Aha, atėjo laikas iliustracijai. Neseniai rašiau apie minimalizmą ir piešiau jam. Sunkus jis, velnias, daug medžiagos, bet tuo pačiu širdimi jaučiamas. Juk VDA laikais japonų ketvertas - Rei Kawakubo, Yohji Yamamoto, Kenzo Takada ir Issey Miyake buvo dievai, vieninteliai teisingi mados kūrėjai. Tuo metu tas buvo suprantama, nes mada bėgdama nuo devintojo dešimtemčio per kraštus trykštančio eksceso, užšoko ant apatiško, depresiško grunge ir antimados. Tad japoniškas minimalizmas suteikė šiokios tokios pusiausvyros, buvo kaip išsivalymas ir antidepresantas prozako kartos eroje. Švarus, neutralus, neseksualus, netriukšmingas, grynas stilius, kaip kokia uola stūksantis tendencijų ir antitendencijų verpete. Tiesa, iš savo populiarumo galop tapo elementarus ir beveik prastas - kai tiesiog skaičiuojamas daiktų kiekis ant savęs, pamirštant skulptūriškumą, neminimalistinę kokybę ir faktūras. Šuolaikinis minimalizmas man patinka - kartais net ekstravagantiškas savo siluetu, apimtimi ir audiniais. Ne toks griežtas ir nuasmenintas, kaip japonų, bet ir ne toks konceptualus, kaip belgų, ypač Maison Martin Margiela (iki Galliano). Visgi skirtas kūnui. O kūnui turi būti patogu.
Tad iki greito: pasirodysiu su puikiom naujienom ir pavasarišku stiliumi.
Iliustracija: grafitas, akvarelė, tušas.