Dėvėk padėvėtus

Gucci SS 2016

Gucci SS 2016

Dar gerokai prieš tai, kai vintažas tapo masine tendencija, mano draugė Stephanie iš San Fransisko godžiai kedendavo visokius dėvėtų drabužių butikus, kuriuose dažniau, nei galėdavai tikėtis, šmėžuodavo vintažinė „Prada“, „Miu Miu“, „Gucci“ ir pan. Tiesa, Stephanie manija nekėlė man jokių emocijų, nes aš gi – iš posovietinio bloko, o jame dėvėtus daiktus perka tik tie, kurie neįperka naujų. Tas dezinfekanto kvapas, neišplaunamas ir neišvalomas, tarsi uždėdavo per du metrus šnerves dirginantį pranešimą: „Skurdas.“ Ne, ačiū. Taupysiu ir pirksiu naują. Taigi, draugei tik palaikydavau kompaniją.

Dėl nutekėjusio laiko karčių ašarų nelieju, bet kažin ką padaryčiau, jei galėčiau atsukti jį prieš kokius aštuonerius metus, kai vintažinės „Prada“ basutės kaladėlių formos kulniukais tuose butikuose nebuvo brangesnės už naujas kaip dabar. Tada jos dulkėjo numestos po eilėm suknelių, o aš galvojau: „Fui, kaip negrakštu.“ Laikai pasikeitė. Tai nuo kada dėvėti drabužiai pasidarė stilingas vintažas?

Po Antrojo pasaulinio karo apribojimų ir trūkumų, kai kiekvienoje šeimoje buvo įprasta nebenaują vyro kostiumą persiūti į moterišką, o šiam susidėvėjus – į vaikišką, seni, rankomis gaminti daiktai ėmė kelti blogų asociacijų. Tačiau septintajame dešimtmetyje atsirado hipiai. Jie ir buvo tikrieji hipsteriai: rūpinosi ne tik kokiu ekologišku gėriu pamaitinti savo astralinius kūnus, švelniai plevenančius žolės dūmo debesy, bet ir kaip aprengti fizinius – rinkosi vintažą ir rankdarbius. Hipiams pavydžiu, nes tų laikų dėvėtų daiktų butikuose dar buvo muziejininkų ir kolekcininkų neįvertintų karalienės Viktorijos ir karaliaus Edvardo VII laikų drabužių – dabar ypač madingų medvilnės nėrinių palaidinių ir suknelių. Nepopuliarių vintažinių butikų radiniai tapo gatvės stiliaus dalimi, o ši paveikė ir orių prezidentienių, ir garsenybių stilių valdomą didžiąją madą.

Tik anais laikais hipiai, kiti gatvės stiliaus getų madistai ir Stephanie vintažiniu stiliumi siekė pabrėžti savo originalumą, išsiskirti iš main stream minios, o dabar vintažinis stilius yra madingas, tad išsiskirti iš minios – vis sudėtingiau, o tikrojo vintažo – vis mažiau: greitai apie jį skaitysime tik knygose. Vintažas tapo toks kultinis, kad mados industrijos žaidėjai susikeitė vietomis: originalus drabužis iš septintojo dešimtmečio yra dvigubai ar net dar brangesnis už savo retro stiliaus fast fashion „kolegą“. Ne vienam kyla klausimas: kodėl, galėdamas apsirengti naujausiais madingais drabužiais, turiu vilkėti dėvėtus?  

Pirmą atsakymo dalį, tikiuosi, žinote: todėl, kad mada kartojasi. Mada – viena iš nedaugelio sričių, kurioje naujesnis daiktas nebūtinai yra geresnis, geidžiamesnis ar brangesnis, skirtingai nei jūsų išmanusis telefonas ar automobilis. Pagalvokite apie bet ką iš Maisono Martino Margielos (iki Galliano) arba Rei Kawakubo: jų daiktai – laikui atsparūs meno kūriniai, tad prie jų net tradicinis pavadinimas „vintažas“ nelimpa.

