Gatvės stilius turi unikalų bruožą – atpažįstamą podiumų madą transformuoti į autentišką ir būti high fashion varikliu, druska ir pipirais (vis dar noriu tuo tikėti nužiūrinėdama minias vilniečių su flatforminiais oksfordais/new balance bateliais, guminiais džinsais ir odine striuke arba plačiu paltu). Interneto ir B2C (bussiness to consumer – verslas vartotojui) tai, kas ant podiumo plinta kosminiu greičiu, gatvės turėtų būti transformuojama į kažką naujo - ir vėl grįžti ant podiumo.
Būti madingu ar būti autentišku? Ar būti autentišku lygu būti madingam? Atvirkščiai? Vilniaus gatvės uniformiškumas man kažkur jau matytas. Nepaisant hipsterių biblijos svarbiausio žodžio “autentiškas” (na, ir pati jį linksniuoju) reiškiančio originalų, nenukopijuotą stilių, išeina, kad tai, kas tampa madinga nebėra autentiška.
Dešimtąjame dešimtmety būti madingu reiškė priklausyti prie tam tikrus darbužius ir stilių dėvinčios minios: įsigiji, sakykim, kargo šortus iš “Abercrombie”/Tommy Hilfiger/Calvin Klein su matomu logotipu ir tu jau - vienas iš stilingųjų, nesvarbu, kad nesiskiri nuo šalia stovinčio.
Tada logotipas buvo toks svarbus, kad visokie mados manufaktūrininkai vertėsi per galvą kopijuodami podiumo stilius (ir dabar tai vyksta, tik tokia paklausa liko nebent Azijoje). Gi kas galėjo pagalvoti, kad ateis laikas, kai podiumas ims ir įžūliai nukopijuos gatvę – pasiūlydamas juodus darbinius botus, neinterpretuotas militaristines striukes, nutriušusius džemperius, pigiausius lietpalčius ar net pašto kurjerių logotipais antspauduotus marškinėlius. Kodėl? Nes dėvėtojas to nori.
Visgi tas laikas atėjo – dabar prabangos kaip ir nebėra: “it” dizaineriais tapę Alessandro Michele (“Gucci”) ir Demna Gvasalia (“Vetements”) galutinai sugriovė viską – tendencijas, prabangą, statusą: jie kuria tik drabužius, kuriuos sieka, kad kiekvienas vartotojas derintų savaip – daiktas tėra priemonė autentiškam stiliui kurti, o ne oraus dizainerio numatyti komplektai, skirti fotografuoti ir reprezentuoti kompaniją. Mados mylėtojas taip pat nenori atrodyti atpažįstamas, matytas ar tiesiog nukopijavęs reklaminį stendą. Drabužiai nuo podiumų parduotuvėse atsiranda tuoj pat, fast fashion kompanijos irgi nesėdi rankų sudėjusios, tad poreikis atrodyti autentiškai visai organiškai atsiranda.
Demna Gvasalia ("Vetements" "Balenciaga") ir Alessandro Michele ("Gucci" <3): šitie du (faini) bičai iš esmės transformavo šiuolaikinę madą
Ar patinkanti suknelė gali būti nemadinga? Be šansų. Iš mados išėjusių dalykų nebėra, ir negali būti individualumo eroje. Mados tęstinumas, kai “praeito sezono” daiktai, reiškę kad, na, atsilikęs esi, dabar derinami su naujais – turėtų būti kuo puikiausia, didžiausia xanax’o piliulė tendencijų nerimo kankinamam vartotojui. Jei daiktas puikus, jis tarnaus ilgai. Šiuolaikinė mada nebėra kažkokia elitinė, high maintenance savimi patenkinta poniutė – mada siūlo drabužius vartotojui – štai daiktas, padaryk jį savu.
Kai kurie garsūs tinklaraštininkai ir mados kritikai abejoja, ar tai ką kuria šiuolaikiniai dizaineriai – mada (“Vetements” DHL marškinėliai, parduodami už 330 dolerių išnyksta akimirksniu, nors tokius pačius gali nusipirkti kurjerių kontoroje už trupinį dizainerio kainos). Nes mada turi transformuoti moterį į princesę, o ne į vidutinės klasės tarnautoją. Tačiau šiame rūpestyje yra ir atsakymas – o kas jei klientė nenori būti princesė? Mada tik suteikia priemones, transformaciją vykdome patys. Po šimtmečių mados, kaip privilegijos, mados, kaip statuso simbolio, diktatoriškų tendencijų (kam dabar rūpi koks sijono/kelnių ilgis madingas? Renkamės tą, kuris tinka), visiška laisvė yra gąsdinanti, todėl daugeliui saugiau yra rinktis uniformą, t.y. tai ką dėvi kiti.
Gi kiti virkauja, kad atsidavus kliento poreikiams dingsta kūryba. O gal tai - taisyklių ilgesys, gatvės mados, negailestingai mindančios numintais sportbačiais nublizgintą klasikinės mados podiumą, baimė?
Ir apskritai, jei mada kelia baimę, verta prisiminti Iris Apfel posakį:
“Jei apsivelki kažką, kas atrodo negražu, mados policija neatvyks ir nesupakuos tavęs. O jei ir supakuos, praleisi visai smagaus laiko (mados) kalėjime”.