Nesusisuko galva apžiūrėjus mados savaičių –Niujorke, Milane, Londone – gatvinius? Man susisuko ir beveik pasidarė gaila, kad negaliu visų tendencijų ant savęs susivilkti ir kojos tik dvi, o batų – tiek daug... Tad ir iliustracija – įkvėpta gatvės stiliaus ir tendencijų verpeto. Truputį madam Rožytė iš Vilniaus, truputį vintažo, truputį gucci-marcjacobs-vetements maniakė.
Su madingiausiais gatviniais linkėjimais, pakeliui iš Okinawos į JAV,
Laura
Rugsėjo pirmoji yra kaip sausio 1-oji po audringo naujų metų vakarėlio. Po pasilakstymo plevėsuojant plaukais su ramunių vainikais, plazdančiomis suknelėmis lietuviškomis pievomis ir turkiškais paplūdimiais, laikas grįžti į atgal į darbinį traukinį. Padėti plevėsas sukneles ir minišortus truputį toliau nuo akių, kad netrukdytų susikaupti.
O susikaupti yra prie ko (darbo irgi) – maksimaliai, nes pakedensiu minimalizmą, kurį laikas stumtelti į antrą planą (ak). Minimalizmą tūlas lietuvis asocijuoja su įvairaus plauko pozityvu: “jokių nereikalingų detalių” (kas principe reiškia, kad vizualiai įdomūs drabužio dizaino elementai, viskas, dėl ko studentas mados dizaineris nemiega naktimis, tampa “nebereikalingi”) ir garsusis, tik lietuviams suprantamas subtilumas, asocijuojamas su šio stiliaus dėvėtojo išgryninta esybe, minimaliu (atvirkštiniu persisotinusiam) gyvenimo būdui ir meile japonams. Tad visiems tarsi aišku, kad mylėti yra ką. Ar tikrai?
Belytis, avangardiškas Yohji Yamamoto ir Rei Kawakubo devintojo dešimtmečio minimalizmas, Calvino Kleino išgrynintas dešimtojo dešimtmečio minimalizmas turi savo vietą madoje – kaip tendencijos, žyminčios didelius socialinius pokyčius, poreikį išsivalyti - po devintojo dešimtmečio godulio ekscesui, depresiško dešimtojo dešimtmečio grunge. Nors minimalizmas mina ant vartotojiškumo opos, tačiau taip pat stumia į visišką stilistinį nuobodulį – kaip ir visos tendencijos, laikui bėgant tarsi išsiplauna ir lieka tik jo užuominos, o nuo minimalistinio skoningo į tiesiog prastą ir nuobodų – vienas žingsnis. Nes minimalizmui reikia akinančios kokybės, puikių audinių, beveik architektūriškai tobulų proporcijų. Visa tai gali smagiai pliaukštelėti per piniginę. Jil Sander, Olsen seserys, Joseph, Phoebe Philo svaigina būtent tokiu – architektūrišku, daugiasluoksniu visomis prasmėmis minimalizmu – turtingu faktūromis, atšiauriomis spalvomis, fantastiškais audiniais ir aksesuarais. Įvaldyti, sakykim, Olsen seserų ar Joseph minimalizmą yra reikalų.
Jau supratote, kas tas mesijas - Alessandro Michele, apie kurį dūzgia šiuolaikinė mada, žurnalai, blogai ir net jo kolegos dizaineriai. Nes nematyti maksimalistinio, įžūlaus romantiškų bibliotekininkių ir moksliukų stiliaus neįimanoma. Kam pasirodė, kad jo charizmatiškos bibliotekininkės išeis pro kito sezono tendencijų duris ir dings, suabejokite – maksimalizmas yra ne šiaip tendencija. Tai yra čia ir dabar, mados oras. Šiuolaikinis maksimalizmas kiek kitoks nei devintojo dešimtmečio akiplėšiškas seksualumas ir isteriškas spindesys: jis inspiruotas vintažo ir rankdarbių (kuriuos vertina ir didžiuojasi japonai, jei kam pasirodys, kad teks išduoti savo estetinius dievukus). Šis maksimalizmas yra sultingas ir optimistiškas, turtingas reikalingomis detalėmis, gražiomis spalvomis, kurios dingo iš mados nuo praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos. Šis maksimalizmas kvepia meile savo darbui ir madai. Gal jau laikas?
Naujasis maksimalizmas turi naują ir aktualų bruožą, skiriantį jį nuo devintojo dešimtmečio maksimalizmo – lygių teisių eroje karšti kardaškių vingiai ir dūminis makiažas atrodo senamadiškai. Užtat žaviosios maksimalistės, kurių unikalus stilius dažniau asocijuojasi su kūrybinga ir humoro jausmą turinčia darboholike nei išdykusia sekretore yra net egzotiška. Šis maksimalizmas nutrynė ir tokius stiliaus stereotipus – “kaip prancūzė”, “kaip italė” ir panašiai, ką tai bereikštų. Tiek italai “Dolce&Gabbana”, “Valentino”, “Nr. 21”, “Delpozo”, prancūzai Karlas Lagerfeldas, Nicholas Ghuesquiere, net amerkiečiai “Proenza Schouler” – mėgaujasi maksimalizmu. Net minimalistai dizaineriai atleido gniaužtus ir bent jau spalvą (įskaitant rožinę) įtraukė į savo kolekcijas. Ar maksimalizmo tendencija reiškia kūrybos, optimizmo poreikį? Gali būti, o gal tiesiog mados vartotojas pavargo nuo minimalizmo rimtumo ir piktų tigrų (rrr), boružių, bičių gėlių žieduose ir gyvačių siuvinėjimai, nėrinių ir raukinukų sluoksniai, geometriniai ornamentai, tikros spalvos kelia tokį vaikišką laimės jausmą. Garsiausios mados redaktorės, blogerės, konkuravusios dėl minimalesnės savo minimalistinio megztinio apačios asimetrijos, dabar šypsodamos matuojasi liurekso striukę su katino aplikacija, prancūziškai miaukiančia apie meilės (madai?) aklumą (“l'aveugle par amour”), plisuotą nėrinių sijoną, aukštakulnius, kurių kulniukus apsivijusios raudonos gyvatės ar kailinius louferius ir derina žaibais blyksintį rankinuką.
