliau: ant galvos gali nutūpti be kas, net kiškio ausys ir net perukas, nelygu, kur vakarėlis. Japoniškas harajuku stilius, ypač juodosios lolitos, mane veža - tokią "juodą didelę suknelę" galiu vilktis nors ir kasdien, nelaukdama švenčių, o mano ausiuotas įvaizdis patiko net vietinėm mergičkom, stebėjusiom mus per visą fotosesiją.

Batai: Kadangi įvaizdis prasideda galva, o baigiasi kojomis, tai batai turėtų būti tokio pat svarbumo. Kiti aksesuarai tegu papildo istoriją - nes įvaizdis, koks jis bebūtų, yra istorija, kuris turėtų konceptualiai derėti: nėriniuotos kiškio ausys ant balto alisos-stebuklų-šalyje peruko, nėriniuota suknelė, rombuotos tarsi šachmatų lenta pirštinės, kaukolės formos rankinukas, trečiadienės kojinės, ažūriniai, kaspinėliais puošti bateliai ir besiplaikstantys kaspinai nuo suknelės - tokia pasakiška lolitos-alisos-trečiadienės istorija.

Ačiū už iššūkį, Cosmpolitan - man patiko:) 

Nusitrynusios ribos

Publikuota žurnale "Laima" 

Turiu tokią nuojautą, kad Albertas greitai ant savo spintos durų pasikabins lentelę su kreivai nukeverzotu “NO GIRLS ALLOWED” (angl. mergaitėms draudžiama), nes ieškodama ką rengtis, plačiai atlapoju mūsų abiejų spintas. Vargšas liudnu žvilgsniu negrįžtamai išlydėjo rombais raštuotą megztinį, pilką merino megztinį (na gerai, po to, kai nemokšiškai išskalbiau jis susitraukė - valio), marškinius ir trikotažinius marškinėlius. Nes visam mergiotiškam mano spintos marmalui kartais labai reikia raumens. Tai aš tuos raumenis ir pasiskolinu, neribotam laikui, tiesiai iš savo mylimojo spintos.

Gucci 2016 FW

Juokas juokais, tačiau su lyčių lygybe, įteisinta tos pačios lyties santuoka, iš pogrindžio išsilaisvinusioms visokių pomėgių mažumoms, madon ir vėl braunasi ir unisex stilius, tik dabar jis vadinamas šiuolaikiškiau – asex ir yra kiek kitoks nei dešimtąjame dešimtmetyje, kai moterys tiesiog dėvėjo vyriškus drabužius. Šiuolaikinis asex – arba neutral gender (neutralios lyties) stilius, kai seksualumo visai nėra, kai tiek vyrai, tiek moterys atrodo, na nenuspėjamai. Drabužiai, kurie tinka abiems, avalynė kuri tinka abiems, ant veido - minimumas makiažo moterims ir net šiek tiek – vyrams. Tiesa, technologiškai pagaminti daiktą, tinkantį abiems lytims nėra paprasta (teks nuspręsti, kurioje pusėje bus sagos asex drabužyje arba kaip keisis dydžių lentelė), tad asex dizaineriai kuria to paties audinio ir modelio drabužius, identiškus batus, tik pritaikytus moteriškiems ir vyriškiems kūnams, nors ir tie supanašėjo: mėsingo steroidinio vyruko tipas – nebemadingas ir ne visos moterys nori įrodinėti savo moteriškumą krūtinės ir užpakalio dydžiais, stamantriai supakuotais siaurutėliausiose suknelėse. Vis daugiau mados vartotojų vengia etiketės “moteriška(-s)” arba vyriška(-s)” ir renkasi drabužius, kurie neakcentuoja seksualumo, t.y. - neutralius. Nusibraukite ašaras, nepatenkintos savo kūnais, nes tai yra išsilaisvinimas – asex stilius nepabrėžia kūno formos, o kuria vizualiai įdomų, unikalų ir net avantgardišką siluetą.

