Publikuota žurnale "Laima"
Po praūžusių mados savaičių, apdovanojimų ir ryškesnių nei spindinčios podiumų tendencijos svečių, išryškėjo vienas įdomus dalykas: skirtingai nei didžiojoje vakarų pasaulio pusėje, kur mada suprantama kaip popsas, t.y. populiarioji kultūra, o populiarioji kultūra yra ne tik tas popsas, kuris užknisa Mamontovą, tai yra kasdienybė – nuo populiarių Beatos vyniotinių, populiarių knygų, žurnalų, filmų, politikų, laidų (ir jų populiarių vedėjų), populiarių parduotuvių, restoranų iki populiarių nuomonių, tendencijų ir pozicijų, Lietuvoje mada vis dar yra elitui skirta pramoga.
Žodis “stileiva”, liūdnai besirimuojantis su “verteiva”, “rašeiva”, “kareiva” ir kitais, menkinančiais lietuviškais žodeliūkščiais, glaustai, bet aiškiai nušviečia Lietuvos baimę ir neapykantą madai. Nes gi mada – tai ne mados istorija, mados dizainas ir stilius, mados sociologija, mados teorija ir kritika, mados žurnalistika, galų gale - kūryba. Mada = šmutkės.
Taip, istorijoje mada buvo elitui skirta ne tik pramoga, bet ir privilegija, kurios tikslas buvo atspindėti dėvėtojo statusą, socialinę padėti, religinius prioritetus. Bet tie laikai nugulė dulkėmis ant mados istorijos knygų viešosiose bibliotekose, kurių mados nekentėjai nė sykio nėra atsivertę. Modernioji mada yra visų, kurie jos nori – ne tik nuobodžiaujančių logotipų snobų ir dizainerių chebrytės, atsainiai besivėduojančių asmeniniais pakvietimais į šou. Dizaineriai ir akyli PR-ai netruko suuosti, kad ne elitiniai svečiai reklamuoja jų kolekcijas (kuriems dar reikia ir sumokėti už tai, ir aprengti, ir pasirūpinti, kad šie nežiovautų prieš kameras), o… prie durų besiburiuojantys charizmatiški gatviniai, turtingi ne tiek kišenėse, kiek galvose, tarp kurių įsimaišo ir milijonus skaitytojų ir sekėjų turintys mados blogeriai. Niujorko ir Europos mados sostinių mados savaitės nuo šiol atviros visiems, kas į jas nori patekti.
Tačiau Lietuvoje “elito nėra” arba jis “supuvęs”, todėl ir mados negali būti. Tad vos prasižiojus apie madą, iš visų kampų pasigirsta cypimas ir krenkštimas apie tai, kad mada – tuščia veikla (nes visos veiklos privalo būti vertinamos – ir niekuo kitu, o tik gilumo ir poetiškumo skale). Džinsai, kuriuos mados nekentėjas sukandęs dantis nusipirko (kokia žeminanti veikla!), savo kelią iki jojo užpakalio pradėjo ne nuo zaros ar humanos išpardavimų lentynos. Bet jam tai nerūpi.
Visgi suprantama, kodėl mada Lietuvoje lygu elitizmui, išskirtinumui ar nerimtai veiklai, nepaisant multimilijoninės mados industrijos pasaulyje ir kvapą gniaužiančios konkurencijos – nuo pėdkelnių mezgėjos Prienuose, plagiatu grasinančios kiekvienai, besiartinančiai prie jos staklių iki “Balenciaga”, “Lanvin”, “Givenchy” ar “Dior” dizainerių, palikusių mados namus neatlaikius alinančio krūvio ar be jokių skrupulų atleistų. Mados niekinimas Lietuvoje užsilikęs nuo posovietinio, purvinų panagių ir pigių kartūninių suknelių iš univermago ant putnių strėnų mentaliteto – o sovietinių kanonų drebinimas žeidžia ne vieną jautrią sielą - tam, kad pirkti paslaugą, daiktą, produktą reikia turėti pinigų, o Lietuvoje yra gajus oraus vargšo, gyvenančio iš pašalpėlių ir nuolaidėlių tipas. Jei šis negauna savo eilinės pašalpėlės ar, idealiausia, ko nors dykai – oriai piktinasi ir vietoj to, kad galvotų, kaip užsidirbti, gaišta savo pigų laiką amsėdamas ant tų, kurie dirba ir gauna pinigus už darbą, kurį išmano ir leidžia tuos pinigus tam, kam patinka – nors ir šmutkėms.
Daugeliui mada kelia nesaugumo jausmą ir kvestionuoja jo savivertę: taisykles atremia “niekas man neaiškins ką rengtis”, nesvarbu, kad darbo negauna todėl, kad nesugeba nusiprausti ir apsirengti tinkamo dydžio švarko/kelnių/avalynės kombinacijos, o taisyklėms atsilaisvinus (kaip šiuolaikinėje madoje), aimanuoja, kur dingo “tikrasis moteriškumas/vyriškumas” ir vėl bando į dienos šviesą vilkti apkerpėjusius tarybinių laikų stiliaus privalumus.
Net Japonijoje, kurią dažnas vakarietis mato kaip įsivaizduojamo minimalizmo ir šlovinamo subtilumo salą, nepaliestą pūvančio vakarietiško vartotojiškumo, ir kuriai jaučia nenusakomą artumą, mada yra… popsas. Populiarus, spalvingas, drastiškas, įžūlus, atitrūkęs nuo realybės popsas, tapęs neoficialia Japonijos vizitine kortele. Nesureikšminamas, nepuolamas, neneigiamas – tiesiog priimamas. Teikiantis malonumą (kaip ir maisto gaminimas ar sportas) ar prievolė (nes į ofisą negali eiti su latekso kombinezonu. Nelygu, kur ofisas – mintį supratote) ar tiesiog darbas, už kurį mokami pinigai.
Mada – tai ne privilegija, elito pramoga, o kasdienybės dalis, kaip asmens higiena. Jei galvojame, ką valgysim pietums, kokia spalva dažysime sienas, galime pasidomėti, kokios kojinės prie kelnių tinka, ką reiškia “neutrali spalva” ar ką savo išvaizda pranešame kitiems - bendram išprusimui.