Tiesa, šiuolaikinį maksimalizmą suvaldyti irgi yra galvos sopulio: teks pakuisti savyje įžūlumo, intensyviai galvoti kas po ko, ir prie ko... nors galite dėti viską krūvon – yra vilčių, kad vistiek bus gerai. Bet rezultatas, kaip ir kiekvienas darbas, reikalaujantis maksimalių pastangų, gali suteikti didelį malonumą. Arba artėkite minimaliais žingsneliais maksimalizmo link, į savo garderobą pridėdamos po vieną nuostabią, reikalingą detalę – švarią spalvą, ryškų raštą ar žiedą su vabalu.
Straipsnį taip pat skaitykite žurnale "Laima".
Gatvės stilius turi unikalų bruožą – atpažįstamą podiumų madą transformuoti į autentišką ir būti high fashion varikliu, druska ir pipirais (vis dar noriu tuo tikėti nužiūrinėdama minias vilniečių su flatforminiais oksfordais/new balance bateliais, guminiais džinsais ir odine striuke arba plačiu paltu). Interneto ir B2C (bussiness to consumer – verslas vartotojui) tai, kas ant podiumo plinta kosminiu greičiu, gatvės turėtų būti transformuojama į kažką naujo - ir vėl grįžti ant podiumo.
Būti madingu ar būti autentišku? Ar būti autentišku lygu būti madingam? Atvirkščiai? Vilniaus gatvės uniformiškumas man kažkur jau matytas. Nepaisant hipsterių biblijos svarbiausio žodžio “autentiškas” (na, ir pati jį linksniuoju) reiškiančio originalų, nenukopijuotą stilių, išeina, kad tai, kas tampa madinga nebėra autentiška.
Dešimtąjame dešimtmety būti madingu reiškė priklausyti prie tam tikrus darbužius ir stilių dėvinčios minios: įsigiji, sakykim, kargo šortus iš “Abercrombie”/Tommy Hilfiger/Calvin Klein su matomu logotipu ir tu jau - vienas iš stilingųjų, nesvarbu, kad nesiskiri nuo šalia stovinčio.
Tada logotipas buvo toks svarbus, kad visokie mados manufaktūrininkai vertėsi per galvą kopijuodami podiumo stilius (ir dabar tai vyksta, tik tokia paklausa liko nebent Azijoje). Gi kas galėjo pagalvoti, kad ateis laikas, kai podiumas ims ir įžūliai nukopijuos gatvę – pasiūlydamas juodus darbinius botus, neinterpretuotas militaristines striukes, nutriušusius džemperius, pigiausius lietpalčius ar net pašto kurjerių logotipais antspauduotus marškinėlius. Kodėl? Nes dėvėtojas to nori.
Visgi tas laikas atėjo – dabar prabangos kaip ir nebėra: “it” dizaineriais tapę Alessandro Michele (“Gucci”) ir Demna Gvasalia (“Vetements”) galutinai sugriovė viską – tendencijas, prabangą, statusą: jie kuria tik drabužius, kuriuos sieka, kad kiekvienas vartotojas derintų savaip – daiktas tėra priemonė autentiškam stiliui kurti, o ne oraus dizainerio numatyti komplektai, skirti fotografuoti ir reprezentuoti kompaniją. Mados mylėtojas taip pat nenori atrodyti atpažįstamas, matytas ar tiesiog nukopijavęs reklaminį stendą. Drabužiai nuo podiumų parduotuvėse atsiranda tuoj pat, fast fashion kompanijos irgi nesėdi rankų sudėjusios, tad poreikis atrodyti autentiškai visai organiškai atsiranda.
Demna Gvasalia ("Vetements" "Balenciaga") ir Alessandro Michele ("Gucci" <3): šitie du (faini) bičai iš esmės transformavo šiuolaikinę madą
Ar patinkanti suknelė gali būti nemadinga? Be šansų. Iš mados išėjusių dalykų nebėra, ir negali būti individualumo eroje. Mados tęstinumas, kai “praeito sezono” daiktai, reiškę kad, na, atsilikęs esi, dabar derinami su naujais – turėtų būti kuo puikiausia, didžiausia xanax’o piliulė tendencijų nerimo kankinamam vartotojui. Jei daiktas puikus, jis tarnaus ilgai. Šiuolaikinė mada nebėra kažkokia elitinė, high maintenance savimi patenkinta poniutė – mada siūlo drabužius vartotojui – štai daiktas, padaryk jį savu.
