Laura Latour

Skaitykite čia

Tekstą skaitykite čia

Daugiau skaitykite čia

Daugiau skaitykite čia

Tekstas štai čia

Daugiau skaitykite čia

Daugiau - čia

Daugiau skaitykite čia

Apie Geltoną skaitykite čia.

Skaitykite čia

Tekstą skaitykite cia

Daugiau skaitykite čia

http://lauralatour.com/blogas/2017/4/25/balandziai

Kas? Nauja užrašų knygutė. Tiesiog limpa prie rankų – graži gavosi, nors tu ką. Užrašų knygutės nebūna apie kažką – na, jos skirtos tapti tuom kažkuom – savininko užrašų dėka. Ir maniškė tokia pati, tik dar ir įkvepianti - pilna iliustracijų ir 10 pačių įžūliausių mados mūzų, neieškančių žodžio kišenėje ir jų pamąstymai apie madą, grožį, kompleksus ir vyrus. Viliuosi, kad mano surinktų ir iliustruotų mūzų išmintingos mintys, patarimai, paburbėjimai ir replikos privers šyptelt, pasikelti nuotaiką, įkvėps naujam žygiui ar netgi išprovokuos “aha! o ką sakiau!” akimirką. Dariau tokią knygutę, kokios pati norėčiau – ir užsirašyti, ir papaišyti ir paskaityti. Praktiška, ane? (Psst, praktiškos ir gražios dovanos – geras dalykas, nes retas!)

Labai norėjau raudonos knygutės – ne bet kokios, o štai tokios - kininės raudonos ryškumo (angl. Vermillion red). Kad būtų sexy, įsimintina, stiprių moterų knyga. Na, gerai užrašų knygutė apie stiprias moteris - stiprioms ir norinčioms tokiomis būti.

Ją iliustravau besikraustydama iš Japonijos į JAV – tarp kalnų dėžių ir išmėtytų daiktų, naktį, kai visi aplink knarkė, laukdama kažkelinto vėluojančio lėktuvo. Okinavoje, Tokijuje, Niu Orleane ir Misisipės pakraščio miestely, Šiaurės Karolinos karinės bazės viešbuty – sudrožiau 4.5 vermillion red pieštukus, ištaškiau pusbutelį japoniško kaligrafijos tušo ir kalną grafitinių pieštukų – knygutė žūtbūt turėjo atsirasti prieš Kalėdas. Ir atsirado, kaip koks stebuklas - naglas nagliausias stebuklas.

Jau šiandien “Įkvėpimo užrašinę siekiančiai būti savimi” rasite www.knyguklubas.lt (EU 8.53),  “Pegasas”, "Vaga" ir kituose knygynuose bei "Maximose".  

Knygų klubo naujienlaiškio fragmentas. 

Daugiau apie maksimalizmą skaitykite čia

Daugiau skaitykite čia

Daugiau skaitykite čia. 

Plačiau skaitykite čia

Patinka mano blogas? Tada patiks ir knyga! "10 auksinių mados raktelių ieškančiai savo stiliaus" apie stilių, mados prietarus ir maistą knygynuose "Pegasas"!
Daugiau apie knygą skaitykite čia

Daugiau skaitykite ČIA:

Skaitykite Čia

Plačiau skaitykite čia. 

Plačiau skaitykite CIA

Plačiau apie Įžūlius dalykus skaitykite ČIA

Populiariausi JAV stilistai šią taisyklę pamiršo gal tik prieš kokius 20 metų, o provincijos glūdūmose ji iki šiol egzistuoja juodžiausių ir nedovanotinų mados klystkelių sąraše - No white after Labor day (balta nedėvima po Darbo dienos - pirmojo Rugsėjo pirmadienio). Tai buvo tokia svarbi sezonų kaitos - vasaros pabaigos ir darbingo rudens pradžios žinia, kai baltus daiktus laikas slėpti levandomis iškvėpintuose maišiukuose (kad kandys neėstų). Man, kaip madistei, tokie dalykai niekada labai nerūpėjo, nes balta tėra spalva ir tiek. Tačiau tais laikais, kai mada buvo ne apie individualumą ir unikalumą, o apie statusą ir pritapimą prie tam tikros socialinės grupės, panašių taisyklių buvo daug ir visi "teisingieji" jų laikėsi. Tiesa, Darbo diena taip pat neoficialiai buvo paskutinė dėvėti tam tikros rūšies medvilnę - tokį susigarbiniavusį ir banguotą, ploną vasarinį audinį. Vyresniąjai kartai vis naujos mados taisyklės - nė motais, tad dauguma lig šiol kuo ramiausiai vasarai pasibaigus slepia visus baltus ir medvilninius daiktus.

Ta proga leiskite prisistatyti su savo nedovanotinai senovines amerikietiškas taisykles laužančiu (ironizuoju, suprantama) deriniu - įžūliai dideliu baltu, chalatą primenančiu medvilniniu megztiniu ir net baltomis medvilnės kelnėmis. Man patinka balta rudenį ir juoda karštą vasarą - kažkas labai vilioja šių spalvų nesezoniškume. Balta rudenį atrodo beveik optimistiškai ir egzotiškai, o juoda vasarą - įžūliai ir stipriai, vietoj tikėtino sezono lengvumo, spalvingumo ir taip toliau. Puikioji hipė Stephanie (daugiau apie ją skaitykite čia ), pamačiusi mane juodą nuo galvos iki kojų su juodais karoliais San Diego vidurvasary, suspigo "oooh, I love black in the summer!" Me too, darling. Tiesa, salos ruduo kol kas leidžia baltą - šilti, nuo jūros dvelkiančio druskuoto ir sudžiūvusių dumblių kvapą nešiojančio vėjo vakarai bei dar be depresiją varančio, namuose įkalinančio lietaus. 

