Kaip sakiau, "vaikausi" madų (su svaiginančiu malonumu). Nes mada ir stilius - kaip kaukė ir kaip kostiumas filme, kurio režisierė ir pagrindinė aktorė esu pati. Su dramos būreliais man visiškai nesisekė (kaip ir su rašinėliais literatūros pamokose), bet mados vaidmenys limpa ir patinka. O krūvoje vaidmenų visada būna vienas, arčiausiai širdies. Maniškis - 70-ųjų stilius (aštuntojo dešimtmečio). Ir tendencijų šįkart vytis nereikėjo, nes jos jau kabėjo mano spintoje.
Kai Alessandro Michele perėme kūrybinio vadovo vadžias Gucci ir iš esmės pakeitė kompanijos įvaizdį, pristatydamas 2015-16 rudens-žiemos kolekciją, dalis (buvusių) gerbėjų gedulingai apraudojo dūminio makiažo ir superseksualaus fatališkos moters įvaizdžio netektį, kuris nors ir įspūdingas, bet nenaujas, tikėtinas ir, dievaži, populiarus (kas, sakyčiau, buvo masyviai drąsus žingsnis būtent tokiu įvaizdžiu garsėjusiuose mados namuose. Tačiau sprendžiant iš 2016 pavasario vasaros kolekcijos, nepanašu, kad nauja idėja būtų nepasiteisinusi). Vietoj to, kas kas? - podiumu trepsėjo moksliukių akiniais pasipuošusios bibliotekininkės, be makiažo, su kaspinais ir kaspinėliais po kaklu, beretėmis, midi ilgių sijonais, gėlėtais švarkyčiais, tarsi nutrintais kailiniais, berniukiškais kostiumais (o vyrai - nėriniuotais, gėlėtais ir panašiais, tradiciškai laikytais moterų arsenalu) - visa pačia nekalčiausia aštuntojo dešimtmečio mada - netgi ne glamūrine ar bohemiška, kurią daugelis dizainerių dažniau atsimena iš to laikotarpio. Bet Gucci mėgsta aštuntąjį dešimtmetį, o aš juos mėgstu už tai. Visos tos retro spalvos, per trumpos rankovės, neišlygintos, tarsi atlenktų išaugtinių švarkų apačios ir moksliukiška nuotaika mane suvystė, suvyniojo ir į mažąją kišenėlę susikišo. Tai buvo tiesos momentas, the style revelation (būna ir tokių. Kai tai įvyks - suprasite), kai nekantriai atlupau spintos duris ir iš to skyriaus, kuriame ilsėjosi gražūs, bet buvę nebeaktualūs daiktai, ištraukiau prieš 7 metus pirktą gėlėtą palaidinę, surišamą kaspinu po kaklu, velvetinį, tarsi išaugtinį švarką su odiniais lopais ant alkūnių ir brogue stiliaus lakinius batelius - į kompaniją naujiems odiniams kiulotams. Būna momentų, kai viskas sukrenta į savo vietas kaip koks stiliaus Tetris - be jokių "hmm" ar "o gal...?". Taip nutiko ir su šiais daiktais - atrodo jie tik laukė savo momento (nesvarbu, kad virto beveik vintažiniais belaukdami). Viską susidėliojusi, supratau ko trūksta ir plaukais plevėsuodama subėgiojau parduotuvėn akinių, kuri yra mano kaiminystėje ir kažkaip visada laiku pasikrauna į lentynas to, ko mano užgaidoms prireikia čia ir dabar - basic, nieko prašmatnaus, bet aktualaus. Tai štai, prisistatau savo naujai mylimiausiu vaidmeniu - aštuntojo dešimtmečio bibliotekininkė.
O jei pusiau rimtai - visada pirkite tik tuos daiktus, kurie labai patinka, net jei tai - ryškiai žalias švarkas su violetiniais paukšteliais. Ir visai nesvarbu, kad nežinote, kaip jų dėvėti - viskam savo laikas, kaip ir mano gėlėtai palaidinei ir velvetiniam švarkui. Rinkdmamiesi tą daiktą, kuris labai patinka, o ne saugų "prie visko tinkantį", bet jokių emocijų nekeliantį, būsite žingsneliu arčiau savo unikalaus stiliaus (kas žino, gal jūs - "užsispaudusi" gatvės stiliaus ikona?). Nes kas netinka prie visko dabar, gali imti ir tikti prie visko rytoj. Ar po metų. O gal net - 7. Nusiraminkite, tendencijos nesikeičia kas sezoną. O jei ir pasikeičia, netrunka sugrįžti.
Foto: Albert Latour
Palaidinė, švarkas, kiulotai - Zara; bateliai - Vinita; akiniai ir beretė -GU.
Gucci ruduo-žiema 2015-2016