Mano mokyklos laikų draugė, bandydama suprasti, kur gyvenu, pasitikslino: "tai tu ten, kur visą laiką vasara?" Aha - ir ten, ir čia. Beveik 10 metų be: sniego vakare, spyrio į rudeninių lapų šūsnį Sereikiškėse ir be gegužio žiedų (be pliūrzės ir nuo druskos nepataisomai susiraukšlėjusių batų, be apledėjusio ir neužsivedančio auto ir be pavasarinio silpnumo - tiek širdy, tiek galvoj - taip pat). Yra ko dejuoti, sakote? Madistei - dar ir kaip. Gal dėl to San Diegas man visada atrdodė kaip stiliaus vakuumas - visi nuolat šopinasi ir vistiek atrodo vienodai - cute&sexy, o tai, vietiniu žargonu reiškia a) šortai ir tank top, b) cute dress - kokia nors basic trikotažinė maksi arba rūžava susiglamžiusi mini. Na gerai, vakarais būdavo įdomiau.
Iš karščio užgrūdintos patirties galiu pasakyti - tokiame klimate dažnai apima visiška apatija (ne visus, suprantama - yra, kurie džiaugiasi, kad nereikia apie nieką, išskyrus maikes, šortus ir fleženkes galvoti). Atsibosta visi vienasluoksniai dalykai, imu ilgėtis uždarų batų, megztinių, striukių, švarkų, minkštų šalikų, kepurių ir pirštinių. Net papuošalų nenešioju ne todėl, kad man jie nepatinka (madoje yra vos keli dalykai, kuriems (gal) esu abejinga, bet ir tai nėra pastovi būsena), o todėl, kad karštyje jie griaužia visur, kur prisiglaudžia.
Savo beribį dėkingumą reiškiu neopreno tinklui - tam tvirtam, skulptūriškam, korį primenančiam audiniui, iš kurio pagaminta ši juoda striukė. Su ja - nei šilta, nei šalta, bet yra dar vienas sluoksnis ir dar viena galimybė nenumirt iš stilistinio nuobodulio ilgą Okinavos vasarą (ypač bevarvinant seilę į rudens tendencijas ir laukiant "šalčio", kai jau galėsiu megztinį/švarką/liemenę traukt - kas man negresia dar bent du mėnesius). Su neopreno tinklu galiu pažaisti rudenį.
Striukė - "Forever 21"; marškinėliai - "American Eagle"; kelnės ir diržas - "GU"; rankinė - "Zara"; bateliai - "United Nude".
Foto: Albert Latour