Kita atsakymo dalis – aktualesnė: ekologiško, sąmoningo vartojimo, tvaraus išlikimo idėja yra svarbi visose gyvenimo srityse, įskaitant madą. Žinoma, galite pirkti naujus aštuntojo dešimtmečio stiliaus „Gucci“ džinsus, raukiniuotą palaidinę, tačiau ką nors panašaus rasite ir vintažiniuose butikuose, „eBay“ arba „Etsy“ – beliks užsisiūti aplikaciją, pasirišti kaspinėlį su dirbtine gėle ir atrodysite kaip nuo podiumo. Lengvai ir greitai kopijuojamos, atpažįstamos mados amžiuje jus iš minios išskirs vienas, tačiau esminis bruožas – autentiškumas.

Dolce&Gabbana SS 2016

Dolce&Gabbana SS 2016

Ir paskutinis svarbus dalykas: fast fashion industrija įgijo raumeningą konkurentę – slow fashion. Slow fashion yra fast fashion priešingybė, tačiau ji nėra antimada, apatija madai ar brangių klasikinių drabužių stilius. Slow fashion koncepcija tokia pat, kaip ir slow food: mąstoma ne tik apie produkto kokybę, bet ir iš kur jis atkeliavo, kas prie jo darbavosi, kokią istoriją jis atsinešė su savimi. Nes žymiai smagiau yra kabinti draugės išvirtą uogienę, vilkėti suknelę, kuri puikavosi pokario madistės spintoje, ar pirkti vietinės talentingos dizainerės paltą. Daugumos šiuolaikinių fast fashion gamintojų gaminių kokybė yra gera (savo vienuolikos metų senumo „Zara“ denimo šortų kaip kokių geležinių klumpių nepavyksta sudėvėti), o slow fashion ne tik atkreipia dėmesį į kokybę, bet ir skatina užmegzti kontaktą su daiktu: pažinti jo gamintoją, prie jo prisirišti. Atsimenate posakį: „Aš batus visą gyvenimą nešiojau, atidaviau sūnui – per 25 metus kaip ėste suėdė.“? Šis ir būtų tiksliausias slow fashion, sąmoningos mados, neatskiriamos nuo vintažo tendencijos, apibrėžimas.

Galima sakyti, kadaise buvusi snobiška mada suteikia oficialų palaiminimą visiems vintažo mėgėjams ir nedrąsiems jo šalininkams, tad pašukuokit dėvėtų drabužių parduotuves, kol jų dar yra.

Prada SS 2016

Prada SS 2016

Paknopstom apie chameleonus

Paknopstom į Lietuvą, paknopstom - knygos PR ir paknopstom atgal. Trys savaitės prabėgo taip greitai, kad pusės net neatsimenu, bet iš nuotraukų ir atsiliepimų suprantu, kad viskas lyg ir puikiai. Knyga - nuostabi, kvepia ir spindi iš tolo - kaip ir buvo planuota.

Tad kviečiu įsigyti savo spindinčių "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" knygynuose "Pegasas" arba čia.

Žurnaluose "Lamų slėnis", "Moteris" - jau dabar, ketvirtadienį ieškokite naujo "Žmonės", mėnesio pabaigoje - "Cosmopolitan" su mano paplepėjimais apie knygą, madą, Japoniją ir Okinavą...

Lietuvoje išsikrovusi savo atvykau-į-pavasarį lagaminą supratau, kad teks arba tupėt namie arba ieškot vatinuko ir vailokų, tad vos nenušalus galvos balandžio pabaigoje nuėjau ir nusipirkau didelį vilnos megztinį ir paltą, tiek to - gerų daiktų prireiks, galvoju, juolab, kad ši vasara Okinavoje - paskutinė - rudenį laukia vėl bala žino kas. Bet kitą dieną ėmė atšilo, tad paltas liko su etikete, o megztinį užsisipyrus bandžiau nešiot - nes gražus, nors buvo karšta. Supratau, kad esu visiškai išlepinta tropinio klimato ir nebesiorientuoju lietuviško pavasario piruetuose - kuris malonus, maždaug kaip įnoringa bipolinė-kompulsinė pupytė, kol jos nesuerzina vėjo gūsis ne iš tos pusės.

