Ar gražu kopijuoti?

„Talentai skolinasi, genijai vagia“, – prisiminiau interneto platybėse keliaujančią frazę nardydama Seulo mados labirintuose: nuo pigiausių niekniekių turgų iki didmeninės prekybos dangoraižių, prikimštų garsiausių dizainerių drabužių. Padirbtų, žinoma. Ir pati vaikštau švytuodama „Hermes Birkin“ rankinės precizine kopija.

gray2.jpg

„Birkin“ kainuoja 12 000–200 000 dolerių, tad net nenoriu apsimetinėti, kad tokie pinigai cirkuliuoja mūsų šeimos biudžete šopingui, ir dėl to nesijaučiu nė per nago juodymą blogai. Garsiosios rankinės gaminamos ypač mažais kiekiais (jų laukti reikia apie šešerius metus) - visos norinčios ir turinčios atliekamų bent 12 000 dolerių nesulauktų. Jane Birkin yra viena iš mano stiliaus dievaičių, o ši kopija už 3 proc. kainos yra iš serijos #tumanpatinki.

 Jane Birkin su Serge Gainsbourg. Šiaip tai Jane, iki garsiosios rankinės sukūrimo, pavadintos jos garbei, nesiskyrė su savo pintu krepšiu. 

Jane Birkin su Serge Gainsbourg. Šiaip tai Jane, iki garsiosios rankinės sukūrimo, pavadintos jos garbei, nesiskyrė su savo pintu krepšiu. 

Turėtų būti gėda? Minčių kyla visokių. Kopijavimas madoje yra unikalus reiškinys – ne juoda ir balta, o labiau pilka zona.

Plagiato ieškojimas Lietuvoje yra įstabi paranoja, kokios nemačiau niekur kitur. Tokios grupės kuriasi socialiniuose tinkluose – jų nariai dėl „savo“ idėjų leidžiasi į beprasmes diskusijas, kas pirmesnis: višta ar kiaušinis; pavieniai freelancer’iai visur mato savo idėjų kopijas; dizaineriai grasina teismais kiekvienai provincijos mezgėjai ir siuvėjai. Didelės žuvies mažoje baloje problema.

Iš savo patirties Kalifornijos dailės institute pamenu vieną incidentą, kai penki studentai į tą pačią paskaitą atnešė identiškus namų darbus, t. y. visi penki nuo kažko nukopijavo neimprovizuodami. Kadangi instituto taisyklės draudė plagiavimą, užsukau pas katedros vedėją pasitarti. O ši prunkštelėjo, mojuodama Autorių teisių, patento ir plagiato įstatymų knygiūkšte man panosėj: „Ką, visos tavo paskaitų medžiagos – absoliučiai autentiškos? Ką, nė sykio neatsidarei „Google“ ir neišsisaugojai nė vienos nuotraukos ar užduoties pavyzdžio? Nuotrauka tavo „PowerPoint“ programoje, jei nėra pačios daryta ir be nurodytų šaltinių, jau yra plagiatas.“ Dėl to, kad namų darbas gal buvo per sunkus ir studentams teko ieškoti trumpesnio kelio, buvo atskiras „kilimėlis“ man.

JAV autorių teisių įstatymas, ginantis muzikos, meno kūrinių, literatūros, teatro ir kino kūrėjus, mados neįtraukia (ir niekada nebandė) į meno kūrinių kategoriją, nes mados daiktai yra pirmiausia funkcionalūs, t. y. jų funkcionalumas yra svarbesnis nei meninė vertė (kas galėjo pagalvoti?!).  

Paradoksas, tačiau moderniojoje mados industrijoje kopijavimas (ir padirbiniai) nelaikomi blogiu ir yra beveik reikalingi: su tuo sutinka net kūrėjai – tai palaiko industrijos inovatyvumą ir dinamiką. Į 2017 m. „Gucci“ kruizinę kolekciją dizaineris įtraukė trikotažinius marškinėlius, kurie atrodė kaip pigūs padirbiniai, o rankinės su užrašu REAL – tarsi nupurkštos grafičių dažais.

Nepaisant piktų autorių teisių bylų, tendencijos pamirštamos po pusmečio, po dvejų metų perdaromos, kas nors jas nukopijuoja, dar kas nors atsiranda iš kopijos – ratas sukasi, idėjų netrūksta: mados industrija atvira visiems, kas nori į ją patekti. Patentuotų dalykų, dėl kurių verta kelti painias bylas, madoje yra nedaug. Nors autorystė dizaineriui priklauso automatiškai, patentą reikia gauti. Niekas nesiekia patentuoti dizaino, kuris nebebus aktualus po metų, nes tai kainuoja, užtrunka labai ilgai, o Patentų komisiją tektų ilgai ir kantriai įtikinėti, kad raudoni padai, aguona ar mėlynas turkio atspalvis yra inovatyviausi, unikaliausi, iki tol neregėti – tavo pirmojo sukurti dalykai.

Visgi ne visi nukopijuoti dizaineriai jaučiasi nuskriausti: ne vienas, kuriantis gatvės subkultūrų inspiruotus drabužius, sako, kad pamatyti savo darbo kopiją kinų turguje ar ant tetulės, pardavinėjančios buritus, biusto yra komplimentas. Vadinasi, idėja sugrįžo ten, iš kur kilo, – į gatvę, kartu užsitikrindama išliekamąją vertę.

Kaip sakė madam Chanel, „anokia mada, jei ji nepasiekia gatvės“, o gatvei plagiato taisyklių knygiūkšte panosėj nepamojuosi.