Beje, kol fotografavomės, šalia siautėjo vietiniai - susipažinau su naujausia vandens pramoga "flyboard" vadinama - štai kas mus taip linksmino, o Aistis net spiegė iš laimės.

Linkiu balto ir vasariško rudens;) 
  

Baltas kardiganas ir batai - Zara; marškiniai ir kelnės - GU; diržas: vintažinis. 

Foto: Albert Latour

Šiandien išsisukom nuo taifūno. Bet vėjas vos nenunešė ir manęs, ir mano palto. 

Po dviejų nesėkmingų fotosesijų pagaliau kažkas pavyko. Tiksliau - fotosesijos buvo sėkmingos, fotografas - klusnus ir be pretenzijų (su tokia art-direktore reikia būti: a) geležinių nervų; b) jos vyru; c) abu ankstesni variantai. Nors šiaip sakė "neaiškink - nefotkinsiu"), lokacijos ir oras - puikūs, tik modelis ir stilistė š mala. Albertas burbteli: "you need to reset". Albertas sako, Albertas žino. Ir nors jis su madom nieko bendra neturėjo iki mūsų susitikimo 2004-ųjų rugsėjį (per kašio rungtynes Gedimino pr. pub'e), bet vaikyti, uoslė kaip pas šunį - stiliui, fotografijai, geram skoniui, ir visko mokosi kaip pasiutęs pirmūnas. Ir mane pamoko. Jūrų pėstininkas su lengva (ne)priklausomybe madai ir estetikai. Tiktai pats to nežino ir kukliai murma, kad čia geras fotoaparatas kaltas, o jis - ne prie ko. Aha, taip - šefas irgi gerai gamina todėl, kad turi gerą samtį. 

Tad ir vėl teko grįžti prie duonos ir sūrio, pagrindų taip sakant (jų dar bus ir bus). Man sistemos perkrovimas - džinsai ir marškiniai. Šiuo atveju - marškinėliai, nes kam - ruduo, o kam - plius 27, kas sudėjus su viską nuo žemės plešiančiu taifūno vėju yra maloniai gaivu. Taip, ir berankovis paltas, kuris visas pasipūtęs mėnesį kabėjo spintoje ir su niekuo nenorėjo bičiuliautis. Man tai kas, aš galiu palaukti. Belaukdama vis pasimatuodavau jį su šiuo ir anuo, tyčia vengdama džinsų ir baltų marškinių (nes prie jų viskas tinka, ar ne?), o aš ieškau tik neeilinių sprendimų, žinote. Neeilinis sprendimas galvoje nenušvito, teko rinktis eilinį - ir kuriuo buvau labai patenkinta. Į sėkmę reiškiančius mano krykštavimus Albertas atsiliepia - "KISS". Oi, ačiū, sakau, ir tau bučkis. Ne, patikslina: "Keep It Simple, Stupid" (čia kariškių slengu). Aaa, na jis ir vėl teisus. Paprastume esmė.  

Berankovis paltas yra geriau. Už ką? Už liemenę, pavyzdžiui. Nes berankovis paltas yra struktūriškas, kas nėra, sakykim, megzta liemenė ir dar super modernus. O struktūriškas = grakštinantis, ištempiantis ir apskritai, kam aktualu prisidėti optinį centimetrą ūgio ar norisi palyginti vieną kitą figūros vingį - "struktūriškas" yra jūsų mantra. Kai "atšals" (negaliu rašyti be kabučių, nes saloj atšalimas yra iki +15) vilksiuosi jį ant siaurutėliausio golfo ir ausiuos aukštakulnius aulinukus.  

Paltas be rankovių: Forever 21; marškinėliai ir džinsai - American Eagle; sportiniai bateliai: United Nude; saulės akiniai: Vonzipper

Foto: Albert Latour

Kaip sakiau, "vaikausi" madų (su svaiginančiu malonumu). Nes mada ir stilius - kaip kaukė ir kaip kostiumas filme, kurio režisierė ir pagrindinė aktorė esu pati. Su dramos būreliais man visiškai nesisekė (kaip ir su rašinėliais literatūros pamokose), bet mados vaidmenys limpa ir patinka. O krūvoje vaidmenų visada būna vienas, arčiausiai širdies. Maniškis - 70-ųjų stilius (aštuntojo dešimtmečio). Ir tendencijų šįkart vytis nereikėjo, nes jos jau kabėjo mano spintoje.  

