Metams baigiantis, japonai išsivalo namus - išmeta viską, kas nereikalinga ir naujuosius pasitinka be seno šlamšto. Gera mintis. Praktiška, nes japoniški namai, palyginus, sakykim, su amerikietiškais, yra kišenėlės. Tad kasmetinis išsivalymas yra būtinas, kad neuždustum savo paties namuose po drabužių ir daiktų krūva. Knygų ir patarimų, kaip reikia rūšiuoti namus, spintą, ko pirkti ir ko ne yra taip pat pavojingai daug, kaip ir besikaupiančių šmutkių susiruošusios tvarkytis būste.
Draugė Džoja, kai pamato patinkantį daiktą, perka jį visų siūlomų spalvų. Švaistūniška ir bergždžia, burbėdavau mintyse. Bet kuo greičiau pasmerkiu kokį nors ne savo sprendimą, tuo greičiau pati tuo netikėdama jį įvykdau, ir visi seni įsitikinimai sutrupa kaip perdžiūvęs mažiaus sausainis, kažkiek mėnesių tūnojęs po sofa. Nusipirkusi smaragdinį kardiganą ir negalėdama juo atsidžiaugti, grįžau ir nusipirkau dar… 4. Taip, keturis, skirtingų spalvų – Džoja manimi didžiuotųsi. Nors realiai reikėjo vieno, rankdarbių projektui, bet neatsilaikiau išpardavimų sirenoms-medūzoms, kurios ūbavo iš už kiekvieno posūkio – kašmyras…čia… violetinė… ten… neškite mane…ok, pasiduodu. Bet atsipaipaliojusi nesigailėjau. Dar po savaitės – ypač nesigailėjau, nes kardiganai man patinka ir yra stilistiškai lankstūs. Spintoje vietos, tiesa, nedaugėja. Tačiau įpročio rūšiuoti ir mesti daiktus pagal tai, kaip dažnai juos dėviu, neturiu, nes a) mada kartojasi; b) daiktus, kurie labai patinka, nepriklausomai nuo kainos ir jų amžiaus visada randu kaip dėvėti; c) seni daiktai yra emociškai jaukūs ir pilni gerų atsiminimų. Turiu beveik 10 metų senumo drabužių, kuriuos vilkėdama sulaukiu komplimentų ir klausimų “Kur pirkai?!”. Ačiū, gal palauksiu dar 10 metų ir jie taps vintažiniais.
Yra tokia specifinė vieno iš japoniškų gatvės stilių estetika – boro, kai dėvimi daiktai yra nutriušę, begalybę kartų tvarkyti ir lopyti (arba specialiai netaisomi), o jų dėvėtojas - orus ir bendrai stilingas. Tai šiukštu nereiškia skurdo – boro stiliumi siekiama parodyti daikto vertę, tik kitu kampu – išlaikymo, istoriškumo, nepavaldumo laikui ir tendencijoms, o jo dėvėtojas – nepasiduodantis vartotojiškumui.
Apskritai rūšiavimas ir išmetinėjimas kelia nerimą, o daiktai su savo istorijomis skatina kūrybiškumą ir teikia komforto beigi pasitikėjimo jausmą. Nemesti.
Bet Albertas sako, kad mano spinta sprogsta. Subjektyvu, brangusis. Amerikietės draugės, kurioms mada net nėra įdomiausių dalykų sąraše, nuolat verkšlena, kad nebėra vietos drabužiams jų kambario dydžio walk-in spintose (jos perka Džojos principu – urmu mėgtsamo modelio džinsus ir marškinėlius). Gi mano standartinėje spintoje drabužiai pagarbiai, kaip jiems priklauso, sūpuojasi ant pakabų – už tai, kad puošia mano kaulus galiu bent taip jiems atsidėkoti. Ir apskritai, mama išmokė tausoti savo daiktus, nes jie ne iš dangaus krenta. Džoja prašo surikiuoti josios spintą, bet sakau jai, kad aš tolerantiška - mada yra kūryba, o drabužiai – jos priemonės, tad iš manęs spintos rūšiuotoja – nekokia. Tolerancija išgaruoja, kai pamatau savo garbingą 30 metį atšventusios draugės prikimštos spintos vidurius – nieko, be mokyklos laikų elastaninio rūžavo marmalo daugiau ten nėra. Dar apie pusantro šimto rankinių ir panašiai tiek batų (vien konversų suskaičiavau 19 porų). Pasiūlau drabužius atiduoti labdarai ir eiti apsipirkti, nes draugė nebenori rožinių ir leopardinių suknelių, o nori atrodyti suaugusi. Tad šopingas kol kas vienintelė išeitis. Rankinių neperkam, batelių Džoja išsirenka dar 6 poras. Tiek to – kuriame naują garderobą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skaidrėja galva ir tarsi mažėja nuosava spinta: drastiškų savo garderobo keitimų vykdyti neteko, nes šis palaipsniui transformavosi kartu su manimi.
Ar reikia nuolat kažką mesti? Kasmet, kas pusmetį? Jei tik tam, kad atsirastų vietos naujiems daiktams, tada tai - švaistūniška. Aštuntąjame dešimtmetyje mūsų mamos turėjo žymiai mažesnes spintas su nesulyginamai mažiau daiktų, nei mes dabar, ir nieko rūšiuoti nereikėjo. Tik devintąjame ir dešimtąjame dešimtmetyje, kai šopingas tapo populiariausiu laisvalaikio leidimo būdu, nes drabužių pasiūla ir kainos, pigių gamybos kaštų dėka Azijoje, buvo (ir yra) juokingai žemos, spintos tvarkymas tapo madingu ir tiesiog reikalingu – grėsmė užtrokšti po kalnu pigių šmutkių buvo visai reali. Raktas į laimę - persivartojusių mados aukų spintų tvarkymas, nauja verslo rūšis. Tarsi į beširdį monstrą žiūrėdavau į studijų laikų draugę amerikietę, braidančią po savo bendrabučio kambario grindis, tarsi po cunamio nuklotas naujų drabužių, kurie jai neteikė jokio džiaugsmo: bevertės šmutkės, skudurai – tiesiogine žodžio prasme. Mesti!
Visgi, jei nenorite susipainioti kaupimo-rūšiavimo labairinte, yra vienas paprastas, laiko patikrintas būdas - pirkti tik tuos daiktus, kurie labai patinka (ne - "gal prireiks", "juk taip pigu" ir panašiai) - tokiu būdu neprikaupsite beverčio šlamšto. Minėdama vertę, neturiu omeny kainos - daikto vertę sukuriame patys, jį dėvėdami ir kurdami savo istoriją su juo.