Kalėdinis Grinčo stilius (visoms ir visiems, per Kalėdas staiga atradusiems, kad Grinčas yra jų alter-ego)

*Grinčas - kalėdinio širšalyno toleravimo mechanizmas, ypač kai esi toli nuo artimųjų. Pasikrauna nuo kalėdinių blizgučių, bantukų ir bendros in-the-air psichozės.

"Ugly Betty"

Ar jau galvojate apie šventinį garderobą? Aš, kaip tikrų tikriausias Grinčas*, turiu idėją. Ir šią idėją išmainyčiau nebent į ką nors iš Alessandro Michele kolekcijų (#gucciyrabiblija). Daugiau konkurencijos šis daiktas neturi.

Lietuva vengia bet ko, kas artinasi iš JAV. Bet yra vienas geras dalykas, kurį senasis žemynas pasiskolino ir tapo nauju, neįtikėtinai populiariu kalėdiniu drabužiu, savo juokingu absurdiškumu nurungęs vakarines sukneles: bjaurūs kalėdiniai megztiniai (angl. ugly Christmas sweater). Kuo, ėė, kaip čia pasakius, beviltiškesni, tuo geriau. Neturi laiko, neturi noro, niekas netinka, nepatinka tendencijos, eini prieš bangas, kartojasi vakarinių drabužių tendencijos, nori būti dėmesio centre? Kalėdiniai megztiniai savo raudonai-žaliai-baltai spindinčioje grožybėje sutalpina visas kalėdines nuotaikas ir nenuotaikas. Bet kokia vakarinė suknelė nublanks prieš bjauriuosius, neironizuoju. Kaip tik jo ieškau.

sanantonioexpressnews.com. Tokias tetas pamenu dar iš savo paauglystės. Bet jos nedingo (tas yra gerai - nebūtų iš ko gaudyti idėjas visokiems Bjaurių megztinių vakarėliams)

Kodėl tie megztiniai “bjaurūs” – sunku pasakyti. Man jie primena močiutės nuregztus briedžiais ir eglutėmis dekoruotus vaikiškus megztinius, o kas močiutės nuregzta dažniausiai nepavaldu jokiems vertinimo kriterijams nei tendencijoms, jie kvepia nostalgija. Kai pardavėja San Diege mano šiaurietiškam, kaimiškai raštuotam, neraudonam megztiniui ankstyvą rudenį išreiškė komplimentą “I love your christmas sweater” (angl. “man labai patinka tavo kalėdinis megztinis”), nebežinojau, ką atsakyti – ačiū ar pasiūsti ją kuo toliau.

Ruby Aldridge <3

Bjauriais kalėdiniais tradiciškai vadinami kalėdinių spalvų (raudonos, žalios, baltos) megztiniai su privalomais motyvais: briedžiais raudonomis nosimis, sniego seniais su morkomis vietoj nosių, skarotomis eglutėmis, gauruotomis meškutėmis, snaigėmis, zylėmis, kalėdiniais tortais, prakartėlėmis ir Kalėdų seniais. Dažniausiai viskas vienu metu - megztinyje įkomponuota siuvinėjimo, įmezgimo ar aplikacijų būdu. Kalėdinis megztinis yra nuoširdžiausia, naiviausia dovana iš praeities -  tiesiogine prasme. Galbūt dovanotas artimojo, kuris naiviai nenutuokia/nesupranta jūsų stiliaus. Ir nenuostabu, kad naiviosios dovanos nugula vintažiniuose butikuose. Tačiau ten jos nedulka!

JAV kalėdiniai megztiniai iš padėvėtų drabužių parduotuvių dingsta likus keliems mėnesiams iki Kalėdų. Interneto parduotuvės suskubo užpildyti nišos – tačiau net ir iš jų bjaurieji dingsta gerokai iki Kalėdų. Google paieškoj vos įvedus ugly christmas sweater išmeta dešimtis, ne – šimtus bjaurių kalėdinių megztinių parduotuvių.

soletopia.com. Šitie bičai turi biški rafinuotesnį supratimą apie kalėdinį stilių.

Kaip ir ūsai bei barzdos, akiniai raginiais rėmais, t.y. old-school’as - viskas, kas nešiuolaikiška, įskaitant skarotuosius megztinius, kurie hipsterių dėka į madą grįžo 2011-aisiais ir tapo šventinio garderobo numeriu 1. Po kelių metų adaptacijos kalėdinių megztinių paklausa išaugo 450 proc. Stebuklų metas.

Vyro darbe kasmet rengiami bjauriausiojo kalėdinio megztinio rinkimai – tik dėl jų į tuos (nuobodžius) vakarėlius ir einu. Bjaurūs megztiniai visiems patinka! Gruodžio 12 – nacionalinė bjauriojo Kalėdų megztinio diena JAV. Kalėdinis megztinis tapo tarsi ironišku šarvu prieš per siūles sprogstančią Kalėdų isteriją. Ar nevisai delikačiu būdu parodyti savo požiūrį į Kalėdas. Ir pamerkti akį savo močiutei.