Kai Alessandro Michele perėme kūrybinio vadovo vadžias Gucci ir iš esmės pakeitė kompanijos įvaizdį, pristatydamas 2015-16 rudens-žiemos kolekciją, dalis šių mados namų (buvusių) gerbėjų gedulingai apraudojo dūminio makiažo ir superseksualaus fatališkos moters įvaizdžio netektį, kuris nors ir įspūdingas, bet nenaujas, tikėtinas ir, dievaži, populiarus (kas, sakyčiau, buvo masyviai drąsus žingsnis būtent tokiu įvaizdžiu garsėjusiuose mados namuose. Tačiau sprendžiant iš 2016 pavasario vasaros kolekcijos, nepanašu, kad nauja idėja būtų nepasiteisinusi). Vietoj to, kas kas? - podiumu trepsėjo moksliukių akiniais pasipuošusios bibliotekininkės, be makiažo, su kaspinais ir kaspinėliais po kaklu, beretėmis, midi ilgių sijonais, gėlėtais švarkyčiais, tarsi nutrintais kailiniais, berniukiškais kostiumais (o vyrai - nėriniuotais, gėlėtais ir panašiais, tradiciškai laikytais moterų arsenalu) - visa pačia nekalčiausia aštuntojo dešimtmečio mada - netgi ne glamūrine ar bohemiška, kurią daugelis dizainerių dažniau atsimena iš to laikotarpio. Bet Gucci mėgsta aštuntąjį dešimtmetį, o aš juos mėgstu už tai. Visos tos retro spalvos, per trumpos rankovės, neišlygintos, tarsi atlenktų išaugtinių švarkų apačios ir moksliukiška nuotaika mane suvystė, suvyniojo ir į mažąją kišenėlę susikišo. Tai buvo tiesos momentas, the style revelation (būna ir tokių. Kai tai įvyks  - suprasite), kai nekantriai atlupau spintos duris ir iš to skyriaus, kuriame ilsėjosi gražūs, bet buvę nebeaktualūs daiktai, ištraukiau prieš 7 metus pirktą gėlėtą palaidinę, surišamą kaspinu po kaklu, velvetinį, tarsi išaugtinį švarką su odiniais lopais ant alkūnių ir brogue stiliaus lakinius batelius - į kompaniją naujiems odiniams kiulotams. Būna momentų, kai viskas sukrenta į savo vietas kaip koks stiliaus Tetris - be jokių "hmm" ar "o gal...?". Taip nutiko ir su šiais daiktais - atrodo jie tik laukė savo momento (nesvarbu, kad virto beveik vintažiniais belaukdami). Viską susidėliojusi, supratau ko trūksta ir plaukais plevėsuodama subėgiojau parduotuvėn akinių, kuri yra mano kaiminystėje ir kažkaip visada laiku pasikrauna į lentynas to, ko mano užgaidoms prireikia čia ir dabar - basic, nieko prašmatnaus, bet aktualaus. Tai štai, prisistatau savo naujai mylimiausiu vaidmeniu - aštuntojo dešimtmečio bibliotekininkė.
O jei pusiau rimtai - visada pirkite tik tuos daiktus, kurie labai patinka, net jei tai - ryškiai žalias švarkas su violetiniais paukšteliais. Ir visai nesvarbu, kad nežinote, kaip jų dėvėti - viskam savo laikas, kaip ir mano gėlėtai palaidinei ir velvetiniam švarkui. Rinkdmamiesi tą daiktą, kuris labai patinka, o ne saugų "prie visko tinkantį", bet jokių emocijų nekeliantį, būsite žingsneliu arčiau savo unikalaus stiliaus (kas žino, gal jūs - "užsispaudusi" gatvės stiliaus ikona?). Nes kas netinka prie visko dabar, gali imti ir tikti prie visko rytoj. Ar po metų. O gal net  - 7.  Nusiraminkite, tendencijos nesikeičia kas sezoną. O jei ir pasikeičia, netrunka sugrįžti. 

Foto: Albert Latour

Palaidinė, švarkas, kiulotai - Zara; bateliai - Vinita; akiniai ir beretė -GU.  

Mano mokyklos draugė, bandydama suprasti, kur gyvenu, pasitikslino: "tai tu ten, kur visą laiką vasara?" Aha - ir ten, ir čia. Beveik 10 metų be: sniego vakare, spyrio į rudeninių lapų šūsnį Sereikiškėse ir be gegužio žiedų (be pliūrzės ir nuo druskos nepataisomai susiraukšlėjusių batų, be apledėjusios ir neužsivedančios auto ir be pavasarinio silpnumo - tiek sirdy, tiek galvoj - taip pat). Yra ko dejuoti, sakote? Madistei - dar ir kaip. Gal dėl to San Diegas man visada atrdodė kaip stiliaus vakuumas - visi nuolat šopinasi ir vistiek atrodo vienodai - cute&sexy, o tai, vietiniu žargonu reiškia a) šortai ir tank top, b) cute dress - kokia nors basic trikotažinė maksi arba rūžavasusiglamžiusi mini. Na gerai, vakarais būdavo įdomiau.

Iš karščio užgrūdintos patirties galiu pasakyti - tokiame klimate dažnai apima visiška apatija (ne visiems, suprantama - yra kurie džiaugiasi, kad nereikia apie nieką, išskyrus maikes, šortus ir fleženkes galvoti). Man atsibosta visi vienasluoksniai dalykai, imu ilgėtis uždarų batų, megztinių, striukių, švarkų, minkštų šalikų, kepurių ir pirštinių. Net papuošalų nenešioju ne todėl, kad man jie nepatinka (madoje yra vos keli dalykai, kuriems (gal) esu abejinga, bet ir tai nėra pastovi būsena), o todėl, kad karštyje jie griaužia visur, kur prisiglaudžia. 

Savo beribį dėkingumą reiškiu neopreno tinklui - tam tvirtam, skulptūriškam, korį primenančiam audiniui, iš kurio pagaminta ši juoda striukė. Su ja - nei šilta, nei šalta, bet yra dar vienas sluoksnis ir dar viena galimybė nenumirt iš stilistinio nuobodulio ilgą Okinavos vasarą (ypač bevarvinant seilę į rudens tendencijas ir laukiant "šalčio", kai jau galėsiu megztinį/švarką/liemenę traukt - kas man negresia dar bent du mėnesius). Su neopreno tinklu galiu pažaisti rudenį. 

