Ar galite įsivaizduoti tapybos katedros studentę su akriliniais aukštakulniais ir mini? O teologijos studentę su kombinezonu ir šiaudu dantyse? Ir aš negaliu. Mėgstamiausias mano darbinio ryto ritualas būdavo kelionė savo auditorijos link instituto koridoriais, prasilenkiant su įvairių katedrų tipažais, į kuriuos pažiūrėjus galėdavau suprasti, kas ir iš kur ir net kelintam kurse. Kaip? Nes visi vilkime savo profesines uniformas.
Džinsuose gyvenantys fotografai, minimalistiški interjero dizaineriai, o papuolus į animatorių, web dizainerių teritoriją, galima sakyti, nieko nepamatai - pasislėpę už kompiuterių, iš kurių kyšo tik susivėlusios plaukų kupetos, beisbolo kepurės ir akiniai, pro kurių viršų kartais blyksteli fokusą į realybę iš skaitmeninių erdvių bandanti suvesti akis. Pamažu vaizdas imdavo ryškėti ir suprasdavau, kad artėju prie savų – mados studentų. Pro akis prašvytuoja odinėm kelnėm stamatriai apspaustas užpakalis, vintažinės suknelės, 20 cm storio flatformos, spalvoti akinių rėmeliai, nuogi pilvai iš po neoninių trumpų palaidinių, žali-rožiniai-mėlyni plaukai. Prasilenkiu su Viktorijos Beckham antrininke iš mados marketingo katedros (ji sekė kiekvieną originalo mirktelėjimą ir tuojau pat atkartodavo) ir patenkinta pasiekiu savo duris, prie kurių kas kaip ant grindų sugriuvę ir ramstydami sienas klega studentai. Skirtingai nei mums, dėstytojams, studentams jokių aprangos taisyklių nebuvo – kaip karnavalas ir tai man labai patiko. “I love your shoes, Laura!” spygteli viena ir visi čiauškėdami sugarmam auditorijon. Tiesa, San Diege mados studentai dažniau buvo bohemiški arba pliažiniai (nudrėkstais šortais, nespėjau-susišukuoti galvom ir šliopkėm, tačiau pliažinio stiliaus industrija pietų Kalifornijoje klestėjo. Visai kas kita buvo Los Andželo mados studentai, kurių stilius buvo koreguojamas Holivudo garsenybių ir gatvės, jau nebekalbant apie avantgardinius San Franscisko menininkus.
O kaip dėl profesionalumo? Na, jei vertinsime, sakykime, būsimos inžinierės akimis, nieko profesionalaus jų stiliuje nebuvo. Tačiau mados industrijoje yra vienas nuostabus dalykas – viskas, kas nepriimtina kubeliniuose ofisuose, teismo rūmuose, pasitarimų salėse, yra priimtina pas mus, tad prašom, drąsiau! (čia, mažomis raidėmis reikėtų išskirti visokius su skoniu nesusijusius dalykus, įskaitant atviro vulgarumo perteklių, kuris gali būti privaloma uniforma striptizo šokėjai – ir viskas čia tvarkoje). Kitas dalykas, sakykim teisės studentai, kuriems suprasti solidų klasikinį stilių yra ne mažiau svarbu nei bylos modelį, kurį jie nagrinėja. Mano draugė kineziterapeutė universitete smagiai dėvėjo visokias laisvalaikio kelnes (lounge pants), vos besilaikančias ant jos plieninės sėdynės ir niekuo neišsiskyrė iš savo kolegų.
Ar industrija primeta savo aprangos kodą? Taip, tik ne primeta, o mes jį prisiimame – taip, kaip sutinkam, kad maudymosi kostiumėlis yra skirtas pajūriui, o ne darželio tėvų susirinkimui. Tad nedažnai pamatysi būsimą teisininkę auditorijoje su rožinėm kutuotom platformom ir avantgardine suknele, filosofę - su neonine palaidine ir lateksinėm tamprėm, tapytoją – be ilgo sijono, o mados studentę – net nežinau be ko ar su kuo, nes mados industrijoje ribos nusitrynę labiau nei kitur, todėl madistai tik atlaidžiai šypteli, pamatę Marc Jacobs su rožine suknele Paryžiaus mados savaitėje. Universitetuose ne tik pumpuojam informaciją į smegenis - juose treniruojam ir savo įvaizdį, profesinį identitetą, kartais net apie tai nesusimąstydami. Kiekvienai profesijai – sava “uniforma” ir kiekviena profesija formuoja mūsų stiliaus pasirinkimus. Aišku, būna išimčių – kuo lengviau apibrėžiamas profesinis stilius (tikros uniformos, profesinės “uniformos” - kostiumėliai ar tiesiog mados perteklius), tuo labiau norisi į priešingą pusę – amerikietiškojo Vogue mados redaktorė Grace Coddington neišlenda iš juodų “kokonų”, Venus Williams su superseksualiais ir ryškiais sportiniais kostiumais ar Svetlana Pronina su drąsiais stiliaus eksperimentais.
Mūsų išvaizda - kaip reklaminiai stendai, kuriais pranešame, kas mes tokie, kur dirbame ir ką mokame. Jei vertiname savo veiklą, laikome save patikimais profesionalais ar siekiame tokiais būti, norime, kad išvaizda netrukdytų kitiems mumis pasitikėti, o dar geriau – kad atkreiptų į mus dėmesį. O kaip dėl “batsiuvio be batų”? Atsakysiu klausimu - pas kurį batsiuvį patys norėtumėte eiti, pas tą su nuostabiais batais ar pas tą, kur visai be? Aha, žinojau.
Nuotraukose: Thom Browne Pre-Fall 2015 uniformų inspiruota kolekcija - kūrybiškas sprendimas profesionalaus stiliaus tema.