Kai kurie garsūs tinklaraštininkai ir mados kritikai abejoja, ar tai ką kuria šiuolaikiniai dizaineriai – mada (“Vetements” DHL marškinėliai, parduodami už 330 dolerių išnyksta akimirksniu, nors tokius pačius gali nusipirkti kurjerių kontoroje už trupinį dizainerio kainos). Nes mada turi transformuoti moterį į princesę, o ne į vidutinės klasės tarnautoją. Tačiau šiame rūpestyje yra ir atsakymas – o kas jei klientė nenori būti princesė? Mada tik suteikia priemones, transformaciją vykdome patys. Po šimtmečių mados, kaip privilegijos, mados, kaip statuso simbolio, diktatoriškų tendencijų (kam dabar rūpi koks sijono/kelnių ilgis madingas? Renkamės tą, kuris tinka), visiška laisvė yra gąsdinanti, todėl daugeliui saugiau yra rinktis uniformą, t.y. tai ką dėvi kiti.
Gi kiti virkauja, kad atsidavus kliento poreikiams dingsta kūryba. O gal tai - taisyklių ilgesys, gatvės mados, negailestingai mindančios numintais sportbačiais nublizgintą klasikinės mados podiumą, baimė?
Ir apskritai, jei mada kelia baimę, verta prisiminti Iris Apfel posakį:
“Jei apsivelki kažką, kas atrodo negražu, mados policija neatvyks ir nesupakuos tavęs. O jei ir supakuos, praleisi visai smagaus laiko (mados) kalėjime”.
Atostogos! (greitai grįšiu)
Kažkuriuo metu po VDA iki gal 2014, gėlėti raštai buvo visiškam pogrindy - kažkur tarp beskonybės, užuolaidų ir bobiško garderobo. Prastokai skamba, ane? Pamenu, abi besilaukiančios su kolege jos kabinete pietavome (Kalifornijos dailės instituto valgyklos kvapai, žinia, mudviems nelabai patiko tuo metu) ir aptarinėjom nykią nėštumo drabužių pasiūlą. Galop nusprendėm, kad paprasčiau bus likti ties džinsų su atsegta saga ir trikotažinių marškinėlių stilium, nes, anot jos, "who needs those crazy florals". Bet laikai pasikeitė greitai, tendencijos irgi. Ekscesas ir romantika plūstelėjo ir truputį krestelėjo iki nuobodumo minimaliam minimalizme metų metus pakibusią madą ir, dievaž - tai man taip patinka, kad nežinau, ką griebti pirma.
Kas buvo daugiau mažiau sąmoningo amžiaus dešimtąjame dešimtmety, pamena vasarinį grunge stilių su gėlėtom suknelėm ir doc martensais arba konversais (kas nepamena, nieko tokio - štai, Aerosmith "Crying" ir "Crazy" - šiuose klipuose visa dešimtojo dešimtmečio stiliaus biblija).
Tad mano derinys toks rafinuotesnis, nes doc martensų net neturiu (ak), bet jie čia liuks atrodytų. Liuks atrodo ir konversai, kurie, kaip ir kiekvieno save gerbiančio maištautojo, turi būti apspardyti (konversams išimtis: kuo labiau apspardyti, tuo šustriau atrodo. Visi kiti balti sportiniai bateliai turi būti baltitėlaičiai, ok?).
Gėlėti raštai yra kuo rimčiausia tendencija, kurios visai nebūtina vengti (ir nelabai pavyks, nes gėlėtos madingos ne tik suknelės - kostiumai, avalynė ir rankinės). Tik, kaip ir kituose stiliuose, romantiškame svarbus balansas: visokie ant cukruoto sentimentalumo ribos besisūpuojantys moteriški dalykai tampa stiprūs ir skoningi kai derinami su visiškomis priešingybėmis (rožinis kostiumas su Adidas Stan Smith pavyzdžiui). Šį gėlėtą audinį rinkausi iš visų laikų geriausios parduotuvės Los Andžele "Mood Designer Fabrics" - ten stačiai neįsivaizduojamas kiekis madingų gėlėtų, geometrinių raštų ir apsistojau ties šiuo - ryškių spalvų gėlių ant pilkai rusvo ("greige") fono. Visa spalvų gama truputį dvelkia vintažu (tos pačios gėlės ant kreminio arba balto būtų ypač romantiškos nuotaikos), bet su konversais tarsi įgyja šiuolaikiškumo ir bad-ass-iškumo. Tad siuvamoji porą dienų smagiai atbirbė ir štai. Net mano senutėlis surūdijęs visureigis tapo stilingas šalia konversų ir gėlių.
P.S. Konversai visada reikalus sutvarko, ypač kai neaišku, ką autis. Kaip džinsai su Chanel stiliaus švarku, balti marškiniai su vakariniu sijonu, odinis motošvarkas su klasikinėm kelnėm, o iš avalynės - konversai - yra tas balansuojantis, kontrastingas, bet šiuolaikiškas (nors vintažiško senumo) elementas, sustyguojantis bet kokį stilių.
Ši suknelė lengvai taptų vakarine - su, pavyzdžiui, ryškiaspalvėm arba metalic basutėm ir maža delnine.