Striukė - "Forever 21"; marškinėliai - "American Eagle"; kelnės ir diržas - "GU"; rankinė - "Zara"; bateliai - "United Nude". 

Foto: Albert Latour

Šiuolaikinėje madoje vyrai ir moterys dalinasi tuos pačius daiktus - kelnes, paltus, švarkus, visokių stilių batus - oksfordus, jojiko, kerzinius -  kurie į moteriškus garderobus atėjo iš militaristinių ir vyriškų. Bet vienas daiktas, kuris, nors nėra neegzistuojantis, tačiau vyrų spintose neįprastas, išskyrus kai kurių žavingų mados industrijos prietrankų (Marc Jacobs, su rūžava suknele ir kiltais - tau akį merkiu), tai - suknelė. Tiesa, suknelė istoriškai nėra vien tik moterims priklausantis daiktas - nuo 16 a. iki net 20 a. pradžios, maži berniukai, kaip ir mergaitės, buvo rengiami suknelėm, kurios, kol vaikai išmokdavo vaikščioti, ant pečių turėjo prisiūtus vadinamuosius "vaikystės kaspinus" - ilgas, plačias juostas, už kurių tėvai juos prilaikydavo. Tas sukneles berniukai dėvėjo iki maždaug 2-8 metų amžiaus, kada buvo oficaliai atšvenčiama Kelnių diena (breeching), po kurios jie buvo rengiami kaip savo tėčių mini me. 

Tad juoda maža ar didelė žalia ta suknelė - nesvarbu, bet toks universalus daiktas, į kurį įsliuogi ir varai man labai patinka. Suknelė yra išsigelbėjimas stiliaus tinginystės dienom (ar mėnesiais, ar metais), kai tikrai apie nieką nesinori kaitinti galvos. Todėl sukneles mėgstu labiau už visus kitus daiktus (gerai, kombinezonai irgi papuola į tų, galvos skausmo nekeliančių daiktų sąrašą). Vienintelis suknelės tipas, kurios nelaikau stilistiškai lanksčia nei tinkančia visoms, tai ta maža juoda klasikinė. Bet kabo sau spintoje, kaip juodas priminimas apie tai, kad nuosavas identitetas svarbiau net už klasiką. Nors didelės džemperių ir marškinėlių stiliaus juodos suknelės yra visai kas kita.  

Greta juodosios nuobodžiosios įžūliai ant pakabos sūpuojasi ši - citrininė geltona, kuri jau tapo mano tekstų nuolat linksniuojama žvaigžde.  Yra už ką - dėvėta daugybę kartų su visokiais aksesuarais, nuo klasikinės birkin rankinės ir juodų balerinų, espadrilių, panama skrybėlės ir didelio pinto krepšio iki konversų ir plimsol sportinių batelių su spalvotais mažais rankinukais. Ši, akis spiginanti citrininė geltona tapo universalesnė už visas juodas ir pilkas sukneles, kokias turiu. Ji taip pat veikia kaip geras smūgis į smegenis, kai bjauri nuotaika ar, šiaip, nervai nelaiko. Nuo atvaizdo veidrodyje visos nesąmonės iš galvos išsibėgioja ir matai tik vieną, sodrų, švytintį spalvos plotą ir pati šypteli. 

 
Kadaise geltona buvo mano juodąjame spalvų sąraše. Bet truputis praktikos ir daug spoksojimo į spalvas atvėrė akis - šaltos geltonos (ir atvėsintos spalvos apskritai) visada yra draugiškesnės lietuviškai odai nei šiltos. Tad nors geltonos su garstytiniu atspalviu, pastelinės - labai madingos, ne visada tinka prie blyškios veido odos. Tai nereiškia, kad turite imti ir gedulingai jas išbraukti iš pageidaujamų daiktų posmelio - tik tegu tie daiktai nebūna arti veido, kaip pavyzdžiui sijonai, kelnės, avalynė ir rankinės. Užtat šaltos geltonos - kaip ši citrininė, nors labai ryški, ji nekonkuruoja su odos spalva ir guli sau ant jūsų - visa puiki ir tiesiog spindinti. Geltona myli ir kitas spalvas greta savęs (žymiai labiau nei juoda, šalia kurios dažnai gaunasi aršus kontrastas), tai - žydros ir mėlynos, žalios, raudonos, koralo ir rožinės, plytų bei neutralios - visos pilkos, baltos ir net juoda, mažais kiekiais (beveik visas išvardintas spalvas pamatykite fone ;) ).

Suknelė ir rankinė - Zara; bateliai - Aldo; aviatoriai - Alberto. 