Europoje nuostabūs negražieji įsibrovė į aukštąją madą ir tapo rafinuotesni. Močiutiški geometriniai raštai (angl. fair-isle), spindintys siuvinėjimai ir skoningesnės kalėdinės spalvos pamažu transformuoją bjaurų kalėdinį megztinį į, sakykim, sezoninį puošnų megztinį. Spėju, komplimentą pasakius pardavėja greičiausiai tą, sezoninį, ir turėjo omeny. Kaip bežiūrėsi, skarotų eglučių megztiniai iš pašaipių tapo skoningo šventinio garderobo dalimi. Sunku įsivaizduoti – jei galvotume apie originalų aprašytąjį variantą.

Leandra Medine

Visgi, bent jau man, atmetus visus stereotipus, šis megztinis yra daugiau nei šmutkė. Kalėdos apskritai, daug kam gali būti užgožtos komerciškumo, banalumo. Šis nostalgiškas, didelis, beformis, juokingai neskoningas, belytis drabužis beveik stebuklingai nuima šventinių vakarėlių, vakarienių, išlaidų įtampą, trumpam pertraukia iki skausmo ausyse užstrigusias kalėdines melodijas ir tarsi grąžina ten, kur svarbu - į šeimą.

Tai su šventėm!

Laura

Raudona, švelni ir spindinti

Kas? Nauja užrašų knygutė. Tiesiog limpa prie rankų – graži gavosi, nors tu ką. Užrašų knygutės nebūna apie kažką – na, jos skirtos tapti tuom kažkuom – savininko užrašų dėka. Ir maniškė tokia pati, tik dar ir įkvepianti - pilna iliustracijų ir 10 pačių įžūliausių mados mūzų, neieškančių žodžio kišenėje ir jų pamąstymai apie madą, grožį, kompleksus ir vyrus. Viliuosi, kad mano surinktų ir iliustruotų mūzų išmintingos mintys, patarimai, paburbėjimai ir replikos privers šyptelt, pasikelti nuotaiką, įkvėps naujam žygiui ar netgi išprovokuos “aha! o ką sakiau!” akimirką. Dariau tokią knygutę, kokios pati norėčiau – ir užsirašyti, ir papaišyti ir paskaityti. Praktiška, ane? (Psst, praktiškos ir gražios dovanos – geras dalykas, nes retas!)

Labai norėjau raudonos knygutės – ne bet kokios, o štai tokios - kininės raudonos ryškumo (angl. Vermillion red). Kad būtų sexy, įsimintina, stiprių moterų knyga. Na, gerai užrašų knygutė apie stiprias moteris - stiprioms ir norinčioms tokiomis būti.

Ją iliustravau besikraustydama iš Japonijos į JAV – tarp kalnų dėžių ir išmėtytų daiktų, naktį, kai visi aplink knarkė, laukdama kažkelinto vėluojančio lėktuvo. Okinavoje, Tokijuje, Niu Orleane ir Misisipės pakraščio miestely, Šiaurės Karolinos karinės bazės viešbuty – sudrožiau 4.5 vermillion red pieštukus, ištaškiau pusbutelį japoniško kaligrafijos tušo ir kalną grafitinių pieštukų – knygutė žūtbūt turėjo atsirasti prieš Kalėdas. Ir atsirado, kaip koks stebuklas - naglas nagliausias stebuklas.

Jau šiandien “Įkvėpimo užrašinę siekiančiai būti savimi” rasite www.knyguklubas.lt (EU 8.53), “Pegasas”, "Vaga" ir kituose knygynuose bei "Maximose".   

Štai kokia ji:

Knygų klubo naujienlaiškio fragmentas. www.knyguklubas.lt

#sexylittlethings "Įkvėpimo užrašinė siekiančiai būti savimi" jau greitai! Ieškokite "Pegasuose"!

See this Instagram photo by @laura.latour * 41 likes

Su kalėdiškiausiais, šilčiausiais ir nagliausiais linkėjimais! 

Laura

Ar gražu kopijuoti?

„Talentai skolinasi, genijai vagia“, – prisiminiau interneto platybėse keliaujančią frazę nardydama Seulo mados labirintuose: nuo pigiausių niekniekių turgų iki didmeninės prekybos dangoraižių, prikimštų garsiausių dizainerių drabužių. Padirbtų, žinoma. Ir pati vaikštau švytuodama „Hermes Birkin“ rankinės precizine kopija.

„Birkin“ kainuoja 12 000–200 000 dolerių, tad net nenoriu apsimetinėti, kad tokie pinigai cirkuliuoja mūsų šeimos biudžete šopingui, ir dėl to nesijaučiu nė per nago juodymą blogai. Garsiosios rankinės gaminamos ypač mažais kiekiais (jų laukti reikia apie šešerius metus) - visos norinčios ir turinčios atliekamų bent 12 000 dolerių nesulauktų. Jane Birkin yra viena iš mano stiliaus dievaičių, o ši kopija už 3 proc. kainos yra iš serijos #tumanpatinki.

Jane Birkin su Serge Gainsbourg. Šiaip tai Jane, iki garsiosios rankinės sukūrimo, pavadintos jos garbei, nesiskyrė su savo pintu krepšiu. 

Turėtų būti gėda? Minčių kyla visokių. Kopijavimas madoje yra unikalus reiškinys – ne juoda ir balta, o labiau pilka zona.

