Paknopstom į Lietuvą, paknopstom - knygos PR ir paknopstom atgal. Trys savaitės prabėgo taip greitai, kad pusės net neatsimenu, bet iš nuotraukų ir atsiliepimų suprantu, kad viskas lyg ir puikiai. Knyga - nuostabi, kvepia ir spindi iš tolo - kaip ir buvo planuota.
Tad kviečiu įsigyti savo spindinčių "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" knygynuose "Pegasas" arba čia.
Žurnaluose "Lamų slėnis", "Moteris" - jau dabar, ketvirtadienį ieškokite naujo "Žmonės", mėnesio pabaigoje - "Cosmopolitan" su mano paplepėjimais apie knygą, madą, Japoniją ir Okinavą...
Lietuvoje išsikrovusi savo atvykau-į-pavasarį lagaminą supratau, kad teks arba tupėt namie arba ieškot vatinuko ir vailokų, tad vos nenušalus galvos balandžio pabaigoje nuėjau ir nusipirkau didelį vilnos megztinį ir paltą, tiek to - gerų daiktų prireiks, galvoju, juolab, kad ši vasara Okinavoje - paskutinė - rudenį laukia vėl bala žino kas. Bet kitą dieną ėmė atšilo, tad paltas liko su etikete, o megztinį užsisipyrus bandžiau nešiot - nes gražus, nors buvo karšta. Supratau, kad esu visiškai išlepinta tropinio klimato ir nebesiorientuoju lietuviško pavasario piruetuose - kuris malonus, maždaug kaip įnoringa bipolinė-kompulsinė pupytė, kol jos nesuerzina vėjo gūsis ne iš tos pusės.
Grįžus į Okinavą žinojau ko tikėtis ir tai, kad mano megztinis su paltu eis į drabužių maišus giliai spinton iki rudens. Drėgmė, karštis, lietus, burzgiantys kondicionieriai ir drėgmės surinkėjai (nežinau, kaip "dehumidifier" lietuviškai, bet be jų visa sala apaugtų pelėsiais). Jei pasilikčiau čia visam laikui, investuočiau į pliažo drabužius, kaip vilniečiai - į "New Balance". Atkreipiu vietinių žvilgsnius į save, plevėsuojančią pliažiniais peniuarais. Na, aš irgi juos spoksojau pradžioje - nuo galvos iki kojų užsidengusius juodais rash guard (maudymosi kostiumėlių audinio prigludusi palaidinė ilgomis arba trumpomis rankovėmis, panaši į wet suit - banglentininkams skirtą, bet rash guard atlieka maudymosi kostiumo, lengvų vandens pramogų drabužio ir apsaugos nuo saulės funkciją), tokiais pat šortais. Moterys dažnai nenusirengia visai ir slepiasi po skėčiais, kaukėmis ir viskuom, kuo gali - kuo šviesesnė oda, tuo gražiau. Taip jie ir apsigyvena taip pliaže visai dienai - su barbekiu, alaus statinėm, giminėm, draugais ir vaikais. Tas maisto kvapas išveja iš pliažo po dviejų valandų - gera saulės kontrolė.
Dabar apžiūrinėdama nuotraukas, galvoju, kad prisitaikom prie aplinkos, susiliejam su ja, kaip kokie chameleonai. Kai apniukę - vargu ar ieškom citrininės geltonos suknelės: tada kuičiam stalčius, ieškodamos jaukiausio ir pilkiausio megztinio ir verdam tirštą moliūgų sriubą su kariu, cinamonu ir imbieru (vakar lijo, tai tokią ir viriau, nesvarbu, kad karšta - buvo tamsu, niūru ir apskritai - jet-lag'inis miegas ėmė). Kai saulėta, vaiski jūra, žydi gamta - pilkų daiktų nei tirštų sriubų prašom net nesiūlyti. Pamenu, atvykusi į salą stebėjausi vietinių meile turkio, smaragdinei ir mėtinei (vandenyno) spalvoms - nuo iškabų iki namų sienų. O paskui, žiūrėk, ir savo knygos viršeliui būtent tokią, smaragdinę-turkio, tik 100 kartų ryškesnę išsirinkau. O Aisčiui vandenyno spalvos tapo mėgstamiausiom. Gera būti chameleonu.
Tad linkiu prisitaikyti prie žydinčios Lietuvos gamtos - ji nuostabi. Saulėti linkėjimai iš lietumi kvepiančių salos džiunglių.