Kažkas čia ne taip: juodos mažos suknelės negarbinu ir net, kaip čia švelniau pasakius, hmmm, na, nemėgstu aš jos - yra už ją universalesnių ir nuostabesnių daiktų. Tad kai Cosmopolitan pasiūlė interpretaciją MJS tema ėmiau muistytis ir mykt, bet gi paskui nušvito: iššūkis! O iššūkius aš mėgstu. Bring it on, galvoju sau, mintyse vartydama ir čiupinėdama tą suknelę.
Štai ką sugalvojau, besirengdama ir mintyse bambėdama: juoda maža suknelė (jei ji ne geltona, hm:) ) nebūtinai turi būti nei maža, nei klasikinė: savo ankstesniame tekste minėjau apie tokią, besisūpuojančią ant pakabos ir nebeturinčia vilčių susitikti (gal aš jai paieškosiu naujos šeimininkės - juodoji pasakys man ačiū). Užtat juoda ir paplūdusi kvarbatkom, nėriniuota, moderni, asimetriška, gal net juodas elegantiškas kombinezonas (kas, iš principo, irgi yra "suknelė" - daiktas, į kurį įsliuogiam ir varom, tik žymiai šiuolaikiškesnis) gali tapti įdomia alternatyva.
Aksesuarai: Bateliai ir karoliai? Taip, beveik teisingai - tai kas prie veido ir tai kas ant kojų - svarbiausia. Bet galime viską stumtelėti toliau: ant galvos gali nutūpti be kas, net kiškio ausys ir net perukas, nelygu, kur vakarėlis. Japoniškas harajuku stilius, ypač juodosios lolitos, mane veža - tokią "juodą didelę suknelę" galiu vilktis nors ir kasdien, nelaukdama švenčių, o mano ausiuotas įvaizdis patiko net vietinėm mergičkom, stebėjusiom mus per visą fotosesiją.
Batai: Kadangi įvaizdis prasideda galva, o baigiasi kojomis, tai batai turėtų būti tokio pat svarbumo. Kiti aksesuarai tegu papildo istoriją - nes įvaizdis, koks jis bebūtų, yra istorija, kuris turėtų konceptualiai derėti: nėriniuotos kiškio ausys ant balto alisos-stebuklų-šalyje peruko, nėriniuota suknelė, rombuotos tarsi šachmatų lenta pirštinės, kaukolės formos rankinukas, trečiadienės kojinės, ažūriniai, kaspinėliais puošti bateliai ir besiplaikstantys kaspinai nuo suknelės - tokia pasakiška lolitos-alisos-trečiadienės istorija.
Ačiū už iššūkį, Cosmpolitan - man patiko:)