Foto: Albert Latour

"I am an underwear stylist..." - nutęsė Albertas, kai jam pakiliai pranešiau, kad šiandien jis - stilistas. "I like my women naked", nepasidavė. Tai žinoma, bet gyvenam apsupti tokių keistų taisyklių - reikia rengtis! "No shirt, no pants, no problem"- tarė. "Galėsi rengti mane kuo nori" - vilioju (aišku, teks turėti omeny, kad visas jo sunkus triūsas bus paviešintas). "Ai, tada neįdomu", pareiškė mylimasis. Bet gi, sakau, tu ir stilistas, ir fotografas! Kokia garbė! (aš teliksiu kukli art direktorė). Bet jis pats kuklus, tikrai. Taigi, plačiai atlapojau jam savo spintos duris ir atsisėdau ant lovos už jo. Atrodė, kad mano mergiotiškas šmutkių marmalas spintoje kelia jam baimę. Ar bent jau primena bauginančias neištyrinėtas prerijas. Bet Albertas netrukus atsitokėjo ir ištempė patį trumpiausią, karoliukais ir žvyneliais siuvinėtą sijoną (šaunuolis..! Beveik pusė darbo atlikta! O kas bus viršus?). Čia jis pakibo. Kilnojo vieną po kitos blizgančias palaidines ("turi derintis ar ne?" - klausia. Ne derintis, o sukurti harmoniją...Ai, tiek to). Sijonui viršų rasti sunkiai sekėsi, tad atsargiai nukreipiau jį vyriško stiliaus marškinių pakabų link ir bakstelėjau į rožinius aukštakulnius - "mm?" - suklapsėjau nedažytom rytinėm blakstienom (šitą sijoną kontempliavau pati, tad likau sužavėta, kaip mūsų mintys apie tuos pačius daiktus susitiko pusiaukelėj). Tačiau brangusis neatrodė suintriguotas mano pasiūlymo. Kaip bebūtų - šiandien jis stilistas ir aš pertraukiau jo minčių srautą. 

Kadangi minčių srautas buvo negrįžtamai sutrikdytas, Albertas nusprendė nebetyrinėti spintos prerijų ir pasuko tiesiai prie komodos, žinovo judesiu atidarė viršutinį stalčių, ištraukė mažą bohemišką medvilninę palaidinę ant petnešėlių (kurią pats išrinko ir nupirko), ją pasidėjęs ant peties, atidarė trečią stalčių ir nė akimirkos nesudvejojęs ištraukė sudraskytus džinsus. "Here" - sako. "Kodėl?"- klausiu. "Because I like my women in jeans and tank tops. It's sexy". 

Štai, prašom. Kokie dar mini ir aukštakulniai. 

Ar leistumėte savo vyrams jus aprengti? 

Palaidinė - American Eagle; džinsai ir rankinė - Zara; šliopkės - Aldo.

Foto: Albert Latour 

Kai mokiausi Kauno daillės gimnazijoje, per Užgavėnes gamindavome papier mache kaukes. Bjaurias, raganų ir velnių perkreiptomis fizionomijomis, karpuotomis nosimis ir išbyrėjusiais dantimis. Gaminimo procesas man labai patiko, bet "spalvojimo" dalis - ne, nes visi jas tepdavo "subtiliais" - Įminto-į-balą-lapo, Praskiesto-kisieliaus, Pažliugusio-purvo-pavasarį ir panašiais atspalviais. Man beveik ji buvo gražesnė laikraštinė, skuteliuota tokia. Bet dažyti reikėjo. Tai parėjusi namo aš ją ir nutepiau - mėlynai, raudonai ir geltonai. Dabar mano kaukė būtų super šiuolaikiška, color-blocking principu išdažyta. Bet tada visi juokėsi... Nukabinusi nosį griebiau tą raganos fizionomiją ir nuslinkau į tualetą. Gerai - perdažysiu. Bet pirma reikia nuplauti išjuoktas spalvas - pakišau savo raganą po kranu ir tekantis vanduo sumaišė spalvas už mane - ėmė varvėti žaliom, violetinėm ir oranžinėm. Tai pamačiusi greitai užsukau vandenį ir negalėjau atsižiūrėti į ją - mat kaip.... Patraukiau nosim ir grižau į klasę - mano kaukė pritapo prie visų kitų, primarmaliuotų pabaisų fizionomijų. Dabar galvoju, kad nepaisant pašaipų apie subtilumo stoką (įdomu, ką, pavyzdžiui, Warhol'as mano apie subtilumą), turėjau trypti žemę kojom ir nepasiduoti.

Nepaisant Užgavėnių kaukės nemalonumų ir spalvų teorijos pamokos tualete, mano meilė pirminių spalvų kombinacijai niekur nedingo ir raudoną kaip dėjau, taip tebededu prie mėlynos ir geltonos. Nesubtilus ir efektingas derinys.  

Okinavoje sulaukėme įprastinio rugpjūčio karščio bangos, +42C. Vietiniai per tokius karščius drabužiais dengiasi nuo galvos iki kojų, slepiasi po skėčiais ir net ultravioletinius spindulius filtruojančiomis veido kaukėmis, nes tik taip įmanoma atlaikyti šitą pirtį. Mes taip pat (minus skėčiai ir kaukės), nes tokia temperatūra jau nebe vasara, o ekstremalus klimatas. Vos spėjau nusifotografuoti su savo minimalistiniu, kalifornietiškos vasaros deriniu (+25, sausa, lengvas brizas, kuri saloje būna maždaug lapkritį, bet negi lauksi dabar). Puolėm pirkti ledų ir atgal į mašiną, po kondicionierium.

Neopreno sijonas ir rankinė - Zara; palaidinė - Lush; bateliai - Nine West; aviatoriaus akiniai - atimti iš Alberto. 