Plagiato ieškojimas Lietuvoje yra įstabi paranoja, kokios nemačiau niekur kitur. Tokios grupės kuriasi socialiniuose tinkluose – jų nariai dėl „savo“ idėjų leidžiasi į beprasmes diskusijas, kas pirmesnis: višta ar kiaušinis; pavieniai freelancer’iai visur mato savo idėjų kopijas; dizaineriai grasina teismais kiekvienai provincijos mezgėjai ir siuvėjai. Didelės žuvies mažoje baloje problema.

Iš savo patirties Kalifornijos dailės institute pamenu vieną incidentą, kai penki studentai į tą pačią paskaitą atnešė identiškus namų darbus, t. y. visi penki nuo kažko nukopijavo neimprovizuodami. Kadangi instituto taisyklės draudė plagiavimą, užsukau pas katedros vedėją pasitarti. O ši prunkštelėjo, mojuodama Autorių teisių, patento ir plagiato įstatymų knygiūkšte man panosėj: „Ką, visos tavo paskaitų medžiagos – absoliučiai autentiškos? Ką, nė sykio neatsidarei „Google“ ir neišsisaugojai nė vienos nuotraukos ar užduoties pavyzdžio? Nuotrauka tavo „PowerPoint“ programoje, jei nėra pačios daryta ir be nurodytų šaltinių, jau yra plagiatas.“ Dėl to, kad namų darbas gal buvo per sunkus ir studentams teko ieškoti trumpesnio kelio, buvo atskiras „kilimėlis“ man.

JAV autorių teisių įstatymas, ginantis muzikos, meno kūrinių, literatūros, teatro ir kino kūrėjus, mados neįtraukia (ir niekada nebandė) į meno kūrinių kategoriją, nes mados daiktai yra pirmiausia funkcionalūs, t. y. jų funkcionalumas yra svarbesnis nei meninė vertė (kas galėjo pagalvoti?!).  

Paradoksas, tačiau moderniojoje mados industrijoje kopijavimas (ir padirbiniai) nelaikomi blogiu ir yra beveik reikalingi: su tuo sutinka net kūrėjai – tai palaiko industrijos inovatyvumą ir dinamiką. Į 2017 m. „Gucci“ kruizinę kolekciją dizaineris įtraukė trikotažinius marškinėlius, kurie atrodė kaip pigūs padirbiniai, o rankinės su užrašu REAL – tarsi nupurkštos grafičių dažais.

Nepaisant piktų autorių teisių bylų, tendencijos pamirštamos po pusmečio, po dvejų metų perdaromos, kas nors jas nukopijuoja, dar kas nors atsiranda iš kopijos – ratas sukasi, idėjų netrūksta: mados industrija atvira visiems, kas nori į ją patekti. Patentuotų dalykų, dėl kurių verta kelti painias bylas, madoje yra nedaug. Nors autorystė dizaineriui priklauso automatiškai, patentą reikia gauti. Niekas nesiekia patentuoti dizaino, kuris nebebus aktualus po metų, nes tai kainuoja, užtrunka labai ilgai, o Patentų komisiją tektų ilgai ir kantriai įtikinėti, kad raudoni padai, aguona ar mėlynas turkio atspalvis yra inovatyviausi, unikaliausi, iki tol neregėti – tavo pirmojo sukurti dalykai.

Visgi ne visi nukopijuoti dizaineriai jaučiasi nuskriausti: ne vienas, kuriantis gatvės subkultūrų inspiruotus drabužius, sako, kad pamatyti savo darbo kopiją kinų turguje ar ant tetulės, pardavinėjančios buritus, biusto yra komplimentas. Vadinasi, idėja sugrįžo ten, iš kur kilo, – į gatvę, kartu užsitikrindama išliekamąją vertę.

Kaip sakė madam Chanel, „anokia mada, jei ji nepasiekia gatvės“, o gatvei plagiato taisyklių knygiūkšte panosėj nepamojuosi.

Iliustracija: tendencijos

Nesusisuko galva apžiūrėjus mados savaičių –Niujorke, Milane, Londone – gatvinius? Man susisuko ir beveik pasidarė gaila, kad negaliu visų tendencijų ant savęs susivilkti ir kojos tik dvi, o batų – tiek daug... Tad ir iliustracija – įkvėpta gatvės stiliaus ir tendencijų verpeto. Truputį madam Rožytė iš Vilniaus, truputį vintažo, truputį gucci-marcjacobs-vetements maniakė. 

Su madingiausiais gatviniais linkėjimais, pakeliui iš Okinawos į JAV,

Laura

Maksimaliai geras laikas

Rugsėjo pirmoji yra kaip sausio 1-oji po audringo naujų metų vakarėlio. Po pasilakstymo plevėsuojant plaukais su ramunių vainikais, plazdančiomis suknelėmis lietuviškomis pievomis ir turkiškais paplūdimiais, laikas grįžti į atgal į darbinį traukinį. Padėti plevėsas sukneles ir minišortus truputį toliau nuo akių, kad netrukdytų susikaupti.