Photo: Albert Latour
Na taip, balti džinsai yra nepraktiški. Bet ne daugiau nei kiti gražūs dalykai – aukštakulniai, delninės, makiažas. Kartais nepraktiškas dalykas, kūrybingai suderintas taps ne tik praktišku, bet ir mėgstamiausiu. Niekas taip nereiškia vasaros, kaip balta spalva – ir balti džinsai (ne tik vasarą, bet apie kitus sezonus pakalbėsime kai jie ateis).
Kokių baltų džinsų reikia? Tvirto denimo, su ne daugiau nei 2 procentais elastano. Iš tolo apeikite plonus ir tarsi guminius – jie paryškins kiekvieną nereikalingą vingį ir gumbą, o tvirtas denimas veiks kaip koreguojamieji apatiniai, jau neminint, kad ir gulės tobulai. Maniškiai – beveik 10 metų senumo, bet jų, it kokių geležinių klumpių, nesudėviu: jie sąžiningai tarnavo kai laukiausi (su atsegta saga), kelionėse, ilgus vakarus vyninėse (su vyno lašu matomiausioj vietoj) ir net pasibėgiojimus po japonišką lietų (jo daug).
Kokio aukštumo juosmens ieškoti? Taip, madingi aukštu juosmeniu – jie ilgina kojas, pabrėžia juosmenį. Minusas – pabrėždami juosmenį pabrėžia ir pilvą. Abejojančioms idealiausiasjuosmens aukštis yra vadinamas mid-rise, vidutinis – apie 3cm žemiau bambos.
Kokio pločio klešnių? Atsakyčiau – kokios tinka kojoms. Universaliausios – “cigaretės”, kaip tokie, kur vilkiu. Berniokiški laisvi, smuktelėję, sudraskyti atrodys ir šiuolaikiškai užmaskuos tai, kas kelia rūpesčių. Jei norite būti ypač madingos, rinkitės retro stiliaus platėjančius.
Tad drąsiau. Verta prisiminti, kad balta – neutrali spalva, o su neutraliomis tinka viskas – kitos neutralios ir grynos spalvos, raštai ir faktūros. Džinsai, ypač balti, yra kaip baltas popieriaus lapas, tai ir stilių galite susikurti kokį panorėjusios. Šiam kartui siūlau keturis skirtingus, karštom vasaros dienom (ir naktim) tinkamus derinius.
Romantiškas – balta su balta
Ypač romantiška, jei viršus – permatoma suknelė. Aš mėgstu baltą romantiką truputį pažaboti – konversai tam kaip tik. Stilinga kuprinė garantuos, kad nebūsite supainiota su Diner en Blanc svečiu.
Ši suknelė laukė visus metus savo progos - nuo praeitos vasaros nuolankiai kabėjo spintoje.
Sportiškas – modernus ir minimalistinis
Marškinėliai su grafiniu užrašu ir sportiniai bateliai – suprantamas pasirinkimas. Tačau derinio žvaigždė – berankovis švarkas, kuris eiliniam deriniui suteiks rafinuotumo, elegancijos, tinkamos kasdienai.
Pamenate šį berankovį švarką? Jis per šiltas salos vasaroms, bet idealiai tinka tokiuose klimatuose, kaip Lietuvos.
Bohemiškas – puošnus it egzotiškas
Su tunika ant džinsų ar kelnių niekada neprašausite pro šalį. Tačiau ši tunika – išties ypatinga: su šilkinių kutų eilėmis ant krūtinės, milžiniška. Tokiam drabužiui reikia stiprių aksesuarų: madingo afrikietiško rašto pinta delninė, panama, ryškus vėrinys.
Šita didelė, pinta delninė man labai patinka ir tinka ne tik čia - su visu denimu ir visa spintos bohema.
Kasdieniškas – su retro elementais
Lengviausias būdas atgaivinti derinį, aha, jau žinote: ypatingi batai ir ypatinga rankinė. “Ypatingi” nebūtinai reiškia trenkti. Auksinės, aštuntojo dešimtmečio inspiruotos flatformos mediniais padais, natūralaus pluošto talpi rankinė bambuko rankenom – tiek užteks įprastam jūreiviškų marškinėlių deriniui įgyti retro prancūziško žavesio. Denimo marškiniai, surišti aplink klubus – nenumatytom lietuviško klimato nuotaikom.
Metalic avalynė yra ir neutralus elementas ir akcentas: draugauja su viskuom, bet visada traukia akį.
Šį straipsnį galite perskaityti ir elaima.lt
Photo: Albert Latour
Gucci SS 2016
Dar gerokai prieš tai, kai vintažas tapo masine tendencija, mano draugė Stephanie iš San Fransisko godžiai kedendavo visokius dėvėtų drabužių butikus, kuriuose dažniau, nei galėdavai tikėtis, šmėžuodavo vintažinė „Prada“, „Miu Miu“, „Gucci“ ir pan. Tiesa, Stephanie manija nekėlė man jokių emocijų, nes aš gi – iš posovietinio bloko, o jame dėvėtus daiktus perka tik tie, kurie neįperka naujų. Tas dezinfekanto kvapas, neišplaunamas ir neišvalomas, tarsi uždėdavo per du metrus šnerves dirginantį pranešimą: „Skurdas.“ Ne, ačiū. Taupysiu ir pirksiu naują. Taigi, draugei tik palaikydavau kompaniją.
