Su nužydėjusiom vyšniom Okinavoje baigėsi ir pavasaris, kuris prasideda sausį, bet šiemet buvo šalta, vėlavo. Tos žydinčios vyšnios - visai ne vyšnios, o taivanietiškos slyvos, Okinavoje vadinamos Higan-zakura, tvirtai įsikibusiais žiedais į šakas, skirtingai nei Somei-yoshino - ilgesingai žiedlapius barstančios žemyne, kurios yra labai panašios į mums įprastas. Užtat salos slyvos-sakuros yra ekstravagantiškesnės nei jų gležnosios kolegės - gali įsiremti į kieno nors bamperį užsispoksojus į tuos skaisčiai rožinius debesis aplink.
Tik išvykus iš Lietuvos į Kaliforniją, pirmus metus jaučiausi kaip vakuume: visiškai trikdė sezonų nebuvimas, atrodė, kad laikas stovi vietoj. Tiesa, sezonų poreikis laikui bėgant tropiniuose klimatuose po truputį dingsta, bet niekada nepmirštu to jausmo, kai pradeda tirpti druskuoti žiemos purvai ir slapčia imi dirsčioti į kokius nors spindinčius rūžavus batelius spintoje, svajodama, kad pagaliau išauš pliusinis rytas, kai jau bus galima spirt į šoną žieminius kerzus, vailokus ir kitus sunkiasvorius, sąžiningai nesibaigiančią žiemą atitarnavusius aulinius.
Bet aš laukiu balandžio.
Prieš du metus, balandį, su drauge sėdėjome Vilniaus restorane "Stebuklai" - apšnekinėjom gyvenimus knebinėdamos salotas ir reguliariai pateliuskuodamos vynu taurėse. Ji sako, kad turėčiau rašyti stiliaus knygą. Kikenu sau, priimdama tai kaip komplimentą, ne daugiau. Tuom pokalbis ir baigėsi, bet mintis ėmė zvimbt galvoj.
Po metų, irgi balandį, gavau pasiūlymą iš leidyklos sėst ir parašyt tą stiliaus knygą.
O dar po metų, tai yra - šio balandžio pabaigoje, mano stebuklas visu savo nesubtiliu gražumu ims ir klestels į knygynų lentynas. Neklauskite, ar džiaugiuos, nes esu mažumėlę perdegus ir neadekvati, bet sako, kad tas stebuklas-knyga gražus gavosi - Alberto prifotografuotas, mano pripaišytas ir pristiliuotas, dizainerių nepriekaištingai sudėliotas ir redaktorės kantriai per naktis ravėtas. Apie ką toji putnioji, net 320 puslapių, gražuolė?
Būna dažnai girdžiu "dabar žiauriai madingas militaristinis stilius" arba "retro - ant bangos" ar "sportinis stilius - populiariausias" ir panašiai. Mintyse burbuliuoju, kad šitai girdžiu pastaruosius 20 metų, ypač praūžus mados savaitėms. Kodėl? Nes tai yra mados stiliai, jie ir dar krūvelė kitų niekada niekur nedingsta, jie yra mados pagrindas: aplink juos sukasi tendencijos - visaip interpretuodamos, suplakdamos, dekonstruodamos ir perkošdamos per gatvės madistų filtrą.
Tad savo knygoje "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" ir narstau 10 mados stilių, nepavaldžių tendencijų kaitai – jų šaknis ir dabartį, iš ko jie susideda, kaip juos atpažinti, kūrybingai ir šiuolaikiškai interpretuoti beigi maišyti, ką reiškia ir iš kur atsirado visokie keisčiausi daiktų pavadinimai ir kurias stiliaus taisykles verta prisiminti, o kurias galima ignoruoti ar išvis nurašyti į senienas. Tų stilių istorijos kažkaip savaime susisiejo su mano asmenine patirtimi: su įkvepiančiais žmonėmis, kelionėmis, susitikimais ar atsitiktiniais atsitrenkimais, pokalbiais, vynais ir vakarienėmis su gardžiu maistu ar tiesiog pakelės užeigų skanėstais. Ruošti valgį – man tokia pat kūryba kaip ir mada, tad tai visiškai natūraliai įsilieja į kasdienybę. Juolab kad tiek dėl maisto, tiek dėl stiliaus kyla vis toks pat klausimas: „Ko aš šiandien noriu?“
Žinios apie mados stilius suteiks tokią kūrybinę laisvę, apie kokią gal nė nesvajojote, o pati mada nebeatrodys nepasotinama pinigų rijikė, nebeapmaudausite, esą „nespėjau apsivilkti, o jau išėjo iš mados". Linkiu, kad ši knyga taptų spindinčiais ašmenimis iriantis per mados džiungles, kur įkyriai zyzia stereotipų bimbalai!
Iki pasimatymo Lietuvoje balandį - atvyksiu supažindinti su savo stebuklu. Detaliau pranešiu truputį vėliau, o čia truputį pasirodau - sneak peek:)