O susikaupti yra prie ko (darbo irgi) – maksimaliai, nes pakedensiu minimalizmą, kurį laikas stumtelti į antrą planą (ak). Minimalizmą tūlas lietuvis asocijuoja su įvairaus plauko pozityvu: “jokių nereikalingų detalių” (kas principe reiškia, kad vizualiai įdomūs drabužio dizaino elementai, viskas, dėl ko studentas mados dizaineris nemiega naktimis, tampa “nebereikalingi”) ir garsusis, tik lietuviams suprantamas subtilumas, asocijuojamas su šio stiliaus dėvėtojo išgryninta esybe, minimaliu (atvirkštiniu persisotinusiam) gyvenimo būdui ir meile japonams. Tad visiems tarsi aišku, kad mylėti yra ką. Ar tikrai?

Belytis, avangardiškas Yohji Yamamoto ir Rei Kawakubo devintojo dešimtmečio minimalizmas, Calvino Kleino išgrynintas dešimtojo dešimtmečio minimalizmas turi savo vietą madoje – kaip tendencijos, žyminčios didelius socialinius pokyčius, poreikį išsivalyti - po devintojo dešimtmečio godulio ekscesui, depresiško dešimtojo dešimtmečio grunge. Nors minimalizmas mina ant vartotojiškumo opos, tačiau taip pat stumia į visišką stilistinį nuobodulį – kaip ir visos tendencijos, laikui bėgant tarsi išsiplauna ir lieka tik jo užuominos, o nuo minimalistinio skoningo į tiesiog prastą ir nuobodų – vienas žingsnis. Nes minimalizmui reikia akinančios kokybės, puikių audinių, beveik architektūriškai tobulų proporcijų. Visa tai gali smagiai pliaukštelėti per piniginę. Jil Sander, Olsen seserys, Joseph, Phoebe Philo svaigina būtent tokiu – architektūrišku, daugiasluoksniu visomis prasmėmis minimalizmu – turtingu faktūromis, atšiauriomis spalvomis, fantastiškais audiniais ir aksesuarais. Įvaldyti, sakykim, Olsen seserų ar Joseph minimalizmą yra reikalų.

Tad kaip tik tuo metu, kai mada pakibo “minimalizmas arba nieko” aklavietėje, ėmė ir išniro mados mesijas su barzda, bibliniais plaukais, spindinčiais žiedais ant kiekvieno piršto ir savo kailinėm šlepetėm išspardė precizišką minimalistinių kaladėlių pilį.

Jau supratote, kas tas mesijas - Alessandro Michele, apie kurį dūzgia šiuolaikinė mada, žurnalai, blogai ir net jo kolegos dizaineriai. Nes nematyti maksimalistinio, įžūlaus romantiškų bibliotekininkių ir moksliukų stiliaus neįimanoma. Kam pasirodė, kad jo charizmatiškos bibliotekininkės išeis pro kito sezono tendencijų duris ir dings, suabejokite – maksimalizmas yra ne šiaip tendencija. Tai yra čia ir dabar, mados oras. Šiuolaikinis maksimalizmas kiek kitoks nei devintojo dešimtmečio akiplėšiškas seksualumas ir isteriškas spindesys: jis inspiruotas vintažo ir rankdarbių (kuriuos vertina ir didžiuojasi japonai, jei kam pasirodys, kad teks išduoti savo estetinius dievukus). Šis maksimalizmas yra sultingas ir optimistiškas, turtingas reikalingomis detalėmis, gražiomis spalvomis, kurios dingo iš mados nuo praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos. Šis maksimalizmas kvepia meile savo darbui ir madai. Gal jau laikas?

Naujasis maksimalizmas turi naują ir aktualų bruožą, skiriantį jį nuo devintojo dešimtmečio maksimalizmo  – lygių teisių eroje karšti kardaškių vingiai ir dūminis makiažas atrodo senamadiškai. Užtat žaviosios maksimalistės, kurių unikalus stilius dažniau asocijuojasi su kūrybinga ir humoro jausmą turinčia darboholike nei išdykusia sekretore yra net egzotiška. Šis maksimalizmas nutrynė ir tokius stiliaus stereotipus – “kaip prancūzė”, “kaip italė” ir panašiai, ką tai bereikštų. Tiek italai “Dolce&Gabbana”, “Valentino”, “Nr. 21”, “Delpozo”, prancūzai Karlas Lagerfeldas, Nicholas Ghuesquiere, net amerkiečiai “Proenza Schouler” – mėgaujasi maksimalizmu. Net minimalistai dizaineriai atleido gniaužtus ir bent jau spalvą (įskaitant rožinę) įtraukė į savo kolekcijas. Ar maksimalizmo tendencija reiškia kūrybos, optimizmo poreikį? Gali būti, o gal tiesiog mados vartotojas pavargo nuo minimalizmo rimtumo ir piktų tigrų (rrr), boružių, bičių gėlių žieduose ir gyvačių siuvinėjimai, nėrinių ir raukinukų sluoksniai, geometriniai ornamentai, tikros spalvos kelia tokį vaikišką laimės jausmą. Garsiausios mados redaktorės, blogerės, konkuravusios dėl minimalesnės savo minimalistinio megztinio apačios asimetrijos, dabar šypsodamos matuojasi liurekso striukę su katino aplikacija, prancūziškai miaukiančia apie meilės (madai?) aklumą (“l'aveugle par amour”), plisuotą nėrinių sijoną, aukštakulnius, kurių kulniukus apsivijusios raudonos gyvatės ar kailinius louferius ir derina žaibais blyksintį rankinuką.