Grįžus į Okinavą žinojau ko tikėtis ir tai, kad mano megztinis su paltu eis į drabužių maišus giliai spinton iki rudens. Drėgmė, karštis, lietus, burzgiantys kondicionieriai ir drėgmės surinkėjai (nežinau, kaip "dehumidifier" lietuviškai, bet be jų visa sala apaugtų pelėsiais). Jei pasilikčiau čia visam laikui, investuočiau į pliažo drabužius, kaip vilniečiai - į "New Balance". Atkreipiu vietinių žvilgsnius į save, plevėsuojančią pliažiniais peniuarais. Na, aš irgi juos spoksojau pradžioje - nuo galvos iki kojų užsidengusius juodais rash guard (maudymosi kostiumėlių audinio prigludusi palaidinė ilgomis arba trumpomis rankovėmis, panaši į wet suit - banglentininkams skirtą, bet rash guard atlieka maudymosi kostiumo, lengvų vandens pramogų drabužio ir apsaugos nuo saulės funkciją), tokiais pat šortais. Moterys dažnai nenusirengia visai ir slepiasi po skėčiais, kaukėmis ir viskuom, kuo gali - kuo šviesesnė oda, tuo gražiau. Taip jie ir apsigyvena taip pliaže visai dienai - su barbekiu, alaus statinėm, giminėm, draugais ir vaikais. Tas maisto kvapas išveja iš pliažo po dviejų valandų - gera saulės kontrolė.

Dabar apžiūrinėdama nuotraukas, galvoju, kad prisitaikom prie aplinkos, susiliejam su ja, kaip kokie chameleonai. Kai apniukę - vargu ar ieškom citrininės geltonos suknelės: tada kuičiam stalčius, ieškodamos jaukiausio ir pilkiausio megztinio ir verdam tirštą moliūgų sriubą su kariu, cinamonu ir imbieru (vakar lijo, tai tokią ir viriau, nesvarbu, kad karšta - buvo tamsu, niūru ir apskritai - jet-lag'inis miegas ėmė). Kai saulėta, vaiski jūra, žydi gamta - pilkų daiktų nei tirštų sriubų prašom net nesiūlyti. Pamenu, atvykusi į salą stebėjausi vietinių meile turkio, smaragdinei ir mėtinei (vandenyno) spalvoms - nuo iškabų iki namų sienų. O paskui, žiūrėk, ir savo knygos viršeliui būtent tokią, smaragdinę-turkio, tik 100 kartų ryškesnę išsirinkau. O Aisčiui vandenyno spalvos tapo mėgstamiausiom. Gera būti chameleonu.

Tad linkiu prisitaikyti prie žydinčios Lietuvos gamtos - ji nuostabi. Saulėti linkėjimai iš lietumi kvepiančių salos džiunglių.

Meilė ir neapykanta mados fronte

Publikuota žurnale "Laima"

Po praūžusių mados savaičių, apdovanojimų ir ryškesnių nei spindinčios podiumų tendencijos svečių, išryškėjo vienas įdomus dalykas: skirtingai nei didžiojoje vakarų pasaulio pusėje, kur mada suprantama kaip popsas, t.y. populiarioji kultūra, o populiarioji kultūra yra ne tik tas popsas, kuris užknisa Mamontovą, tai yra kasdienybė – nuo populiarių Beatos vyniotinių, populiarių knygų, žurnalų, filmų, politikų, laidų (ir jų populiarių vedėjų), populiarių parduotuvių, restoranų iki populiarių nuomonių, tendencijų ir pozicijų, Lietuvoje mada vis dar yra elitui skirta pramoga.

Žodis “stileiva”, liūdnai besirimuojantis su “verteiva”, “rašeiva”, “kareiva” ir kitais, menkinančiais lietuviškais žodeliūkščiais, glaustai, bet aiškiai nušviečia Lietuvos baimę ir neapykantą madai. Nes gi mada – tai ne mados istorija, mados dizainas ir stilius, mados sociologija, mados teorija ir kritika, mados žurnalistika, galų gale - kūryba. Mada = šmutkės.   

