Nauja logotipų realybė

Gucci Resort 2018

Gucci Resort 2018

Logotipas ant drabužio sukuria prabangos, statuso, rafinuotumo aurą. Jums gyvenime sekasi. Naują daiktą – pageidautina su matomais logotipais ir autentiškumo sertifikatais pristatote socialiniuose tinkluose, nes nė menkiausios abejonės negali būti apie padirbinius. Jūs pati esate originalas, tad nieko kito, nei originalo, ant savęs nedėsite ir į rankas neimsite. (psichologai burba, kad nėra gerai savo vertę kompensuoti ir/ar kelti daiktais, bet ką jie supranta apie madą, ar ne?) Apskritai niekinate tuos, kurie perka padirbinius (nesvarbu, kad 90 proc. niekintojų neatskiria originalo nuo padirbinio). Ironizuoju, bet nelabai. Ar norėtumėte originalaus Alessandro Michele drabužio su dirbtiniais perlais išsiuvinėtu GUCCY? 

Apie 2000 –uosius buvo svarbu ir madinga puoštis logotipais, kaip sėkmės ir turto simboliais.  Dabar “Youtube” užtvindyta “kaip nuardyti/nuvalyti logotipą nesugadinant daikto” filmukais. Įtakingų gatvės stiliaus asmenybių eroje mados mylėtojai nebenori būti ir taip milijonus susišluojančios kompanijos reklaminiu stendu – beje, patys už jį ir susimokėję – o kurti savo autentišką, originalų įvaizdį. Modernusis vartotojas nori (ir gali) atpažinti dizainerio drabužius iš stiliaus, kokybės, audinių, ne logotipo.

Visgi yra, kam logotipai ant daikto, nesvarbu - originalaus ar ne, nuo McDonalds iki Chanel – yra kaip svajonių gyvenimo simbolis. Jų perteklius gali tapti tam tikru stiliumi – o šiuolaikinė mada ieško autentiškų tipažų. Ir logotipų ekscesas grįžta į madą – bet ne kaip snobiško socialinio statuso matas, dažnai derinamas su silikoniniais atributais ir tam tikra poza, o kaip dizaino elementas, apjungiantis autentiškumą ir netikrumą, būtinai - humoro jausmą ir smalsaus vilkėtojo identitetą.

Narstyti autentiškumą, kurį turi reprezentuoti logotipas, šiuolaikinėje madoje tapo maloniai painu ir sudėtinga. Vienas iš pačių įžūliausių manipuliatorių aukštąja mada, Daniel Day, pravarde “Dapper Dan” devintąjame dešimtmetyje buvo savamokslis gatvės mados dizaineris Harleme – iš nelegalių, vogtų, logotipais išmargintų dizainerių audinių (jo klientams ypač patiko “Gucci” ir “Louis Vuitton”) kurdavo didesnius nei gyvenimas drabužius. Jis net laikomas oficialiuoju hip-hopo stiliaus pradininku.

Stilingasis Dan ir jo karštoji striukė, užkūrusi visą mados bendruomenę 

Neatsigynęs plagijato bylų iš visų pusių, galop užrakino parduotuvę. Alessandro Michele jį prisiminė Gucci Resort 2018 kolekcijoje, kuri yra įspūdingas devintojo dešimtmečio hip-hopo kultūros ir renesanso miksas, pristatęs identišką Harlemo dizainerio drabužį. Publika sukluso - dizaineris nukopijavo tą, kuris kopijavo dizainerį! Kur kopijuotojus ginantys teisininkai? Ar tai plagiatas? Ar dedikacija (oficiali - taip pat) tam, kuris nebuvo pripažintas laiku, Europoje iki dabar apskritai nežinomas, tapo ir vėl garsus?

Gucci Resort 2018

Visiems, kurie piktinasi, kad garsūs mados namai kopijuoja mažesnius dizainerius, Alessandro pateikė siurprizą: sužinojęs, kas kopijuoja jo rankines, susirado menininką (Trevor Andrew) ir su juo sukūrė rankinių, o vėliau ir drabužių kolekciją “Gucci Ghost”. Kaip man patinka visa tai.

Alessandro Michele <3, Trevor Andrew ir abiejų kolekcija. Įdomu, kaip vadinsis kinų pagamintos reprodukcijos? 

Alessandro Michele taip suplaka autentiškumą su padirbinių iliuzija, kad net nuožmiausiems plagijato ir autorinių teisių ekspertams teks gerai parakinėti smegenis, nuo ko pradėti bylas kelti. Po šios kolekcijos logotipas niekada nebus tokios pat reikšmės, kaip buvo 2000-aisiais: teliko tik raidės, grafinis elementas – kaip madingas printas. 

 

Ar gražu kopijuoti?