Foto: Albert Latour

"Aš sijonų nenešioju", kartą, seniai, pareiškiau savo veganei draugei, kuri tai išgirdusi vos nepaspringo ožkos sūriu - jo sau leisdavo, nusižengdma veganiškiems principams, kai maukdavom kalifornietišką zinfandelį pas ją terasoj. Stefani buvo hipė ir tikra Kalifornijos bohemščikė, social butterfly ir mados maniakė, kuri vadovavo jogos studijai, o savo garaže mokė tapyti ant audinių. Gal ne tokia kaip AdR (Anna dello Russo), bet aš jai pavydėdavau sugebėjimo susirankioti pačius nuostabiausiaus daiktus, kur tik įkeldavo koją: showroom'o išpradavime, Nordstrom'e*, Good will'e** ar visokiuose kišeniniuose butikuose. Maison Martin Margiela skeltanosiai bateliai su indiškom folklorinėm kelnėm? Žinoma. Žalias Chanel stiliaus buklė švarkas, rožinė palaidinė su kaspinėliu ir išdraskyti boyfriend džinsai, kodėl gi ne. Stefani mylėjo madą, bet tuo pat metu jos visai nesureikšmindavo: kokybė? Didelio čia daikto, pažiūrėk kokie gražūs taškučiai. Močiutiškos basutės iš padėvėtų drabužių parduotuvės? Labai gerai, viskas, kas močiutiška dabar madoj. Kartais jos palaidinės būdavo tokios poliesterinės - bijodavau nagus prie jų kišt, kad nepakratytų, bet pažiūrėjus į ją, visą tviskančią pasitikėjimu ir raudonais plaukais, niekada nepasakytum, nei kur poliesteris, nei kur pigu, o kur - brangu. Ji buvo vienis su mada, šaltakraujiškai ir beširdiškai griaunanti visus elitistinius mados stereotipus. Manau, kad buvau ją truputį įsimylėjusi.  

Šįryt, veždama mini-automobiliais apkibusiomis siaurutėlaitėmis salos gatvėmis sūnų į mokyklą galvojau, kaip keista rašyti mados blogą karščiu alsuojančioje saloje, pasimetusioje kažkur tarp Ramiojo ir Kinijos jūros, kur rytais nuo cikadų gaudžia džiunglės ir taifūnai palmes prie žemės lenkia ir kur nėra jokių madingų parduotuvių. Na gerai, yra kelios fast fashion ir kelios dizainerių, kuriose didžiausias dydis - 34 petite, o avalynės - 37. Bet čia - ne Tokijas. Maloni, maža, saulėta Japonijos provicija. Tad taip, 90% mano pirkinių - internetu. Būna, kad atidarius dėžę, susiraukiu galvodama "š***s, blin". Arba per daug vyno išgėrusi nusiperku skrybėlę su katės ausim (būsiu kaip AdR, nieko tokio). Bet  šiandien, nekantriai išdraskiusi atkeliavusį siuntinį, radau sijoną. Tokį sijoną, su kuriuo seniai tiek nestrakaliojau prieš veidrodį. Visas kutuotas. Geras dalykas tie sijonai (ir kas galėjo pamanyti?) ;) 

Kutuotą sijoną mintyse generuoju kokius metus. Tik nenorėjau jam spintos papuošalo likimo - kaip kai kurie mano spintos kaliniai - ilgai jaukinti, čiupinėti, tačiau taip ir nedėvėti. Ir pasensta tas kadaise nuostabus daiktas, bekabodamas. Tą patį pagalvojau apie kutuotą sijoną ir ilgai išsisukinėjau jo nepirkdama - per gražus daiktas uždaryti spinton. Bet vos tik suleidusi pirštus dėžėn pradėjau spirgėti iš laimės. Sunku įsivaizduoti, kaip toks trendy daiktas (jis tikrai netarnaus sezonų sezonus. Tokie daiktai yra kaip desertai - jų nereikia, bet sunku atsisakyti) galėtų taip lengvai prikibti - čia tau ne balti marškiniai. Bet šitas sijonas stebėtinai sukibo su viskuo, kas kabėjo spintoje - trikotažiniais marškinėliais, denimo ir vyriškais marškiniais, džemperiais, dideliais megztiniais ir odiniais švarkais. Ir beveik su visa avalynės kolekcija, nuo aukštakulnių basučių iki sportinių batelių. Ir net nesubtiliaisiais rožiniais aukštakulniais. Ar ji tik vakarinis? Ką aš žinau - man jis visai kasdieniškai atrodė su plimsol'iais ir trikotažiniais marškinėliais. Užsimetus odinį moto-švarką ir aukštakulnes basutes gavosi neblogas variantas vakarui kavinės terasoj. Toks sijonas - idealus variantas negalinčioms apsispręsti - mini ar midi? Čia - viskas viename, ir mini, ir midi. 

Nordstrom* - milžiniškas tinklas milžiniškų stiliaus centrų

Goodwill** - pigiausios, angarų dydžio dėvėtų drabužių parduotuvės

Odinis švarkas - Zara; sijonas - Forever 21; palaidinė - iš "Amazon.com" džiunglių; plimsol'iai - Aldo; basutės - Steve Madden; delninė - vintažinė (spėju, iš kokių 70-ųjų).