YSL 2016 FW

Mados vartotojas pats formuoja savo identitetą, o ne padiktuotą socialinių normų – ar moteris privalo atrodyti moteriškai, o vyras – vyriškai? O kas jei ji/jis neatrodys moteriškai ar vyriškai? Arba - tik truputį? Kas nuo to keisis? O gi niekas. Vieną net nupurtys nėriniai ir kvarbatkos, kitai sijono neužvilksi net kakinkinamai, o trečia negali ramiai praeiti pro vyriškų drabužių skyrius. O tam vaikinui patinka siauri drabužiai ir rausvų flamingų spalva. Moteriškumo/vyriškumo identitetas kuriasi asmeninių vertybių ir veiklos aplinkoje, o ne primetamas archaiškų socialinių normų. Tad lyg ir suprantama, kad juodai mažai suknelei, kaip moteriško garderobo ašiai – galas.  

Rick Ovens 2016 SS

Kūno neakcentavimas drabužiuose – labai japoniška, tačiau Japonija neskuba į aseksualumo traukinį – šalis, kuri gyvena fantastinių padarų ir komiksų pasaulyje, o moterys jame – paauglės rausvais žandais su raukiniuotom kelnaitėm iš po pūstų sijonų, nuleidusios akis nuolankiai paklūstančios griaudinčiu balsu valdančiam vyriškos lyties monstrui. Tad ir dominuojantis moterų stilius čia – pabrėžtinai moteriškas, net tarp gatvės stileivų. Nepasant Johji Yamamoto, Issey Miyake, “Commes des Garçons” ir kitų androgeniškumo ir avantgardo idėjas skleidžiančių japonų dizainerių pastangų, asex stilius, nors nėra neegzistuojantis, tačiau nepopuliarus, kaip ir patys dizaineriai savo gimtinėje. Gal dėl to, kad lyčių lygybei Japonijoje tradiciškai nėra daug galimybių – moterų ir vyrų vaidmenys šeimoje bei profesionalioje srityje yra aiškiai atskirti. Pavyzdžiui. japonė menininkė, sukūrusi kanoją-instaliaciją pagal savo vaginos anatomiją, tuščiai bylinėjasi teismuose su biurokratais mėgindama išvengti kalėjimo už nepadorų elgesį, o štai Falo šventė su rožinės spalvos penių atributika – nuo dimensinių ir realistinių 5 metrų aukščio falo formos transparantų iki rausvų penio formos ledinukų, kuriuos visai nedviprasmiškai laižo mangomis apsirengusios paauglės, yra nieko daugiau, tik tradicinė vaisingumo ir džiaugsmo šventė.

Gucci 2016 (1-SS,2,4-FW) Dolce&Gabbana 2016 SS (3)

Pati asex idėja nėra nauja nei madoje apskritai, nei šiuolaikiniuose vyrų ir moterų garderobuose. Lietpalčiai, militaristinio stiliaus švarkai, vyriško stiliaus paltai, megztiniai, marškiniai ir trikotažiniai marškinėliai, aulinukai, ilgaauliai, ką jau kalbėti apie kelnes – į moteriškus garderobus iš vyriškų užtikrintai pradėjo brautis daugiau nei prieš kelis šimtus metų. Vyrų apranga nėriniais, siuvinėjimų spindesiu ir pastelinėmis spalvomis su moterišku kuo rimčiausiai konkuravo net iki 19 amžiaus. O “Converse  seniai gamina batus nurodydami moterišką ir vyrišką dydį ant tos pačios batų dėžės.

YSL 2016 SS

Nauja yra tai, kad asex stiliaus idėja nebepriklaus vien tik moterims, nepritapėliams ar “savotiško” stiliaus mėgėjams, ji – šiuolaikinės mados ateitis, ji jau čia ir ruošiasi rimtai padrebinti ir taip paklypusius tradicinius moteriškumo ir vyriškumo supratimo pamatus. Rick Ovens ir “Saint Laurent”, “Celine”, “Gucci” mados namai paskutinėmis kolekcijomis nušlavė bet kokius tradicinius (seksualius) moteriško ir vyriško stiliaus likučius. Naujasis asex stiliaus vartotojas ieško unikalių, ypatingų ir retų drabužių, jų derinių ir nebekaitina sau galvos, kaip moteriškai ar vyriškai jis atrodys, kas priklauso jo amžiui, socialinei padėčiai ir pajamų kiekiui – gudriai studentei niekas nesutrukdys per metus susitaupyti “Givenchy”, o kūrybingai verslininkei labiau patiks nežinomo dizainerio rankinė, o ne “Louis Vuitton”, kurį nešioja visos jos draugės. 