„Talentai skolinasi, genijai vagia“, – prisiminiau interneto platybėse keliaujančią frazę nardydama Seulo mados labirintuose: nuo pigiausių niekniekių turgų iki didmeninės prekybos dangoraižių, prikimštų garsiausių dizainerių drabužių. Padirbtų, žinoma. Ir pati vaikštau švytuodama „Hermes Birkin“ rankinės precizine kopija.

gray2.jpg

„Birkin“ kainuoja 12 000–200 000 dolerių, tad net nenoriu apsimetinėti, kad tokie pinigai cirkuliuoja mūsų šeimos biudžete šopingui, ir dėl to nesijaučiu nė per nago juodymą blogai. Garsiosios rankinės gaminamos ypač mažais kiekiais (jų laukti reikia apie šešerius metus) - visos norinčios ir turinčios atliekamų bent 12 000 dolerių nesulauktų. Jane Birkin yra viena iš mano stiliaus dievaičių, o ši kopija už 3 proc. kainos yra iš serijos #tumanpatinki.

Jane Birkin su Serge Gainsbourg. Šiaip tai Jane, iki garsiosios rankinės sukūrimo, pavadintos jos garbei, nesiskyrė su savo pintu krepšiu.&nbsp;

Jane Birkin su Serge Gainsbourg. Šiaip tai Jane, iki garsiosios rankinės sukūrimo, pavadintos jos garbei, nesiskyrė su savo pintu krepšiu. 

Turėtų būti gėda? Minčių kyla visokių. Kopijavimas madoje yra unikalus reiškinys – ne juoda ir balta, o labiau pilka zona.

Plagiato ieškojimas Lietuvoje yra įstabi paranoja, kokios nemačiau niekur kitur. Tokios grupės kuriasi socialiniuose tinkluose – jų nariai dėl „savo“ idėjų leidžiasi į beprasmes diskusijas, kas pirmesnis: višta ar kiaušinis; pavieniai freelancer’iai visur mato savo idėjų kopijas; dizaineriai grasina teismais kiekvienai provincijos mezgėjai ir siuvėjai. Didelės žuvies mažoje baloje problema.

Iš savo patirties Kalifornijos dailės institute pamenu vieną incidentą, kai penki studentai į tą pačią paskaitą atnešė identiškus namų darbus, t. y. visi penki nuo kažko nukopijavo neimprovizuodami. Kadangi instituto taisyklės draudė plagiavimą, užsukau pas katedros vedėją pasitarti. O ši prunkštelėjo, mojuodama Autorių teisių, patento ir plagiato įstatymų knygiūkšte man panosėj: „Ką, visos tavo paskaitų medžiagos – absoliučiai autentiškos? Ką, nė sykio neatsidarei „Google“ ir neišsisaugojai nė vienos nuotraukos ar užduoties pavyzdžio? Nuotrauka tavo „PowerPoint“ programoje, jei nėra pačios daryta ir be nurodytų šaltinių, jau yra plagiatas.“ Dėl to, kad namų darbas gal buvo per sunkus ir studentams teko ieškoti trumpesnio kelio, buvo atskiras „kilimėlis“ man.

JAV autorių teisių įstatymas, ginantis muzikos, meno kūrinių, literatūros, teatro ir kino kūrėjus, mados neįtraukia (ir niekada nebandė) į meno kūrinių kategoriją, nes mados daiktai yra pirmiausia funkcionalūs, t. y. jų funkcionalumas yra svarbesnis nei meninė vertė (kas galėjo pagalvoti?!).  

Paradoksas, tačiau moderniojoje mados industrijoje kopijavimas (ir padirbiniai) nelaikomi blogiu ir yra beveik reikalingi: su tuo sutinka net kūrėjai – tai palaiko industrijos inovatyvumą ir dinamiką. Į 2017 m. „Gucci“ kruizinę kolekciją dizaineris įtraukė trikotažinius marškinėlius, kurie atrodė kaip pigūs padirbiniai, o rankinės su užrašu REAL – tarsi nupurkštos grafičių dažais.

Nepaisant piktų autorių teisių bylų, tendencijos pamirštamos po pusmečio, po dvejų metų perdaromos, kas nors jas nukopijuoja, dar kas nors atsiranda iš kopijos – ratas sukasi, idėjų netrūksta: mados industrija atvira visiems, kas nori į ją patekti. Patentuotų dalykų, dėl kurių verta kelti painias bylas, madoje yra nedaug. Nors autorystė dizaineriui priklauso automatiškai, patentą reikia gauti. Niekas nesiekia patentuoti dizaino, kuris nebebus aktualus po metų, nes tai kainuoja, užtrunka labai ilgai, o Patentų komisiją tektų ilgai ir kantriai įtikinėti, kad raudoni padai, aguona ar mėlynas turkio atspalvis yra inovatyviausi, unikaliausi, iki tol neregėti – tavo pirmojo sukurti dalykai.

Visgi ne visi nukopijuoti dizaineriai jaučiasi nuskriausti: ne vienas, kuriantis gatvės subkultūrų inspiruotus drabužius, sako, kad pamatyti savo darbo kopiją kinų turguje ar ant tetulės, pardavinėjančios buritus, biusto yra komplimentas. Vadinasi, idėja sugrįžo ten, iš kur kilo, – į gatvę, kartu užsitikrindama išliekamąją vertę.

Kaip sakė madam Chanel, „anokia mada, jei ji nepasiekia gatvės“, o gatvei plagiato taisyklių knygiūkšte panosėj nepamojuosi.