Dėl nutekėjusio laiko karčių ašarų nelieju, bet kažin ką padaryčiau, jei galėčiau atsukti jį prieš kokius aštuonerius metus, kai vintažinės „Prada“ basutės kaladėlių formos kulniukais tuose butikuose nebuvo brangesnės už naujas kaip dabar. Tada jos dulkėjo numestos po eilėm suknelių, o aš galvojau: „Fui, kaip negrakštu.“ Laikai pasikeitė. Tai nuo kada dėvėti drabužiai pasidarė stilingas vintažas?
Po Antrojo pasaulinio karo apribojimų ir trūkumų, kai kiekvienoje šeimoje buvo įprasta nebenaują vyro kostiumą persiūti į moterišką, o šiam susidėvėjus – į vaikišką, seni, rankomis gaminti daiktai ėmė kelti blogų asociacijų. Tačiau septintajame dešimtmetyje atsirado hipiai. Jie ir buvo tikrieji hipsteriai: rūpinosi ne tik kokiu ekologišku gėriu pamaitinti savo astralinius kūnus, švelniai plevenančius žolės dūmo debesy, bet ir kaip aprengti fizinius – rinkosi vintažą ir rankdarbius. Hipiams pavydžiu, nes tų laikų dėvėtų daiktų butikuose dar buvo muziejininkų ir kolekcininkų neįvertintų karalienės Viktorijos ir karaliaus Edvardo VII laikų drabužių – dabar ypač madingų medvilnės nėrinių palaidinių ir suknelių. Nepopuliarių vintažinių butikų radiniai tapo gatvės stiliaus dalimi, o ši paveikė ir orių prezidentienių, ir garsenybių stilių valdomą didžiąją madą.
Tik anais laikais hipiai, kiti gatvės stiliaus getų madistai ir Stephanie vintažiniu stiliumi siekė pabrėžti savo originalumą, išsiskirti iš main stream minios, o dabar vintažinis stilius yra madingas, tad išsiskirti iš minios – vis sudėtingiau, o tikrojo vintažo – vis mažiau: greitai apie jį skaitysime tik knygose. Vintažas tapo toks kultinis, kad mados industrijos žaidėjai susikeitė vietomis: originalus drabužis iš septintojo dešimtmečio yra dvigubai ar net dar brangesnis už savo retro stiliaus fast fashion „kolegą“. Ne vienam kyla klausimas: kodėl, galėdamas apsirengti naujausiais madingais drabužiais, turiu vilkėti dėvėtus?
Pirmą atsakymo dalį, tikiuosi, žinote: todėl, kad mada kartojasi. Mada – viena iš nedaugelio sričių, kurioje naujesnis daiktas nebūtinai yra geresnis, geidžiamesnis ar brangesnis, skirtingai nei jūsų išmanusis telefonas ar automobilis. Pagalvokite apie bet ką iš Maisono Martino Margielos (iki Galliano) arba Rei Kawakubo: jų daiktai – laikui atsparūs meno kūriniai, tad prie jų net tradicinis pavadinimas „vintažas“ nelimpa.
Kita atsakymo dalis – aktualesnė: ekologiško, sąmoningo vartojimo, tvaraus išlikimo idėja yra svarbi visose gyvenimo srityse, įskaitant madą. Žinoma, galite pirkti naujus aštuntojo dešimtmečio stiliaus „Gucci“ džinsus, raukiniuotą palaidinę, tačiau ką nors panašaus rasite ir vintažiniuose butikuose, „eBay“ arba „Etsy“ – beliks užsisiūti aplikaciją, pasirišti kaspinėlį su dirbtine gėle ir atrodysite kaip nuo podiumo. Lengvai ir greitai kopijuojamos, atpažįstamos mados amžiuje jus iš minios išskirs vienas, tačiau esminis bruožas – autentiškumas.
Dolce&Gabbana SS 2016
Ir paskutinis svarbus dalykas: fast fashion industrija įgijo raumeningą konkurentę – slow fashion. Slow fashion yra fast fashion priešingybė, tačiau ji nėra antimada, apatija madai ar brangių klasikinių drabužių stilius. Slow fashion koncepcija tokia pat, kaip ir slow food: mąstoma ne tik apie produkto kokybę, bet ir iš kur jis atkeliavo, kas prie jo darbavosi, kokią istoriją jis atsinešė su savimi. Nes žymiai smagiau yra kabinti draugės išvirtą uogienę, vilkėti suknelę, kuri puikavosi pokario madistės spintoje, ar pirkti vietinės talentingos dizainerės paltą. Daugumos šiuolaikinių fast fashion gamintojų gaminių kokybė yra gera (savo vienuolikos metų senumo „Zara“ denimo šortų kaip kokių geležinių klumpių nepavyksta sudėvėti), o slow fashion ne tik atkreipia dėmesį į kokybę, bet ir skatina užmegzti kontaktą su daiktu: pažinti jo gamintoją, prie jo prisirišti. Atsimenate posakį: „Aš batus visą gyvenimą nešiojau, atidaviau sūnui – per 25 metus kaip ėste suėdė.“? Šis ir būtų tiksliausias slow fashion, sąmoningos mados, neatskiriamos nuo vintažo tendencijos, apibrėžimas.
Galima sakyti, kadaise buvusi snobiška mada suteikia oficialų palaiminimą visiems vintažo mėgėjams ir nedrąsiems jo šalininkams, tad pašukuokit dėvėtų drabužių parduotuves, kol jų dar yra.