Minimalizmo vaikas: Normcore

Neseniai naujienų portaluose žiūrinėjau Vilniaus ir Kauno gatvės mados naujienas. Nuvylė ne tiek stilius - be kelių rizikingų ir įdomesnių visi atrodo kaip vienas, daugiau mažiau “subtilūs” (t.y. nepastebimi) – tačiau net Tokijuje yra tam tikras kasdienis uniformiškumas, bet labiau tuo, ką apie savo stilių patys galvoja: paklausti tvirtina, kad mados, ginkdie, nesivaiko, jokiu būdu nesiekia atkreipti dėmesio (nes domėjimasis mada ir dėmesio norėjimas yra nuodėmės nr.11 ir nr.12 atitinkamai, o tūlas lietuvis bevelytų savo taurios sielos neteršti šiomis blogybėmis), rengiasi, ką nori ir jiems nerūpi, ką mano kiti. Tik, paradoksaliai - visi nori to paties, ką matė pas kaimynę (-ą) ir nėra ką apie jų stilių manyti.

Normalioji anti-mada

Tačiau tas gatvės minios trupinys, sąmoningai siekiantis būti nepastebimu madingoje minioje, atrodo kitaip, nei tiesiog stiliaus labirintuose klaidžiojanti masė. Jie akylai seka bent vieną tendenciją, tiksliau – anti-tendenciją. Merkiu akį jums - su sportiniais bateliais, nutrintais vidutinio mėlynumo, vidutinio laisvumo džinsais aukštu juosmeniu, trikotažiniais marškinėliais, nutysusiais švarkais ir megztiniais bei susivyniojusius į vidutinio laisvumo paltus ir vidutinio didumo striukes. Ši tendencija - normcore (dviejų žodžių naujadaras: normal+hardcore), naujoji anti-mada. Kai visi, kas netingi, skanduoja apie individualumą, savęs ir autentiško stiliaus paieškas, normcore mėgaujasi niekuo neišsiskiriančiu panašumu ir vidutinišku “normalumu”. Nes nerodyti, kas esi, yra beveik taip pat svarbu, kaip ir rodyti.

Šiuolaikinių gatvės ir podiumo tendencijų, semiančio stiliaus informacijos srauto ir nuo mados blogerių išpampusio interneto triukšme, normcore yra kaip protestas – žingsnis ne autentiškumo link, o atgal prie (įžūlios) vidutinybės. Nes įžūlumo reikia tam, kad išdrįsti atrodyti net ne stilingai santūriai, subtiliai ar dar kaip, bet tiesiog vidutiniškai ir neįsimenamai - niekaip. Neišsiskirti iš minios. Normcore’e nusitrina visos ribos - lyties, statuso, amžiaus. Balti marškinėliai – nesvarbu vienetiniai iš dizainerio kolekcijos, kuriems reikia sauso valymo ar iš supermarketo ir skalbiami skalbyklėje su visos šeimos apatiniu trikotažu - normcoristams yra tik balti trikotažiniai marškinėliai – ne investicija, statuso simbolis, galėjimas ar ne “sau leisti”.   