Tiesa, šiuolaikinį maksimalizmą suvaldyti irgi yra galvos sopulio: teks pakuisti savyje įžūlumo, intensyviai galvoti kas po ko, ir prie ko... nors galite dėti viską krūvon – yra vilčių, kad vistiek bus gerai. Bet rezultatas, kaip ir kiekvienas darbas, reikalaujantis maksimalių pastangų, gali suteikti didelį malonumą. Arba artėkite minimaliais žingsneliais maksimalizmo link, į savo garderobą pridėdamos po vieną nuostabią, reikalingą detalę – švarią spalvą, ryškų raštą ar žiedą su vabalu.

Straipsnį taip pat skaitykite žurnale "Laima". 

Nebijom mados policijos

Gatvės stilius turi unikalų bruožą – atpažįstamą podiumų madą transformuoti į autentišką ir būti high fashion varikliu, druska ir pipirais (vis dar noriu tuo tikėti nužiūrinėdama minias vilniečių su flatforminiais oksfordais/new balance bateliais, guminiais džinsais ir odine striuke arba plačiu paltu). Interneto ir B2C (bussiness to consumer – verslas vartotojui) tai, kas ant podiumo plinta kosminiu greičiu, gatvės turėtų būti transformuojama į kažką naujo - ir vėl grįžti ant podiumo.

Būti madingu ar būti autentišku? Ar būti autentišku lygu būti madingam? Atvirkščiai? Vilniaus gatvės uniformiškumas man kažkur jau matytas. Nepaisant hipsterių biblijos svarbiausio žodžio “autentiškas” (na, ir pati jį linksniuoju) reiškiančio originalų, nenukopijuotą stilių, išeina, kad tai, kas tampa madinga nebėra autentiška.

Dešimtąjame dešimtmety būti madingu reiškė priklausyti prie tam tikrus darbužius ir stilių dėvinčios minios: įsigiji, sakykim, kargo šortus iš “Abercrombie”/Tommy Hilfiger/Calvin Klein su matomu logotipu ir tu jau -  vienas iš stilingųjų, nesvarbu, kad nesiskiri nuo šalia stovinčio.

Tada logotipas buvo toks svarbus, kad visokie mados manufaktūrininkai vertėsi per galvą kopijuodami podiumo stilius (ir dabar tai vyksta, tik tokia paklausa liko nebent Azijoje). Gi kas galėjo pagalvoti, kad ateis laikas, kai podiumas ims ir įžūliai nukopijuos gatvę – pasiūlydamas juodus darbinius botus, neinterpretuotas militaristines striukes, nutriušusius džemperius, pigiausius lietpalčius ar net pašto kurjerių logotipais antspauduotus marškinėlius. Kodėl? Nes dėvėtojas to nori.

Visgi tas laikas atėjo – dabar prabangos kaip ir nebėra: “it” dizaineriais tapę Alessandro Michele (“Gucci”) ir Demna Gvasalia (“Vetements”) galutinai sugriovė viską – tendencijas, prabangą, statusą: jie kuria tik drabužius, kuriuos sieka, kad kiekvienas vartotojas derintų savaip – daiktas tėra priemonė autentiškam stiliui kurti, o ne oraus dizainerio numatyti komplektai, skirti fotografuoti ir reprezentuoti kompaniją. Mados mylėtojas taip pat nenori atrodyti atpažįstamas, matytas ar tiesiog nukopijavęs reklaminį stendą. Drabužiai nuo podiumų parduotuvėse atsiranda tuoj pat, fast fashion kompanijos irgi nesėdi rankų sudėjusios, tad poreikis atrodyti autentiškai visai organiškai atsiranda.

Demna Gvasalia ("Vetements" "Balenciaga") ir Alessandro Michele ("Gucci" <3): šitie du (faini) bičai iš esmės transformavo šiuolaikinę madą

Ar patinkanti suknelė gali būti nemadinga? Be šansų. Iš mados išėjusių dalykų nebėra, ir negali būti individualumo eroje. Mados tęstinumas, kai “praeito sezono” daiktai, reiškę kad, na, atsilikęs esi, dabar derinami su naujais – turėtų būti kuo puikiausia, didžiausia xanax’o piliulė tendencijų nerimo kankinamam vartotojui. Jei daiktas puikus, jis tarnaus ilgai. Šiuolaikinė mada nebėra kažkokia elitinė, high maintenance savimi patenkinta poniutė – mada siūlo drabužius vartotojui – štai daiktas, padaryk jį savu.

Kai kurie garsūs tinklaraštininkai ir mados kritikai abejoja, ar tai ką kuria šiuolaikiniai dizaineriai – mada (“Vetements” DHL marškinėliai, parduodami už 330 dolerių išnyksta akimirksniu, nors tokius pačius gali nusipirkti kurjerių kontoroje už trupinį dizainerio kainos). Nes mada turi transformuoti moterį į princesę, o ne į vidutinės klasės tarnautoją. Tačiau šiame rūpestyje yra ir atsakymas – o kas jei klientė nenori būti princesė? Mada tik suteikia priemones, transformaciją vykdome patys. Po šimtmečių mados, kaip privilegijos, mados, kaip statuso simbolio, diktatoriškų tendencijų (kam dabar rūpi koks sijono/kelnių ilgis madingas? Renkamės tą, kuris tinka), visiška laisvė yra gąsdinanti, todėl daugeliui saugiau yra rinktis uniformą, t.y. tai ką dėvi kiti.