Taip, istorijoje mada buvo elitui skirta ne tik pramoga, bet ir privilegija, kurios tikslas buvo atspindėti dėvėtojo statusą, socialinę padėti, religinius prioritetus. Bet tie laikai nugulė dulkėmis ant mados istorijos knygų viešosiose bibliotekose, kurių mados nekentėjai nė sykio nėra atsivertę. Modernioji mada yra visų, kurie jos nori – ne tik nuobodžiaujančių logotipų snobų ir dizainerių chebrytės, atsainiai besivėduojančių asmeniniais pakvietimais į šou. Dizaineriai ir akyli PR-ai netruko suuosti, kad ne elitiniai svečiai reklamuoja jų kolekcijas (kuriems dar reikia ir sumokėti už tai, ir aprengti, ir pasirūpinti, kad šie nežiovautų prieš kameras), o… prie durų besiburiuojantys charizmatiški gatviniai, turtingi ne tiek kišenėse, kiek galvose, tarp kurių įsimaišo ir milijonus skaitytojų ir sekėjų turintys mados blogeriai. Niujorko ir Europos mados sostinių mados savaitės nuo šiol atviros visiems, kas į jas nori patekti.

Tačiau Lietuvoje “elito nėra” arba jis “supuvęs”, todėl ir mados negali būti. Tad vos prasižiojus apie madą, iš visų kampų pasigirsta cypimas ir krenkštimas apie tai, kad mada – tuščia veikla (nes visos veiklos privalo būti vertinamos – ir niekuo kitu, o tik gilumo ir poetiškumo skale). Džinsai, kuriuos mados nekentėjas sukandęs dantis nusipirko (kokia žeminanti veikla!), savo kelią iki jojo užpakalio pradėjo ne nuo zaros ar humanos išpardavimų lentynos. Bet jam tai nerūpi.

Visgi suprantama, kodėl mada Lietuvoje lygu elitizmui, išskirtinumui ar nerimtai veiklai, nepaisant multimilijoninės mados industrijos pasaulyje ir kvapą gniaužiančios konkurencijos – nuo pėdkelnių mezgėjos Prienuose, plagiatu grasinančios kiekvienai, besiartinančiai prie jos staklių iki “Balenciaga”, “Lanvin”, “Givenchy” ar “Dior” dizainerių, palikusių mados namus neatlaikius alinančio krūvio ar be jokių skrupulų atleistų. Mados niekinimas Lietuvoje užsilikęs nuo posovietinio, purvinų panagių ir pigių kartūninių suknelių iš univermago ant putnių strėnų mentaliteto – o sovietinių kanonų drebinimas žeidžia ne vieną jautrią sielą - tam, kad pirkti paslaugą, daiktą, produktą reikia turėti pinigų, o Lietuvoje yra gajus oraus vargšo, gyvenančio iš pašalpėlių ir nuolaidėlių tipas. Jei šis negauna savo eilinės pašalpėlės ar, idealiausia, ko nors dykai – oriai piktinasi ir vietoj to, kad galvotų, kaip užsidirbti, gaišta savo pigų laiką amsėdamas ant tų, kurie dirba ir gauna pinigus už darbą, kurį išmano ir leidžia tuos pinigus tam, kam patinka – nors ir šmutkėms.

Daugeliui mada kelia nesaugumo jausmą ir kvestionuoja jo savivertę: taisykles atremia “niekas man neaiškins ką rengtis”, nesvarbu, kad darbo negauna todėl, kad nesugeba nusiprausti ir apsirengti tinkamo dydžio švarko/kelnių/avalynės kombinacijos, o taisyklėms atsilaisvinus (kaip šiuolaikinėje madoje), aimanuoja, kur dingo “tikrasis moteriškumas/vyriškumas” ir vėl bando į dienos šviesą vilkti apkerpėjusius tarybinių laikų stiliaus privalumus. 

Net Japonijoje, kurią dažnas vakarietis mato kaip įsivaizduojamo minimalizmo ir šlovinamo subtilumo salą, nepaliestą pūvančio vakarietiško vartotojiškumo, ir kuriai jaučia nenusakomą artumą, mada yra… popsas. Populiarus, spalvingas, drastiškas, įžūlus, atitrūkęs nuo realybės popsas, tapęs neoficialia Japonijos vizitine kortele. Nesureikšminamas, nepuolamas, neneigiamas – tiesiog priimamas. Teikiantis malonumą (kaip ir maisto gaminimas ar sportas) ar prievolė (nes į ofisą negali eiti su latekso kombinezonu. Nelygu, kur ofisas – mintį supratote) ar tiesiog darbas, už kurį mokami pinigai.

