Visą savo samoningą gyvenimą įtariai žiūrėjau į baltai pasipuošusius poilsiautojus Lietuvos pajūryje, kurie, kaip, sakykim, rimtai atostogauti nusiteikusi porelė (8h paplūdymy minimum nepaisant oro, vakare - HBH) iš Kuršėnų užmiesčio kiaurą parą atrodė maždaug taip, jis: balti, pora dydžių per siauri šortai, siaurutėliausia balto elastano palaidinukė ant pūpsančių bicepsų-tricepsų ir išvirtusių "raumeningų" pilvų (kažkodėl kažkada sportavę žmonės sluoksnį riebalo ant galimų raumenų vistiek vadina "raumenimis"), baltas diržas su D ir G raidėmis, baltos kojinės ir balti, Gariūnuose per išpardavimą nugriebti sportbačiai, nekantriai saugoti visą žiemą iki, maždaug, septynių dienų "podiumo" Palangoje. Bet blogiausia - mažas, baltas cross-body rankinukas. Šalia - prisiderinusi ji, su baltos lakinės odos špylkom ir kokiu nors baltu komplektėliu iš sąlyginio mini sijono ir optinės iliuzijos ten, kur turėtų būti palaidinė. Abu - dolčėgabana-šanėl-gūčy odekolonų debesyje. Matyt dėl šitos vizualinės traumos beveik niekada nedėvėjau baltų drabužių vasarą Lietuvoje su retomis išimtimis "krikštynų baltinukams" - plonos medvilnės nėriniuotoms palaidinėms arba kaimiškoms "sekmadienio suknelėms", bet ir tai, gerokai vėliau, Palangos tendencijoms mažumėlę atslūgus.
Saloje visą vasarą iki spalio tvyro aitrus karštis ir drėgmė, kas porą savaičių petraukiama tropinių liūčių ir taifūnų, todėl visos kitos spalvos, išskyrus baltą, jaučiasi beveik per sunkios.
Taigi... Mudviejų sekmadieniniams pusryčiams su Albertu - balta su baltu ir baltai. Vyriški marškiniai, vyriško stiliaus palazzo kelnės ir architektūriška rankinė viską sudėlioja į savo vietas be palangietiškų aidų. Truputį primena mano mėgstamus 1940-uosius ir Marlene Dietrich, kuri dėvėjo vyriškus drabužius dar iki jiems tampant madingiems. O seni geri leopardiniai, įsispiriami bačiukai, atrodo, tinka visur.
Marškiniai - GU; Kelnės ir rankinė - Zara; bateliai - Aldo.
Foto: Albert Latour