Gi kiti virkauja, kad atsidavus kliento poreikiams dingsta kūryba. O gal tai -  taisyklių ilgesys, gatvės mados, negailestingai mindančios numintais sportbačiais nublizgintą klasikinės mados podiumą, baimė?

Ir apskritai, jei mada kelia baimę, verta prisiminti Iris Apfel posakį:

“Jei apsivelki kažką, kas atrodo negražu, mados policija neatvyks ir nesupakuos tavęs. O jei ir supakuos, praleisi visai smagaus laiko (mados) kalėjime”.

Iliustracija: atostogų glamūras

Atostogos! (greitai grįšiu)  

Nepėsčia fėja

Kažkuriuo metu po VDA iki gal 2014, gėlėti raštai buvo visiškam pogrindy - kažkur tarp beskonybės, užuolaidų ir bobiško garderobo. Prastokai skamba, ane? Pamenu, abi besilaukiančios su kolege jos kabinete pietavome (Kalifornijos dailės instituto valgyklos kvapai, žinia, mudviems nelabai patiko tuo metu) ir aptarinėjom nykią nėštumo drabužių pasiūlą. Galop nusprendėm, kad paprasčiau bus likti ties džinsų su atsegta saga ir trikotažinių marškinėlių stilium, nes, anot jos, "who needs those crazy florals". Bet laikai pasikeitė greitai, tendencijos irgi. Ekscesas ir romantika plūstelėjo ir truputį krestelėjo iki nuobodumo minimaliam minimalizme metų metus pakibusią madą ir, dievaž - tai man taip patinka, kad nežinau, ką griebti pirma.

Kas buvo daugiau mažiau sąmoningo amžiaus dešimtąjame dešimtmety, pamena vasarinį grunge stilių su gėlėtom suknelėm ir doc martensais arba konversais (kas nepamena, nieko tokio - štai, Aerosmith "Crying" ir "Crazy" - šiuose klipuose visa dešimtojo dešimtmečio stiliaus biblija).

Tad mano derinys toks rafinuotesnis, nes doc martensų net neturiu (ak), bet jie čia liuks atrodytų. Liuks atrodo ir konversai, kurie, kaip ir kiekvieno save gerbiančio maištautojo, turi būti apspardyti (konversams išimtis: kuo labiau apspardyti, tuo šustriau atrodo. Visi kiti balti sportiniai bateliai turi būti baltitėlaičiai, ok?).   

Gėlėti raštai yra kuo rimčiausia tendencija, kurios visai nebūtina vengti (ir nelabai pavyks, nes gėlėtos madingos ne tik suknelės - kostiumai, avalynė ir rankinės). Tik, kaip ir kituose stiliuose, romantiškame svarbus balansas: visokie ant cukruoto sentimentalumo ribos besisūpuojantys moteriški dalykai tampa  stiprūs ir skoningi kai derinami su visiškomis priešingybėmis (rožinis kostiumas su Adidas Stan Smith pavyzdžiui). Šį gėlėtą audinį rinkausi iš visų laikų geriausios parduotuvės Los Andžele "Mood Designer Fabrics" - ten stačiai neįsivaizduojamas kiekis madingų gėlėtų, geometrinių raštų ir apsistojau ties šiuo - ryškių spalvų gėlių ant pilkai rusvo ("greige") fono. Visa spalvų gama truputį dvelkia vintažu (tos pačios gėlės ant kreminio arba balto būtų ypač romantiškos nuotaikos), bet su konversais tarsi įgyja šiuolaikiškumo ir bad-ass-iškumo. Tad siuvamoji  porą dienų smagiai atbirbė ir štai. Net mano senutėlis surūdijęs visureigis tapo stilingas šalia konversų ir gėlių. 

P.S. Konversai visada reikalus sutvarko, ypač kai neaišku, ką autis. Kaip džinsai su Chanel stiliaus švarku, balti marškiniai su vakariniu sijonu, odinis motošvarkas su klasikinėm kelnėm, o iš avalynės - konversai - yra tas balansuojantis, kontrastingas, bet šiuolaikiškas (nors vintažiško senumo) elementas, sustyguojantis bet kokį stilių.
Ši suknelė lengvai taptų vakarine - su, pavyzdžiui, ryškiaspalvėm arba metalic basutėm ir maža delnine. 

Photo: Albert Latour

Balti džinsai ir keturios jų transformacijos

Na taip, balti džinsai yra nepraktiški. Bet ne daugiau nei kiti gražūs dalykai – aukštakulniai, delninės, makiažas. Kartais nepraktiškas dalykas, kūrybingai suderintas taps ne tik praktišku, bet ir mėgstamiausiu. Niekas taip nereiškia vasaros, kaip balta spalva – ir balti džinsai (ne tik vasarą, bet apie kitus sezonus pakalbėsime kai jie ateis).

