Apie rudenį, baltą, ir vandens pramogas

Populiariausi JAV stilistai šią taisyklę pamiršo gal tik prieš kokius 20 metų, o provincijos glūdūmose ji iki šiol egzistuoja juodžiausių ir nedovanotinų mados klystkelių sąraše - No white after Labor day (balta nedėvima po Darbo dienos - pirmojo Rugsėjo pirmadienio). Tai buvo tokia svarbi sezonų kaitos - vasaros pabaigos ir darbingo rudens pradžios žinia, kai baltus daiktus laikas slėpti levandomis iškvėpintuose maišiukuose (kad kandys neėstų). Man, kaip madistei, tokie dalykai niekada labai nerūpėjo, nes balta tėra spalva ir tiek. Tačiau tais laikais, kai mada buvo ne apie individualumą ir unikalumą, o apie statusą ir pritapimą prie tam tikros socialinės grupės, panašių taisyklių buvo daug ir visi "teisingieji" jų laikėsi. Tiesa, Darbo diena taip pat neoficialiai buvo paskutinė dėvėti tam tikros rūšies medvilnę - tokį susigarbiniavusį ir banguotą, ploną vasarinį audinį. Vyresniąjai kartai vis naujos mados taisyklės - nė motais, tad dauguma lig šiol kuo ramiausiai vasarai pasibaigus slepia visus baltus ir medvilninius daiktus.

Ta proga leiskite prisistatyti su savo nedovanotinai senovines amerikietiškas taisykles laužančiu (ironizuoju, suprantama) deriniu - įžūliai dideliu baltu, chalatą primenančiu medvilniniu megztiniu ir net baltomis medvilnės kelnėmis. Man patinka balta rudenį ir juoda karštą vasarą - kažkas labai vilioja šių spalvų nesezoniškume. Balta rudenį atrodo beveik optimistiškai ir egzotiškai, o juoda vasarą - įžūliai ir stipriai, vietoj tikėtino sezono lengvumo, spalvingumo ir taip toliau. Puikioji hipė Stephanie (daugiau apie ją skaitykite čia ), pamačiusi mane juodą nuo galvos iki kojų su juodais karoliais San Diego vidurvasary, suspigo "oooh, I love black in the summer!" Me too, darling. Tiesa, salos ruduo kol kas leidžia baltą - šilti, nuo jūros dvelkiančio druskuoto ir sudžiūvusių dumblių kvapą nešiojančio vėjo vakarai bei dar be depresiją varančio, namuose įkalinančio lietaus. 

Beje, kol fotografavomės, šalia siautėjo vietiniai - susipažinau su naujausia vandens pramoga "flyboard" vadinama - štai kas mus taip linksmino, o Aistis spygavo ir ratais iš laimės bėgiojo.

Linkiu balto ir vasariško rudens;) 

P.S. Draugė sako, kad Lietuvoje visus nuo šalčio sustirusius nervuoju su tokiais įrašais. Naujame įraše prižadu pasitaisyti. 

Baltas kardiganas ir batai - Zara; marškiniai ir kelnės - GU; diržas: vintažinis. 

Foto: Albert Latour
 

Balta, Palanga ir Marlene Dietrich

Visą savo samoningą gyvenimą įtariai žiūrėjau į baltai pasipuošusius poilsiautojus Lietuvos pajūryje, kurie, kaip, sakykim, rimtai atostogauti nusiteikusi porelė (8h paplūdymy minimum nepaisant oro, vakare - HBH) iš Kuršėnų užmiesčio kiaurą parą atrodė maždaug taip, jis: balti, pora dydžių per siauri šortai, siaurutėliausia balto elastano palaidinukė ant pūpsančių bicepsų-tricepsų ir išvirtusių "raumeningų" pilvų (kažkodėl kažkada sportavę žmonės sluoksnį riebalo ant galimų raumenų vistiek vadina "raumenimis"), baltas diržas su D ir G raidėmis, baltos kojinės ir balti, Gariūnuose per išpardavimą nugriebti sportbačiai, nekantriai saugoti visą žiemą iki, maždaug, septynių dienų "podiumo" Palangoje. Bet blogiausia - mažas, baltas cross-body rankinukas. Šalia - prisiderinusi ji, su baltos lakinės odos špylkom ir kokiu nors baltu komplektėliu iš sąlyginio mini sijono ir optinės iliuzijos ten, kur turėtų būti palaidinė. Abu - dolčėgabana-šanėl-gūčy odekolonų debesyje. Matyt dėl šitos vizualinės traumos beveik niekada nedėvėjau baltų drabužių vasarą Lietuvoje su retomis išimtimis "krikštynų baltinukams" - plonos medvilnės nėriniuotoms palaidinėms arba kaimiškoms "sekmadienio suknelėms", bet ir tai, gerokai vėliau, Palangos tendencijoms mažumėlę atslūgus. 

Saloje visą vasarą iki spalio tvyro aitrus karštis ir drėgmė, kas porą savaičių petraukiama tropinių liūčių ir taifūnų, todėl visos kitos spalvos, išskyrus baltą, jaučiasi beveik per sunkios. 

Taigi... Mudviejų sekmadieniniams pusryčiams su Albertu - balta su baltu ir baltai. Vyriški marškiniai, vyriško stiliaus palazzo kelnės ir architektūriška rankinė viską sudėlioja į savo vietas be palangietiškų aidų. Truputį primena mano mėgstamus 1940-uosius ir Marlene Dietrich, kuri dėvėjo vyriškus drabužius dar iki jiems tampant madingiems. O seni geri leopardiniai, įsispiriami bačiukai, atrodo, tinka visur.

Marškiniai - GU; Kelnės ir rankinė - Zara; bateliai - Aldo. 

Foto: Albert Latour