Dėvėk padėvėtus

 Gucci SS 2016

Gucci SS 2016

Dar gerokai prieš tai, kai vintažas tapo masine tendencija, mano draugė Stephanie iš San Fransisko godžiai kedendavo visokius dėvėtų drabužių butikus, kuriuose dažniau, nei galėdavai tikėtis, šmėžuodavo vintažinė „Prada“, „Miu Miu“, „Gucci“ ir pan. Tiesa, Stephanie manija nekėlė man jokių emocijų, nes aš gi – iš posovietinio bloko, o jame dėvėtus daiktus perka tik tie, kurie neįperka naujų. Tas dezinfekanto kvapas, neišplaunamas ir neišvalomas, tarsi uždėdavo per du metrus šnerves dirginantį pranešimą: „Skurdas.“ Ne, ačiū. Taupysiu ir pirksiu naują. Taigi, draugei tik palaikydavau kompaniją.

Dėl nutekėjusio laiko karčių ašarų nelieju, bet kažin ką padaryčiau, jei galėčiau atsukti jį prieš kokius aštuonerius metus, kai vintažinės „Prada“ basutės kaladėlių formos kulniukais tuose butikuose nebuvo brangesnės už naujas kaip dabar. Tada jos dulkėjo numestos po eilėm suknelių, o aš galvojau: „Fui, kaip negrakštu.“ Laikai pasikeitė. Tai nuo kada dėvėti drabužiai pasidarė stilingas vintažas?

Po Antrojo pasaulinio karo apribojimų ir trūkumų, kai kiekvienoje šeimoje buvo įprasta nebenaują vyro kostiumą persiūti į moterišką, o šiam susidėvėjus – į vaikišką, seni, rankomis gaminti daiktai ėmė kelti blogų asociacijų. Tačiau septintajame dešimtmetyje atsirado hipiai. Jie ir buvo tikrieji hipsteriai: rūpinosi ne tik kokiu ekologišku gėriu pamaitinti savo astralinius kūnus, švelniai plevenančius žolės dūmo debesy, bet ir kaip aprengti fizinius – rinkosi vintažą ir rankdarbius. Hipiams pavydžiu, nes tų laikų dėvėtų daiktų butikuose dar buvo muziejininkų ir kolekcininkų neįvertintų karalienės Viktorijos ir karaliaus Edvardo VII laikų drabužių – dabar ypač madingų medvilnės nėrinių palaidinių ir suknelių. Nepopuliarių vintažinių butikų radiniai tapo gatvės stiliaus dalimi, o ši paveikė ir orių prezidentienių, ir garsenybių stilių valdomą didžiąją madą.

Tik anais laikais hipiai, kiti gatvės stiliaus getų madistai ir Stephanie vintažiniu stiliumi siekė pabrėžti savo originalumą, išsiskirti iš main stream minios, o dabar vintažinis stilius yra madingas, tad išsiskirti iš minios – vis sudėtingiau, o tikrojo vintažo – vis mažiau: greitai apie jį skaitysime tik knygose. Vintažas tapo toks kultinis, kad mados industrijos žaidėjai susikeitė vietomis: originalus drabužis iš septintojo dešimtmečio yra dvigubai ar net dar brangesnis už savo retro stiliaus fast fashion „kolegą“. Ne vienam kyla klausimas: kodėl, galėdamas apsirengti naujausiais madingais drabužiais, turiu vilkėti dėvėtus?  

Pirmą atsakymo dalį, tikiuosi, žinote: todėl, kad mada kartojasi. Mada – viena iš nedaugelio sričių, kurioje naujesnis daiktas nebūtinai yra geresnis, geidžiamesnis ar brangesnis, skirtingai nei jūsų išmanusis telefonas ar automobilis. Pagalvokite apie bet ką iš Maisono Martino Margielos (iki Galliano) arba Rei Kawakubo: jų daiktai – laikui atsparūs meno kūriniai, tad prie jų net tradicinis pavadinimas „vintažas“ nelimpa.

Kita atsakymo dalis – aktualesnė: ekologiško, sąmoningo vartojimo, tvaraus išlikimo idėja yra svarbi visose gyvenimo srityse, įskaitant madą. Žinoma, galite pirkti naujus aštuntojo dešimtmečio stiliaus „Gucci“ džinsus, raukiniuotą palaidinę, tačiau ką nors panašaus rasite ir vintažiniuose butikuose, „eBay“ arba „Etsy“ – beliks užsisiūti aplikaciją, pasirišti kaspinėlį su dirbtine gėle ir atrodysite kaip nuo podiumo. Lengvai ir greitai kopijuojamos, atpažįstamos mados amžiuje jus iš minios išskirs vienas, tačiau esminis bruožas – autentiškumas.

 Dolce&Gabbana SS 2016

Dolce&Gabbana SS 2016

Ir paskutinis svarbus dalykas: fast fashion industrija įgijo raumeningą konkurentę – slow fashion. Slow fashion yra fast fashion priešingybė, tačiau ji nėra antimada, apatija madai ar brangių klasikinių drabužių stilius. Slow fashion koncepcija tokia pat, kaip ir slow food: mąstoma ne tik apie produkto kokybę, bet ir iš kur jis atkeliavo, kas prie jo darbavosi, kokią istoriją jis atsinešė su savimi. Nes žymiai smagiau yra kabinti draugės išvirtą uogienę, vilkėti suknelę, kuri puikavosi pokario madistės spintoje, ar pirkti vietinės talentingos dizainerės paltą. Daugumos šiuolaikinių fast fashion gamintojų gaminių kokybė yra gera (savo vienuolikos metų senumo „Zara“ denimo šortų kaip kokių geležinių klumpių nepavyksta sudėvėti), o slow fashion ne tik atkreipia dėmesį į kokybę, bet ir skatina užmegzti kontaktą su daiktu: pažinti jo gamintoją, prie jo prisirišti. Atsimenate posakį: „Aš batus visą gyvenimą nešiojau, atidaviau sūnui – per 25 metus kaip ėste suėdė.“? Šis ir būtų tiksliausias slow fashion, sąmoningos mados, neatskiriamos nuo vintažo tendencijos, apibrėžimas.

Galima sakyti, kadaise buvusi snobiška mada suteikia oficialų palaiminimą visiems vintažo mėgėjams ir nedrąsiems jo šalininkams, tad pašukuokit dėvėtų drabužių parduotuves, kol jų dar yra.

 Prada SS 2016

Prada SS 2016