Foto: Albert Latour

Visą savo samoningą gyvenimą įtariai žiūrėjau į baltai pasipuošusius poilsiautojus Lietuvos pajūryje, kurie, kaip, sakykim, rimtai atostogauti nusiteikusi porelė (8h paplūdymy minimum nepaisant oro, vakare - HBH) iš Kuršėnų užmiesčio kiaurą parą atrodė maždaug taip, jis: balti, pora dydžių per siauri šortai, siaurutėliausios baltos elastano palaidinukės ant pūpsančių bicepsų-tricepsų ir išvirtusių "raumeningų" pilvų (kažkodėl kažkada sportavę žmonės sluoksnį riebalo ant galimųraumenų vistiek vadina "raumenimis"), baltas diržas su D ir G raidėmis, baltos kojinės ir balti, Gariūnuose per išpardavimą nugriebti sportbačiai, nekantriai saugoti visą žiemą iki, maždaug, septynių dienų "podiumo" Palangoje. Bet blogiausia - mažas, baltas cross-body rankinukas. Šalia - prisiderinusi ji, su baltos lakinės odos špylkom ir kokiu nors baltu komplektėliu iš sąlyginio mini sijono ir optinės iliuzijos ten, kur turėtų būti palaidinė. Abu - dolčėgabana-šanėl-gūčy odekolonų debesyje. Matyt dėl šitos vizualinės traumos beveik niekada nedėvėjau baltų drabužių vasarą Lietuvoje su retomis išimtimis "krikštynų baltinukams" - plonos medvilnės nėriniuotoms palaidinėms arba kaimiškoms "sekmadienio suknelėms", bet ir tai, gerokai vėliau, Palangos tendencijoms mažumėlę atslūgus. 

Saloje visą vasarą iki spalio tvyro aitrus karštis ir drėgmė, kas porą savaičių petraukiama tropinių liūčių ir taifūnų, todėl visos kitos spalvos, išskyrus baltą, jaučiasi beveik per sunkios. 

Taigi... Mudviejų sekmadieniniams pusryčiams su Albertu - balta su baltu ir baltai. Vyriški marškiniai, vyriško stiliaus palazzo kelnės ir architektūriška rankinė viską sudėlioja į savo vietas be palangietiškų aidų. Viskas truputį primena mano mėgtsamus 1940-uosius ir Marlene Dietrich, kuri dėvėjo vyriškus drabužius dar iki jiems tampant madingiems. O seni geri leopardiniai, įsispiriami bačiukai, atrodo, tinka visur.

Marškiniai - GU; Kelnės ir rankinė - Zara; bateliai - Aldo. 

Foto: Albert Latour  
 

Marškiniai: GU; kulotės - Forever 21; bateliai - Aldo; delninė - visiškas vintažas iš pietų Kalifornijos second hand butiko. 

Foto: Albert Latour

Vyriški marškiniai ir džinsai - GU;

bateliai - Aldo;

saulės akiniai -Vonzipper; 

ir birkin rankinė su ypatinga istorija. 

Foto: Albert Latour

Kelnės - Zara;

palaidinė - pačios siūta; 

šliopkės - Seychelles. 

Foto: Albert Latour

Suknelė - pačios siūta;

basutės - Seychelles;

rankinė - vintažinė; 

panama skrybėlė - vietinė iš Puerto Riko. 

Foto: Albert Latour

Kombinezonas - H&M;

pintos basutės - Sam Edelman;

birkin rankinė - ilga istorija, kada nors papasakosiu. 

Kombinezonas - Uniqlo;

palaidinė - GU;

rankinė - Michael Kors;

bateliai - Aldo. 

Foto: Albert Latour

Tunika - pačios siūta; 

šortai - Leifsdottir;

palaidinė GU;

bateliai - Aldo;

rankinė - Zara.

Vakar, sriuobdami rytinę kavą tiek ilgai ir visko planavom, žiūrinėdami lankytinas vietoves, skaičiuodami atstumus ir laiko išteklius, kad mažumėlę užtrukom - su trijų metų emociškai labiliu, apie metro ūgio diktatoriumi (bet šiaip mielu), laikas yra suskirstytas iki pokaičio ir po. Tad nespėjom "iki", o "po" - tingėjom. Paplūdymy saloje vasarą yra beveik pavojinga, jei įsivaizduosi save ant veidrodžio plieskiant saulei - per 20 minučių nusvilsi raudonai ir, jei per tą laiką nepasieksi vandens, karštis išsiurbs ir energiją tiek, kad miegosi likusią dienos dalį tarsi po visos dienos Palangos paplūdymy lietuviškai. Turėdami maždaug pusantros valandos laiko iki mažojo diktatoriaus pokaičio, visgi ryžomės prie jūros - kaip bebūtų, vanduo yra gražiausias vidurdieny, skaistaus turkio mėlynumo, primenantis brangias atostogas egzotiškoje lokacijoje (kai viskas užknisa, prisimenu tai ir einu prie jūros - juk ir esu egzotiškoje lokacijoje.) Rupus smėlis kutena pėdas, vėjas gaivina saulėje kaistančią odą, o užslinkus debesiui tingiai pramerkiu akį apsidairyti, ar visi vietoje. Visai neprasta diena.

Pliažo kombinezonas - "H&M"; skrybėlė - vietinė iš Puerto Riko; saulės akiniai - "Miu Miu".

Turbūt ne viena, pasitikrinus trend report'us, puolėm ieškoti tos mažos baltos suknelės vasarai. Tačiau, nepriklausomai nuo tendencijų, balta suknelė, didelė ar maža, kiekvieną vasarą prašosi į spintas. Ir nors galvą visiškai susuko Chloe SS 2015 kolekcija su tarsi vandeny plaukiančiomis aštuntojo dešimtmečio sukniomis, krentančiais nėriniais, savo džiunglių klimatui ir gyvenimo būdu prisitaikiau šį bei tą paprastesnio - plono, permatomo lino ir šilko audinio suknę. Audiniai čia - nuostabūs, tad beveik maloniau yra siūti, neskaitant garbėtroškiško noro būti vienintelei ir nepakartojamai. Suknelei į kompaniją labiausiai prašėsi espadrilės (lyg ir labiausiai suprantamas pasirinkimas, bet visiškai nepraktiškas čia, kur tropiniai lietūs skalbia salą bent 6 mėnesius per metus. Pernai su espadrilėmis pasilaksčiusi po lietų, po to jas džiovinau su plaukų džiovintuvu, dėl ko jos bjauriai deformavosi ir pakvipo, tad iškeliavo į konteinerį. Lygiai po 10 dienų. Et), betgi nusprendžiau pasukti truputį kitu keliu - street - apsiaudama išpiltu benzinu spindinčius plimsolius ir pasigriebus klasikinę(-iausią) Birkin rankinę. Visokie konversai irgi bus liuks. 