Prada SS 2016
Paknopstom į Lietuvą, paknopstom - knygos PR ir paknopstom atgal. Trys savaitės prabėgo taip greitai, kad pusės net neatsimenu, bet iš nuotraukų ir atsiliepimų suprantu, kad viskas lyg ir puikiai. Knyga - nuostabi, kvepia ir spindi iš tolo - kaip ir buvo planuota.
Tad kviečiu įsigyti savo spindinčių "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" knygynuose "Pegasas" arba čia.
Žurnaluose "Lamų slėnis", "Moteris" - jau dabar, ketvirtadienį ieškokite naujo "Žmonės", mėnesio pabaigoje - "Cosmopolitan" su mano paplepėjimais apie knygą, madą, Japoniją ir Okinavą...
Lietuvoje išsikrovusi savo atvykau-į-pavasarį lagaminą supratau, kad teks arba tupėt namie arba ieškot vatinuko ir vailokų, tad vos nenušalus galvos balandžio pabaigoje nuėjau ir nusipirkau didelį vilnos megztinį ir paltą, tiek to - gerų daiktų prireiks, galvoju, juolab, kad ši vasara Okinavoje - paskutinė - rudenį laukia vėl bala žino kas. Bet kitą dieną ėmė atšilo, tad paltas liko su etikete, o megztinį užsisipyrus bandžiau nešiot - nes gražus, nors buvo karšta. Supratau, kad esu visiškai išlepinta tropinio klimato ir nebesiorientuoju lietuviško pavasario piruetuose - kuris malonus, maždaug kaip įnoringa bipolinė-kompulsinė pupytė, kol jos nesuerzina vėjo gūsis ne iš tos pusės.
Grįžus į Okinavą žinojau ko tikėtis ir tai, kad mano megztinis su paltu eis į drabužių maišus giliai spinton iki rudens. Drėgmė, karštis, lietus, burzgiantys kondicionieriai ir drėgmės surinkėjai (nežinau, kaip "dehumidifier" lietuviškai, bet be jų visa sala apaugtų pelėsiais). Jei pasilikčiau čia visam laikui, investuočiau į pliažo drabužius, kaip vilniečiai - į "New Balance". Atkreipiu vietinių žvilgsnius į save, plevėsuojančią pliažiniais peniuarais. Na, aš irgi juos spoksojau pradžioje - nuo galvos iki kojų užsidengusius juodais rash guard (maudymosi kostiumėlių audinio prigludusi palaidinė ilgomis arba trumpomis rankovėmis, panaši į wet suit - banglentininkams skirtą, bet rash guard atlieka maudymosi kostiumo, lengvų vandens pramogų drabužio ir apsaugos nuo saulės funkciją), tokiais pat šortais. Moterys dažnai nenusirengia visai ir slepiasi po skėčiais, kaukėmis ir viskuom, kuo gali - kuo šviesesnė oda, tuo gražiau. Taip jie ir apsigyvena taip pliaže visai dienai - su barbekiu, alaus statinėm, giminėm, draugais ir vaikais. Tas maisto kvapas išveja iš pliažo po dviejų valandų - gera saulės kontrolė.
Dabar apžiūrinėdama nuotraukas, galvoju, kad prisitaikom prie aplinkos, susiliejam su ja, kaip kokie chameleonai. Kai apniukę - vargu ar ieškom citrininės geltonos suknelės: tada kuičiam stalčius, ieškodamos jaukiausio ir pilkiausio megztinio ir verdam tirštą moliūgų sriubą su kariu, cinamonu ir imbieru (vakar lijo, tai tokią ir viriau, nesvarbu, kad karšta - buvo tamsu, niūru ir apskritai - jet-lag'inis miegas ėmė). Kai saulėta, vaiski jūra, žydi gamta - pilkų daiktų nei tirštų sriubų prašom net nesiūlyti. Pamenu, atvykusi į salą stebėjausi vietinių meile turkio, smaragdinei ir mėtinei (vandenyno) spalvoms - nuo iškabų iki namų sienų. O paskui, žiūrėk, ir savo knygos viršeliui būtent tokią, smaragdinę-turkio, tik 100 kartų ryškesnę išsirinkau. O Aisčiui vandenyno spalvos tapo mėgstamiausiom. Gera būti chameleonu.
Tad linkiu prisitaikyti prie žydinčios Lietuvos gamtos - ji nuostabi. Saulėti linkėjimai iš lietumi kvepiančių salos džiunglių.
Metams baigiantis, japonai išsivalo namus - išmeta viską, kas nereikalinga ir naujuosius pasitinka be seno šlamšto. Gera mintis. Praktiška, nes japoniški namai, palyginus, sakykim, su amerikietiškais, yra kišenėlės. Tad kasmetinis išsivalymas yra būtinas, kad neuždustum savo paties namuose po drabužių ir daiktų krūva. Knygų ir patarimų, kaip reikia rūšiuoti namus, spintą, ko pirkti ir ko ne yra taip pat pavojingai daug, kaip ir besikaupiančių šmutkių susiruošusios tvarkytis būste.