Nuotrauka iš circusbysamedelman.com

Be pastangų

Nevertėtų normcore painioti su minimalizmu - nors abu stiliai panašūs spalvų neutralumu, tačiau normcore, skirtingai nuo minimalizmo, niekada neatrodys skulptūriškas, konceptualus ar išskirtinis. Brangus ar pigus. Normcore taip pat nėra sportinis stilius, nes sportinis stilius gali buti ryškus, ekstravagantiškas ir net avangardiškas, pulsuojantis energija. Normcore yra belytis ir be jokio statuso. Jo dėvėtojai atrodo taip, lyg apsivilko pirmus po ranka papuolusius savo ar/ir partnerio daiktus ir kažkaip pataikė – nepražiūrėdami skylės veidrodyje. Be menkiausių pastangų. Jie ir fotografams pozuoja žiūrėdami į mobiliuosius, skirtingai nuo išmoktą pozą “išmetusių” ir tendencijomis kvėpuojančių stileivų. Arba išvis nepozuoja (ką irgi reikia išmokti). Nesvarbu, kiek tenka stovėti prieš veidrodį siekiant “be pastangų” vidutiniško įvaizdžio, normcore’e tai yra pats svarbiausias dalykas, be kelių kitų, kaip antai:

*Sportinių batelių (jei norite būti superšiuolaikiškais normcoristais, rinkitės baltus Adidas Stan Smith, jeigu su polėkiu – Nike), tačiau prekinis ženklas reikšmės neturi – kuo vidutiniškesni, tuo geriau;

*Birkenstock, Teva stiliaus basučių, Adidas stiliaus baseino šliopkių;

*Baltų, juodų, pilkų trikotažinių marškinėlių - “jo”;

*Čino kelnių, džinsų – “jo”;

*Neutralių spalvų džemperio ir megztinio (tystelėję ir sąžiningai atskalbti – didelis pliusas);

*Neutralios spalvos ir vidutiniško silueto – nei prigludusio, nei laisvo palto, lyg per didelės striukės ar švarko;

*Beisbolo arba megztos, niekuo neišiskiriančios kepuraitės;

*Kojinių virš kulkšnių;

*Jokių papildomų aksesuarų, faktūrų, dekoro ar “akcentų”– tik tai, kas funkcionalu.

Naujoji klasika

Nors prieš kelis metus normcore vis dar atrodė kaip nauja gatvės anti-tendencija, kurią buvo galima palaikyti greitai praeisiančiu maištu, tačiau palaipsniui normcore traukiasi į antrą planą: ne todėl, kad jo šlovės valanda baigėsi, o todėl, kad šis stilius turi rimtų ambicijų tapti naująja klasika, neprikabinta prie Chanel ar Audrey Hepburn. Dizainerės Phoebe Philo ir ypač Margaret Howell yra normcore stiliaus gerbėjos.

Normcore yra neįpareigojantis, neįsimenantis, nevarginantis, netrukdantis, universalus nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo rytinių kamščių iki vakarinio vyno su draugais. Ne juoda suknelė ar kostiumas, o kelnės, sportbačiai ir trikotažiniai marškinėliai yra tokio garderobo ašis – universali, lengvai derinama ir funkcionali.

Normcore nėra “velkuosi bet ką” – tai ne indiferentiškumas madai, o sąmoningai pasirinktas stilius. Estetikos atradimas ten, kur jos niekas neieško.

Pirk mažiau ir ..?

Normcore yra ne tik vidutiniškai “joks” stilius, tai gyvenimo būdas – pirkti mažiau. Bet nebūtinai geriau, investuojant į tradiciją, kokybę ar panašiai – tiesiog pirkti mažiau ir visai neišsiskiriantį, esminį drabužį. Normcore daiktas yra nenusakomos vertės – be jokios vizualinės informacijos apie save ir jo dėvėtoją.

Vistik ši estetika yra patraukli, laisve: laisve nuo tendencijų, dūminio makiažo, privalumų akcentavimo ir “trūkumų” slėpimo, nepatogių daiktų, spalvų, siluetų, aprangos kodų, spintos problemų, “neturėjimo ko rengtis” ar neturėjimo pinigų madai. Normcore yra lyg mados podukra – negraži, bet turi daug gerbėjų ir yra visiems draugiška – nuo filologijos studentės iki Phoebe Philo.

Straipsnį taip pat skaitykite e-laima.lt