Kokių baltų džinsų reikia? Tvirto denimo, su ne daugiau nei 2 procentais elastano. Iš tolo apeikite plonus ir tarsi guminius – jie paryškins kiekvieną nereikalingą vingį ir gumbą, o tvirtas denimas veiks kaip koreguojamieji apatiniai, jau neminint, kad ir gulės tobulai. Maniškiai – beveik 10 metų senumo, bet jų, it kokių geležinių klumpių, nesudėviu: jie sąžiningai tarnavo kai laukiausi (su atsegta saga), kelionėse, ilgus vakarus vyninėse (su vyno lašu matomiausioj vietoj) ir net pasibėgiojimus po japonišką lietų (jo daug).

Kokio aukštumo juosmens ieškoti? Taip, madingi aukštu juosmeniu – jie ilgina kojas, pabrėžia juosmenį. Minusas – pabrėždami juosmenį pabrėžia ir pilvą. Abejojančioms idealiausiasjuosmens aukštis yra vadinamas mid-rise, vidutinis – apie 3cm žemiau bambos.

Kokio pločio klešnių? Atsakyčiau – kokios tinka kojoms. Universaliausios – “cigaretės”, kaip tokie, kur vilkiu. Berniokiški laisvi, smuktelėję, sudraskyti atrodys ir šiuolaikiškai užmaskuos tai, kas kelia rūpesčių. Jei norite būti ypač madingos, rinkitės retro stiliaus platėjančius.

Tad drąsiau. Verta prisiminti, kad balta – neutrali spalva, o su neutraliomis tinka viskas – kitos neutralios ir grynos spalvos, raštai ir faktūros. Džinsai, ypač balti, yra kaip baltas popieriaus lapas, tai ir stilių galite susikurti kokį panorėjusios. Šiam kartui siūlau keturis skirtingus, karštom vasaros dienom (ir naktim) tinkamus derinius.

Romantiškas – balta su balta

Ypač romantiška, jei viršus – permatoma suknelė. Aš mėgstu baltą romantiką truputį pažaboti – konversai tam kaip tik. Stilinga kuprinė garantuos, kad nebūsite supainiota su Diner en Blanc svečiu.

Ši suknelė laukė visus metus savo progos - nuo praeitos vasaros nuolankiai kabėjo spintoje. 

Sportiškas – modernus ir minimalistinis

Marškinėliai su grafiniu užrašu ir sportiniai bateliai – suprantamas pasirinkimas. Tačau derinio žvaigždė – berankovis švarkas,  kuris eiliniam deriniui suteiks rafinuotumo, elegancijos, tinkamos kasdienai.

Pamenate šį berankovį švarką? Jis per šiltas salos vasaroms, bet idealiai tinka tokiuose klimatuose, kaip Lietuvos. 

Bohemiškas – puošnus it egzotiškas

Su tunika ant džinsų ar kelnių niekada neprašausite pro šalį. Tačiau ši tunika – išties ypatinga: su šilkinių kutų eilėmis ant krūtinės, milžiniška. Tokiam drabužiui reikia stiprių aksesuarų: madingo afrikietiško rašto pinta delninė, panama, ryškus vėrinys.

Šita didelė, pinta delninė man labai patinka ir tinka ne tik čia - su visu denimu ir visa spintos bohema. 

Kasdieniškas – su retro elementais

Lengviausias būdas atgaivinti derinį, aha, jau žinote: ypatingi batai ir ypatinga rankinė. “Ypatingi” nebūtinai reiškia trenkti. Auksinės, aštuntojo dešimtmečio inspiruotos flatformos mediniais padais, natūralaus pluošto talpi rankinė bambuko rankenom – tiek užteks įprastam jūreiviškų marškinėlių deriniui įgyti retro prancūziško žavesio. Denimo marškiniai, surišti aplink klubus – nenumatytom lietuviško klimato nuotaikom.

Metalic avalynė yra ir neutralus elementas ir akcentas: draugauja su viskuom, bet visada traukia akį. 

Šį straipsnį galite perskaityti ir elaima.lt

Photo: Albert Latour

Dėvėk padėvėtus

Gucci SS 2016

Dar gerokai prieš tai, kai vintažas tapo masine tendencija, mano draugė Stephanie iš San Fransisko godžiai kedendavo visokius dėvėtų drabužių butikus, kuriuose dažniau, nei galėdavai tikėtis, šmėžuodavo vintažinė „Prada“, „Miu Miu“, „Gucci“ ir pan. Tiesa, Stephanie manija nekėlė man jokių emocijų, nes aš gi – iš posovietinio bloko, o jame dėvėtus daiktus perka tik tie, kurie neįperka naujų. Tas dezinfekanto kvapas, neišplaunamas ir neišvalomas, tarsi uždėdavo per du metrus šnerves dirginantį pranešimą: „Skurdas.“ Ne, ačiū. Taupysiu ir pirksiu naują. Taigi, draugei tik palaikydavau kompaniją.

Dėl nutekėjusio laiko karčių ašarų nelieju, bet kažin ką padaryčiau, jei galėčiau atsukti jį prieš kokius aštuonerius metus, kai vintažinės „Prada“ basutės kaladėlių formos kulniukais tuose butikuose nebuvo brangesnės už naujas kaip dabar. Tada jos dulkėjo numestos po eilėm suknelių, o aš galvojau: „Fui, kaip negrakštu.“ Laikai pasikeitė. Tai nuo kada dėvėti drabužiai pasidarė stilingas vintažas?

