Rugsėjo pirmoji yra kaip sausio 1-oji po audringo naujų metų vakarėlio. Po pasilakstymo plevėsuojant plaukais su ramunių vainikais, plazdančiomis suknelėmis lietuviškomis pievomis ir turkiškais paplūdimiais, laikas grįžti į atgal į darbinį traukinį. Padėti plevėsas sukneles ir minišortus truputį toliau nuo akių, kad netrukdytų susikaupti.
O susikaupti yra prie ko (darbo irgi) – maksimaliai, nes pakedensiu minimalizmą, kurį laikas stumtelti į antrą planą (ak). Minimalizmą tūlas lietuvis asocijuoja su įvairaus plauko pozityvu: “jokių nereikalingų detalių” (kas principe reiškia, kad vizualiai įdomūs drabužio dizaino elementai, viskas, dėl ko studentas mados dizaineris nemiega naktimis, tampa “nebereikalingi”) ir garsusis, tik lietuviams suprantamas subtilumas, asocijuojamas su šio stiliaus dėvėtojo išgryninta esybe, minimaliu (atvirkštiniu persisotinusiam) gyvenimo būdui ir meile japonams. Tad visiems tarsi aišku, kad mylėti yra ką. Ar tikrai?
Belytis, avangardiškas Yohji Yamamoto ir Rei Kawakubo devintojo dešimtmečio minimalizmas, Calvino Kleino išgrynintas dešimtojo dešimtmečio minimalizmas turi savo vietą madoje – kaip tendencijos, žyminčios didelius socialinius pokyčius, poreikį išsivalyti - po devintojo dešimtmečio godulio ekscesui, depresiško dešimtojo dešimtmečio grunge. Nors minimalizmas mina ant vartotojiškumo opos, tačiau taip pat stumia į visišką stilistinį nuobodulį – kaip ir visos tendencijos, laikui bėgant tarsi išsiplauna ir lieka tik jo užuominos, o nuo minimalistinio skoningo į tiesiog prastą ir nuobodų – vienas žingsnis. Nes minimalizmui reikia akinančios kokybės, puikių audinių, beveik architektūriškai tobulų proporcijų. Visa tai gali smagiai pliaukštelėti per piniginę. Jil Sander, Olsen seserys, Joseph, Phoebe Philo svaigina būtent tokiu – architektūrišku, daugiasluoksniu visomis prasmėmis minimalizmu – turtingu faktūromis, atšiauriomis spalvomis, fantastiškais audiniais ir aksesuarais. Įvaldyti, sakykim, Olsen seserų ar Joseph minimalizmą yra reikalų.
Tad kaip tik tuo metu, kai mada pakibo “minimalizmas arba nieko” aklavietėje, ėmė ir išniro mados mesijas su barzda, bibliniais plaukais, spindinčiais žiedais ant kiekvieno piršto ir savo kailinėm šlepetėm išspardė precizišką minimalistinių kaladėlių pilį.
Jau supratote, kas tas mesijas - Alessandro Michele, apie kurį dūzgia šiuolaikinė mada, žurnalai, blogai ir net jo kolegos dizaineriai. Nes nematyti maksimalistinio, įžūlaus romantiškų bibliotekininkių ir moksliukų stiliaus neįimanoma. Kam pasirodė, kad jo charizmatiškos bibliotekininkės išeis pro kito sezono tendencijų duris ir dings, suabejokite – maksimalizmas yra ne šiaip tendencija. Tai yra čia ir dabar, mados oras. Šiuolaikinis maksimalizmas kiek kitoks nei devintojo dešimtmečio akiplėšiškas seksualumas ir isteriškas spindesys: jis inspiruotas vintažo ir rankdarbių (kuriuos vertina ir didžiuojasi japonai, jei kam pasirodys, kad teks išduoti savo estetinius dievukus). Šis maksimalizmas yra sultingas ir optimistiškas, turtingas reikalingomis detalėmis, gražiomis spalvomis, kurios dingo iš mados nuo praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos. Šis maksimalizmas kvepia meile savo darbui ir madai. Gal jau laikas?
Naujasis maksimalizmas turi naują ir aktualų bruožą, skiriantį jį nuo devintojo dešimtmečio maksimalizmo – lygių teisių eroje karšti kardaškių vingiai ir dūminis makiažas atrodo senamadiškai. Užtat žaviosios maksimalistės, kurių unikalus stilius dažniau asocijuojasi su kūrybinga ir humoro jausmą turinčia darboholike nei išdykusia sekretore yra net egzotiška. Šis maksimalizmas nutrynė ir tokius stiliaus stereotipus – “kaip prancūzė”, “kaip italė” ir panašiai, ką tai bereikštų. Tiek italai “Dolce&Gabbana”, “Valentino”, “Nr. 21”, “Delpozo”, prancūzai Karlas Lagerfeldas, Nicholas Ghuesquiere, net amerkiečiai “Proenza Schouler” – mėgaujasi maksimalizmu. Net minimalistai dizaineriai atleido gniaužtus ir bent jau spalvą (įskaitant rožinę) įtraukė į savo kolekcijas. Ar maksimalizmo tendencija reiškia kūrybos, optimizmo poreikį? Gali būti, o gal tiesiog mados vartotojas pavargo nuo minimalizmo rimtumo ir piktų tigrų (rrr), boružių, bičių gėlių žieduose ir gyvačių siuvinėjimai, nėrinių ir raukinukų sluoksniai, geometriniai ornamentai, tikros spalvos kelia tokį vaikišką laimės jausmą. Garsiausios mados redaktorės, blogerės, konkuravusios dėl minimalesnės savo minimalistinio megztinio apačios asimetrijos, dabar šypsodamos matuojasi liurekso striukę su katino aplikacija, prancūziškai miaukiančia apie meilės (madai?) aklumą (“l'aveugle par amour”), plisuotą nėrinių sijoną, aukštakulnius, kurių kulniukus apsivijusios raudonos gyvatės ar kailinius louferius ir derina žaibais blyksintį rankinuką.
Tiesa, šiuolaikinį maksimalizmą suvaldyti irgi yra galvos sopulio: teks pakuisti savyje įžūlumo, intensyviai galvoti kas po ko, ir prie ko... nors galite dėti viską krūvon – yra vilčių, kad vistiek bus gerai. Bet rezultatas, kaip ir kiekvienas darbas, reikalaujantis maksimalių pastangų, gali suteikti didelį malonumą. Arba artėkite minimaliais žingsneliais maksimalizmo link, į savo garderobą pridėdamos po vieną nuostabią, reikalingą detalę – švarią spalvą, ryškų raštą ar žiedą su vabalu.
Straipsnį taip pat skaitykite žurnale "Laima".