Foto: Albert Latour

Visokioms stilistėms Okinavoje vasarą yra galas. 5 mėnesiai karščio (iki +42C), taifūnų ir uodų ir nieko daugiau išskyrus maudymosi kostiumėlį ir fleženkes. Aišku, lengviausia karščius išgyventi yra a) kuo arčiau oro kondicionieriaus, b) mirkstant vandeny. Tačiau vasara ilga – iki spalio, tad nosį iškišt tenka ir ne tik iki jūros nupėdint. Praėjusio savaitgalio projektas – į didelį debesį panaši erdvi suknelė tropinės salos vasaroms iš odą glostančio, zomšą primenančio kobalto mėlynumo audinio. Ji man patinka su įsispiriamomis basutėmis, šlepetes primenančiomis – tokias garbinu nuo vaikystės, kai nesulaukdavau, kada sudėvėsiu savo basutes -"sandaliukus" tiek, kad gausiu mamos leidimą nukirpti dirželius, laikančius jas apie kulkšnis ir klapsėti klapsėti..

Foto: Albert Latour

Pati ilgai tikėjau ir kitus mokiau, kad neutralios spalvos, o ypač neutralios rankinės yra toks saugus, ramus ir teisingas pasirinkimas. Turint omeny mano obsesiją spalvoms, be gailesčio susukusią man smegenis, būtų buvę protinga bent jau neutralų aksesuarą įsigyti. Tai ne. Ši citrininė rankinė jau antra - pirmąją geltoną sunešiojau iki paskutinio siūlo, ir iškart šokau ant beveik tokios pačios. O dabar, behold, nes tai ką pasakysiu, nėra jokiose stiliaus knygose ir eina prieš visas tradicinio stiliaus taisykles, bet yra asmeniškai patikrinta: citrininė yra naujoji juoda. Geltona su balta? Check. Geltona su pilka ir juoda? Check. Geltona su rožinėmis ir visomis mėlynomis, koralo, marsalos, pudriniais atspalviais? Check, check, check. Jau nekalbu apie kasdieninius džinsus ir trikotažinius marškinėlius. Geltona atgaivina neutralius derinius, sumodernina konservatyvius ir yra tarsi šviesos blyksnis šalia kitų spalvų. 

Neopreno paltas: "H&M"; palaidinė - "Lush"; kelnės - "G.U." , aukštakulniai - "Jessica Simpson", rankinė - "Michael Kors". 

Foto: Albert Latour

Niekada nelaikiau savęs taškučių dėvėtoja. Bet kažkas šį sezoną trinktelėjo (Dolce& Gabbana SS 2015 kolekcija), kad staiga taškai tapo pačiu gražiausiu ir geidžiamiausiu raštu. Mano galvoje smulkūs taškučiai priklausė kažkur tarp konservatyvaus, ypatingai moteriško ir vintažinio stiliaus. Tačiau dideli taškai yra visai kitokie - modernūs, geometriški ir super šiuolaikški. Ilgai nelaukus nudulkėjau į audinių parduotuvę, ir štai, prašom - vienas iš mano pavasarinės obsesijos produktų - septintojo dešimtmečio stiliaus suknelė. Mėgstu skrybėles (jos yra idealus balansas, kai stilius traukia į per didelį moteriškumą), kaip mano draugė Ieva sako "tu viską, kas gražu, ant galvos krauni". Negaliu ginčytis. O vyriškos skrybėlės yra labai gražu, kaip ir ši - panama - pirkta prieš daug metų Puerto Rike, vienoje iš dūstančio nuo vasaros kaitros europietiško senamiesčio krautuvėlių. 

Foto: Albert Latour

Kokia vasara be baltos? Baigiantis pavasariui, kai oras saloje ima kaisti valandomis ir kai bąla vakarai, ima baltuoti ir spintos. Ir vieną, besibaigiančio pavasario dieną, sėdau rašyti ir rodyti savo mados blogo. Ir visai netyčia, pirmasis įrašas - baltas. 

Man labai patinka naujas baltas pirkinys - didele V iškirpte lengvas kriketo megztinis su baltomis kelnėmis ir auksinėm flatformom (duoklė mano šarkiškui pomėgiui viskam, kas spindi ir blizga). Toks yachtklubiškas, jūra ir smėliu kvepiantis. Kas tas kriketo megztinis? Bet koks baltas ar kreminis, su kontrastingomis (tamsiai mėlyna, žalia, raudona, juoda) juostomis apie V iškirptę, rankogalius ir apačią. Jų variantų dabar galima rasti labai daug, ir nebūtinai baltų, o viskas prasidėjo nuo 2014 pavasario Rag & Bone kolekcijos su dramatiškai stilizuotais kriketo megztiniais ir iškirptėm iki bambos - fast fashion industrija pasigriebė šį megztinį ir prikėlė naujam gyvenimui. 

Foto: Albert Latour