Aš dingau? Pfff, nė už ką. Bet šiuo metu dirbu ties baisingai svarbiu projektu, prašau kantrybės dar porą mėnesių - viskas grįš į savo vėžes. Tik kurį laiką rašysiu mažiau ir trumpiau.
Šį kartą prisiduodu su savo obsesija - retro, nesantūriu ir, dievaži, nesubtiliu, bet skoningu, drąsiu deriniu, su tam tikra doze naivumo. Aštuntojo dešimtmečio braižas - nėra ką slėpti, kad gyvenu ir kvėpuoju Alessandro Michele (kol kas nepraėjo, kai viskas išgaruos būtinai pranešiu). Tačiau yra visai gaivu visko persisotinusioje ir triukšmingoje madoje matyti šį tą naujo - ne naujo, bet naujai interpretuoto: prigludusius siluetus, gaivias ir stiprias spalvas, siurrealistinius raštus, ryškias močiutiškas detales (kaspinus po kaklu, sages, dirbtines gėles, kojinaites iki kulkšnių, bižuteriją (velnias, kaip pigiai skamba ta "bižuterija", bet jei madam Coco ji tiko, tai gal ir mums nepakenks, a?) ). Nesakau, kad oversized sportinis minimalizmas - nemadingas ir dabar reikia viską stumt laukan iš spintos, bet (trumpam) padėjo savo konceptualų užpakalį ant galinės sėdynės. Aš pati normcore nė nežadu atsisakyti - perisotinus mada, normcore yra detoksikuojantis ir beveik raminantis, po kurio vėl galima matyti aiškiau.
Ar reikia vintažiniui stiliui vintažinių daiktų? Nebūtinai (mano nuotraukoje tik skarelę pagriebiau San Diego vintažiniam butike), juolab, kad retro dabar madoj ir parduotuvėse šio stiliaus netrūksta (nors Tokijuje jo buvo itin santūriai - Japonija turi savo"man-tendencijos-nerūpi" stilių). Tačiau būtina šiek tiek orientuotis retro estetikoje: spalvų deriniuose, proporcijose ir faktūrose. Jo, man bepigu, nes mados istoriją garbinu ne mažiau nei šiuolaikinę, tačiau jei gąsdina teatrališkumas arba nežinote nuo ko pradėti su tuo vintažu - pradėkite nuo vienos detalės: segės į švarką, megztinį ar beretę, diržiuko ant megztinio ar suknelės, šalikėlio, surišto po kaklu, žiedo ar kojinaičių su bateliais - garderobas aplink juos apsidėlios pats.