Mada – tai ne privilegija, elito pramoga, o kasdienybės dalis, kaip asmens higiena. Jei galvojame, ką valgysim pietums, kokia spalva dažysime sienas, galime pasidomėti, kokios kojinės prie kelnių tinka, ką reiškia “neutrali spalva” ar ką savo išvaizda pranešame kitiems - bendram išprusimui.


Odė denimui

Chanel SS 2015

Chanel SS 2015

Jenna Lyons - buvusi J.Crew kūrybinė direktorė, denimą supranta geriau nei bet kas kitas industrijoje. 

Jenna Lyons - buvusi J.Crew kūrybinė direktorė, denimą supranta geriau nei bet kas kitas industrijoje. 

Na, kas siūlo denimą šventėms? Aš! Net nemirktelėdama ir be menkiausios abejonės. Gaila, kad tūlas denimo vartotojas žino tik, kad džinsai arba denimo kelnės ir kombinezonai buvo angliakasių drabužiai, o iki tokio lygio jis tikrai nesiris, ypač per šventes. Tik daugelis nežino, kad gerokai iki Levi Straus’as prasuko savo darbinių kelnių biznelį, denimas buvo kuo ramiausiai vartojamas Europoje, viso labo nuo…1600-ųjų! Serge de Nimes – Nimų (pietų Prancūzijos provincija) sarža – tokia ilgai buvo manoma denimo ir jo pavadinimo kilmė, tačiau tiesa, pasirodo, yra kiek kitokia: tvirtas medvilnės audinys, buvo gaminamas ir populiarus 18 amžiaus Anglijoje, pavadinimu denimas – net tada prancūziški daiktų pavadinimai smagiai prižvangindavo kelis svarus prie kainos ir prestižo. O minėtoji Nimų sarža buvo… vilna. Kita denimo kilmės teorija yra ši: pavadinimas “jeans” kilo nuo Italijos miesto Genoa, kuriame 17 amžiuje buvo audžiamas tankus medvilnės, lino ar vilnos audinys, prancūziškai vadinamas jene fustyan de gênes (“fustyan” buvo medvilnės rūšis - sarža). Kaip jau supratote, denimas yra visiškai europinis produktas ir, jei dėvėti Levi Strauso angliakasių drabužį atrodo “žema” (90 proc. šiuolaikinių drabužių ne nuo podiumo nusileido į mūsų spintas, o būtent – iš darbo liaudies, jos poreikių bei karų), prisiminkite, kad denimas atsirado beveik puse tūkstantmečio (!) anksčiau už mažą juodą suknelę. Šeštąjame dešimtmetyje džinsai tapo svarbiausiu gatvės stiliaus elementu ir maištaujančių sielų simboliu, ne mažiau. Ebay šeštojo dešimtmečio Levi’s 501 vyriškų džinsų ir Levi’s 701 – moteriškų - kaina gali prisukti net iki 8000 dolerių (jei jų pavyks rasti). Štai jums ir angliakasių drabužis.

Kas mane nors kiek pažįsta žino, kad  mažų juodų klasikinių suknelių negarbinu, nesiūlau ir nenešioju. MJS yra elegantiškos ir tinka vakarui ar kokteiliams, bet kas dažnai po juos keliauja – nenori išstoti antrą kartą ta pačia suknia, tik kitais karoliais, o kas retai -  nenori pirkti daikto vienam kartui. Net skaisčiai rožines žvyneliais spindinčias kelnes yra lengviau stiliuoti nei mažą juodą suknelę – vien todėl, kad prie jų gali derinti šimtus drabužių: marškinių, palaidinių, liemenių, švarkų, paltų, ir batų – nuo stiletų iki sportinių, nepersistengiant ir neišradinėjant dviračio. Pats faktas, kad reikia nuolat sukti galvą kaip “vis naujai pateikti juodą suknelę” tarsi patvirtina, kad tai nėra universalus daiktas, tinkantis prie visko. Suknelė yra puikus drabužis, tačiau ji, net ir ne juoda, stiliaus lankstumo prasme yra ribojanti.