Po Antrojo pasaulinio karo apribojimų ir trūkumų, kai kiekvienoje šeimoje buvo įprasta nebenaują vyro kostiumą persiūti į moterišką, o šiam susidėvėjus – į vaikišką, seni, rankomis gaminti daiktai ėmė kelti blogų asociacijų. Tačiau septintajame dešimtmetyje atsirado hipiai. Jie ir buvo tikrieji hipsteriai: rūpinosi ne tik kokiu ekologišku gėriu pamaitinti savo astralinius kūnus, švelniai plevenančius žolės dūmo debesy, bet ir kaip aprengti fizinius – rinkosi vintažą ir rankdarbius. Hipiams pavydžiu, nes tų laikų dėvėtų daiktų butikuose dar buvo muziejininkų ir kolekcininkų neįvertintų karalienės Viktorijos ir karaliaus Edvardo VII laikų drabužių – dabar ypač madingų medvilnės nėrinių palaidinių ir suknelių. Nepopuliarių vintažinių butikų radiniai tapo gatvės stiliaus dalimi, o ši paveikė ir orių prezidentienių, ir garsenybių stilių valdomą didžiąją madą.

Tik anais laikais hipiai, kiti gatvės stiliaus getų madistai ir Stephanie vintažiniu stiliumi siekė pabrėžti savo originalumą, išsiskirti iš main stream minios, o dabar vintažinis stilius yra madingas, tad išsiskirti iš minios – vis sudėtingiau, o tikrojo vintažo – vis mažiau: greitai apie jį skaitysime tik knygose. Vintažas tapo toks kultinis, kad mados industrijos žaidėjai susikeitė vietomis: originalus drabužis iš septintojo dešimtmečio yra dvigubai ar net dar brangesnis už savo retro stiliaus fast fashion „kolegą“. Ne vienam kyla klausimas: kodėl, galėdamas apsirengti naujausiais madingais drabužiais, turiu vilkėti dėvėtus?  

Pirmą atsakymo dalį, tikiuosi, žinote: todėl, kad mada kartojasi. Mada – viena iš nedaugelio sričių, kurioje naujesnis daiktas nebūtinai yra geresnis, geidžiamesnis ar brangesnis, skirtingai nei jūsų išmanusis telefonas ar automobilis. Pagalvokite apie bet ką iš Maisono Martino Margielos (iki Galliano) arba Rei Kawakubo: jų daiktai – laikui atsparūs meno kūriniai, tad prie jų net tradicinis pavadinimas „vintažas“ nelimpa.

Kita atsakymo dalis – aktualesnė: ekologiško, sąmoningo vartojimo, tvaraus išlikimo idėja yra svarbi visose gyvenimo srityse, įskaitant madą. Žinoma, galite pirkti naujus aštuntojo dešimtmečio stiliaus „Gucci“ džinsus, raukiniuotą palaidinę, tačiau ką nors panašaus rasite ir vintažiniuose butikuose, „eBay“ arba „Etsy“ – beliks užsisiūti aplikaciją, pasirišti kaspinėlį su dirbtine gėle ir atrodysite kaip nuo podiumo. Lengvai ir greitai kopijuojamos, atpažįstamos mados amžiuje jus iš minios išskirs vienas, tačiau esminis bruožas – autentiškumas.

Dolce&Gabbana SS 2016

Ir paskutinis svarbus dalykas: fast fashion industrija įgijo raumeningą konkurentę – slow fashion. Slow fashion yra fast fashion priešingybė, tačiau ji nėra antimada, apatija madai ar brangių klasikinių drabužių stilius. Slow fashion koncepcija tokia pat, kaip ir slow food: mąstoma ne tik apie produkto kokybę, bet ir iš kur jis atkeliavo, kas prie jo darbavosi, kokią istoriją jis atsinešė su savimi. Nes žymiai smagiau yra kabinti draugės išvirtą uogienę, vilkėti suknelę, kuri puikavosi pokario madistės spintoje, ar pirkti vietinės talentingos dizainerės paltą. Daugumos šiuolaikinių fast fashion gamintojų gaminių kokybė yra gera (savo vienuolikos metų senumo „Zara“ denimo šortų kaip kokių geležinių klumpių nepavyksta sudėvėti), o slow fashion ne tik atkreipia dėmesį į kokybę, bet ir skatina užmegzti kontaktą su daiktu: pažinti jo gamintoją, prie jo prisirišti. Atsimenate posakį: „Aš batus visą gyvenimą nešiojau, atidaviau sūnui – per 25 metus kaip ėste suėdė.“? Šis ir būtų tiksliausias slow fashion, sąmoningos mados, neatskiriamos nuo vintažo tendencijos, apibrėžimas.

Galima sakyti, kadaise buvusi snobiška mada suteikia oficialų palaiminimą visiems vintažo mėgėjams ir nedrąsiems jo šalininkams, tad pašukuokit dėvėtų drabužių parduotuves, kol jų dar yra.

Prada SS 2016