Draugė Džoja, kai pamato patinkantį daiktą, perka jį visų siūlomų spalvų. Švaistūniška ir bergždžia, burbėdavau mintyse. Bet kuo greičiau pasmerkiu kokį nors ne savo sprendimą, tuo greičiau pati tuo netikėdama jį įvykdau, ir visi seni įsitikinimai sutrupa kaip perdžiūvęs mažiaus sausainis, kažkiek mėnesių tūnojęs po sofa. Nusipirkusi smaragdinį kardiganą ir negalėdama juo atsidžiaugti, grįžau ir nusipirkau dar… 4. Taip, keturis, skirtingų spalvų – Džoja manimi didžiuotųsi. Nors realiai reikėjo vieno, rankdarbių projektui, bet neatsilaikiau išpardavimų sirenoms-medūzoms, kurios ūbavo iš už kiekvieno posūkio – kašmyras…čia… violetinė… ten… neškite mane…ok, pasiduodu. Bet atsipaipaliojusi nesigailėjau. Dar po savaitės – ypač nesigailėjau, nes kardiganai man patinka ir yra stilistiškai lankstūs. Spintoje vietos, tiesa, nedaugėja. Tačiau įpročio rūšiuoti ir mesti daiktus pagal tai, kaip dažnai juos dėviu, neturiu, nes a) mada kartojasi; b) daiktus, kurie labai patinka, nepriklausomai nuo kainos ir jų amžiaus visada randu kaip dėvėti; c) seni daiktai yra emociškai jaukūs ir pilni gerų atsiminimų. Turiu beveik 10 metų senumo drabužių, kuriuos vilkėdama sulaukiu komplimentų ir klausimų “Kur pirkai?!”. Ačiū, gal palauksiu dar 10 metų ir jie taps vintažiniais.
Yra tokia specifinė vieno iš japoniškų gatvės stilių estetika – boro, kai dėvimi daiktai yra nutriušę, begalybę kartų tvarkyti ir lopyti (arba specialiai netaisomi), o jų dėvėtojas - orus ir bendrai stilingas. Tai šiukštu nereiškia skurdo – boro stiliumi siekiama parodyti daikto vertę, tik kitu kampu – išlaikymo, istoriškumo, nepavaldumo laikui ir tendencijoms, o jo dėvėtojas – nepasiduodantis vartotojiškumui.
Apskritai rūšiavimas ir išmetinėjimas kelia nerimą, o daiktai su savo istorijomis skatina kūrybiškumą ir teikia komforto beigi pasitikėjimo jausmą. Nemesti.
Bet Albertas sako, kad mano spinta sprogsta. Subjektyvu, brangusis. Amerikietės draugės, kurioms mada net nėra įdomiausių dalykų sąraše, nuolat verkšlena, kad nebėra vietos drabužiams jų kambario dydžio walk-in spintose (jos perka Džojos principu – urmu mėgtsamo modelio džinsus ir marškinėlius). Gi mano standartinėje spintoje drabužiai pagarbiai, kaip jiems priklauso, sūpuojasi ant pakabų – už tai, kad puošia mano kaulus galiu bent taip jiems atsidėkoti. Ir apskritai, mama išmokė tausoti savo daiktus, nes jie ne iš dangaus krenta. Džoja prašo surikiuoti josios spintą, bet sakau jai, kad aš tolerantiška - mada yra kūryba, o drabužiai – jos priemonės, tad iš manęs spintos rūšiuotoja – nekokia. Tolerancija išgaruoja, kai pamatau savo garbingą 30 metį atšventusios draugės prikimštos spintos vidurius – nieko, be mokyklos laikų elastaninio rūžavo marmalo daugiau ten nėra. Dar apie pusantro šimto rankinių ir panašiai tiek batų (vien konversų suskaičiavau 19 porų). Pasiūlau drabužius atiduoti labdarai ir eiti apsipirkti, nes draugė nebenori rožinių ir leopardinių suknelių, o nori atrodyti suaugusi. Tad šopingas kol kas vienintelė išeitis. Rankinių neperkam, batelių Džoja išsirenka dar 6 poras. Tiek to – kuriame naują garderobą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skaidrėja galva ir tarsi mažėja nuosava spinta: drastiškų savo garderobo keitimų vykdyti neteko, nes šis palaipsniui transformavosi kartu su manimi.
Ar reikia nuolat kažką mesti? Kasmet, kas pusmetį? Jei tik tam, kad atsirastų vietos naujiems daiktams, tada tai - švaistūniška. Aštuntąjame dešimtmetyje mūsų mamos turėjo žymiai mažesnes spintas su nesulyginamai mažiau daiktų, nei mes dabar, ir nieko rūšiuoti nereikėjo. Tik devintąjame ir dešimtąjame dešimtmetyje, kai šopingas tapo populiariausiu laisvalaikio leidimo būdu, nes drabužių pasiūla ir kainos, pigių gamybos kaštų dėka Azijoje, buvo (ir yra) juokingai žemos, spintos tvarkymas tapo madingu ir tiesiog reikalingu – grėsmė užtrokšti po kalnu pigių šmutkių buvo visai reali. Raktas į laimę - persivartojusių mados aukų spintų tvarkymas, nauja verslo rūšis. Tarsi į beširdį monstrą žiūrėdavau į studijų laikų draugę amerikietę, braidančią po savo bendrabučio kambario grindis, tarsi po cunamio nuklotas naujų drabužių, kurie jai neteikė jokio džiaugsmo: bevertės šmutkės, skudurai – tiesiogine žodžio prasme. Mesti!