Jenna Lyons - buvusi J.Crew kūrybinė direktorė, denimą supranta geriau nei bet kas kitas industrijoje. 

Jenna Lyons - buvusi J.Crew kūrybinė direktorė, denimą supranta geriau nei bet kas kitas industrijoje. 

Sukūrusi juodą mažą suknelę, Coco Chanel padrebino savo laikmetį: tokia suknelė buvo nauja, reta ir nuostabi savo idėja – nes dirbančios moterys neturėjo universalaus, kasdieniško ir elegantiškai atrodančio daikto. Tačiau Chanel buvo brangi ir neskirta darbo liaudžiai. Jos kolegė, amerikietė dizainerė Claire McCardell sukūrė kiek kitokią - “Popover” denimo ir medvilnės suknelę – už $6.95, komplektėly su puodkele pirštine, kurios idėja buvo išvis negirdėta: visa graži siautėji virtuvėje, paskui užsikabini perlų karolius – į kokteilių vakarėlį, o kitą rytą – vietoj chalato. Tas sukneles iš parduotuvių iššluodavo akimirksniu, o dizainerė per naktį tapo garsenybe. McCardel kocepcija gal buvo kiek ekstremali, tačiau populiarumu ji neatsiliko nuo Chanel: dizainerė kūrė madingus drabužius iš pigių audinių – denimo, medvilnės, ir neturėjo ambicijų tapti prabangia kutiurje – ji siekė, kad mada būtų prieinama visiems. Verta atsiminti, kad abi dizainerės kūrė tada, kai kasdieniškų, lengvai derinamų, pigių drabužių dirbančioms moterims nebuvo, o karai ribojo išteklius – tai buvo sportinio (laisvalaikio) stiliaus eros pradžia. Dabar juodosios ir kitokios kasdienės suknelės sūpuojasi ant pakabų kiekvienoje parduotuvėje – turime pasirinkimą, o pati suknelė nebėra kasdienio garderobo ašis – ja tapo kuklusis denimas.

   Chanel originalioji juoda maža suknelė, 1926              Claire McCardell "Popover" suknelė, 1942

McCardell meilė denimui yra suprantama: statistiškai perkamiausias šiuolaikinės mados drabužis, be kurio neišsiverčia joks garderobas, kuriam nereikia ieškoti būdų, kaip naujai pateikti, nes ką prie jo dedi, tas sukimba; drabužis, kuris derinyje viską magiškai sustumdo ir sudėlioja į savo vietas – nuo nėrinių palaidinės, militaristinio, pankiško ar vakarinio stiliaus švarko iki grubaus megztinio ir botų, tai – džinsai ir denimas apskritai. Tiesa, sovietmečiu “Tarybinėje motery” buvo tema apie tai, kad, šiukštu, jokių kitų batų, išskyrus sportbačius, prie džinsų avėti negalima (o sovietiniai sportbačiai tebuvo inkariukai – konversų kažkelintos eilės iš galo pusbroliai), nes gi toks darbinis angliakasių ir aukso ieškotojų drabužis nevertas glamūriškų aukštakulnių. Tačiau mada tampa vis mažiau pretenzinga – denimas tinka su viskuo - ypač su Chanel. Su gerais džinsais, denimo marškiniais, sijonu ar net denimo suknele neatrodysite nei per daug išsipusčiusi, nei taip, tarsi bandėte pražiūrėti skylę veidrodyje dėliodama savo komplektą – tik tegu kiti derinio daiktai būna prabangūs: unikalus švarkas, metalinis spindintis sijonas ar tik spindinčios sagos, aukščiausi stiletai iki debesų ir ryškūs aksesuarai. Tad drąsiau - negi norite atsitrenkti į kitą juodą suknelę su perlų karoliais?

Rihanna su Dior FW 2015 denimo suknele - labai panašia į McCardell "Popover" 

Rihanna su Dior FW 2015 denimo suknele - labai panašia į McCardell "Popover" 

Straipsnį taip pat skaitykite e-laima