Visgi, jei nenorite susipainioti kaupimo-rūšiavimo labairinte, yra vienas paprastas, laiko patikrintas būdas - pirkti tik tuos daiktus, kurie labai patinka (ne - "gal prireiks", "juk taip pigu" ir panašiai) - tokiu būdu neprikaupsite beverčio šlamšto. Minėdama vertę, neturiu omeny kainos - daikto vertę sukuriame patys, jį dėvėdami ir kurdami savo istoriją su juo.
Su nužydėjusiom vyšniom Okinavoje baigėsi ir pavasaris, kuris prasideda sausį, bet šiemet buvo šalta, vėlavo. Tos žydinčios vyšnios - visai ne vyšnios, o taivanietiškos slyvos, Okinavoje vadinamos Higan-zakura, tvirtai įsikibusiais žiedais į šakas, skirtingai nei Somei-yoshino - ilgesingai žiedlapius barstančios žemyne, kurios yra labai panašios į mums įprastas. Užtat salos slyvos-sakuros yra ekstravagantiškesnės nei jų gležnosios kolegės - gali įsiremti į kieno nors bamperį užsispoksojus į tuos skaisčiai rožinius debesis aplink.
Tik išvykus iš Lietuvos į Kaliforniją, pirmus metus jaučiausi kaip vakuume: visiškai trikdė sezonų nebuvimas, atrodė, kad laikas stovi vietoj. Tiesa, sezonų poreikis laikui bėgant tropiniuose klimatuose po truputį dingsta, bet niekada nepmirštu to jausmo, kai pradeda tirpti druskuoti žiemos purvai ir slapčia imi dirsčioti į kokius nors spindinčius rūžavus batelius spintoje, svajodama, kad pagaliau išauš pliusinis rytas, kai jau bus galima spirt į šoną žieminius kerzus, vailokus ir kitus sunkiasvorius, sąžiningai nesibaigiančią žiemą atitarnavusius aulinius.
Bet aš laukiu balandžio.
Prieš du metus, balandį, su drauge sėdėjome Vilniaus restorane "Stebuklai" - apšnekinėjom gyvenimus knebinėdamos salotas ir reguliariai pateliuskuodamos vynu taurėse. Ji sako, kad turėčiau rašyti stiliaus knygą. Kikenu sau, priimdama tai kaip komplimentą, ne daugiau. Tuom pokalbis ir baigėsi, bet mintis ėmė zvimbt galvoj.
Po metų, irgi balandį, gavau pasiūlymą iš leidyklos sėst ir parašyt tą stiliaus knygą.
O dar po metų, tai yra - šio balandžio pabaigoje, mano stebuklas visu savo nesubtiliu gražumu ims ir klestels į knygynų lentynas. Neklauskite, ar džiaugiuos, nes esu mažumėlę perdegus ir neadekvati, bet sako, kad tas stebuklas-knyga gražus gavosi - Alberto prifotografuotas, mano pripaišytas ir pristiliuotas, dizainerių nepriekaištingai sudėliotas ir redaktorės kantriai per naktis ravėtas. Apie ką toji putnioji, net 320 puslapių, gražuolė?
Būna dažnai girdžiu "dabar žiauriai madingas militaristinis stilius" arba "retro - ant bangos" ar "sportinis stilius - populiariausias" ir panašiai. Mintyse burbuliuoju, kad šitai girdžiu pastaruosius 20 metų, ypač praūžus mados savaitėms. Kodėl? Nes tai yra mados stiliai, jie ir dar krūvelė kitų niekada niekur nedingsta, jie yra mados pagrindas: aplink juos sukasi tendencijos - visaip interpretuodamos, suplakdamos, dekonstruodamos ir perkošdamos per gatvės madistų filtrą.
Tad savo knygoje "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" ir narstau 10 mados stilių, nepavaldžių tendencijų kaitai – jų šaknis ir dabartį, iš ko jie susideda, kaip juos atpažinti, kūrybingai ir šiuolaikiškai interpretuoti beigi maišyti, ką reiškia ir iš kur atsirado visokie keisčiausi daiktų pavadinimai ir kurias stiliaus taisykles verta prisiminti, o kurias galima ignoruoti ar išvis nurašyti į senienas. Tų stilių istorijos kažkaip savaime susisiejo su mano asmenine patirtimi: su įkvepiančiais žmonėmis, kelionėmis, susitikimais ar atsitiktiniais atsitrenkimais, pokalbiais, vynais ir vakarienėmis su gardžiu maistu ar tiesiog pakelės užeigų skanėstais. Ruošti valgį – man tokia pat kūryba kaip ir mada, tad tai visiškai natūraliai įsilieja į kasdienybę. Juolab kad tiek dėl maisto, tiek dėl stiliaus kyla vis toks pat klausimas: „Ko aš šiandien noriu?“
Žinios apie mados stilius suteiks tokią kūrybinę laisvę, apie kokią gal nė nesvajojote, o pati mada nebeatrodys nepasotinama pinigų rijikė, nebeapmaudausite, esą „nespėjau apsivilkti, o jau išėjo iš mados". Linkiu, kad ši knyga taptų spindinčiais ašmenimis iriantis per mados džiungles, kur įkyriai zyzia stereotipų bimbalai!
Iki pasimatymo Lietuvoje balandį - atvyksiu supažindinti su savo stebuklu. Detaliau pranešiu truputį vėliau, o čia truputį pasirodau - sneak peek:)
