“OMG, I need to go shopping with you” atsiduso kaimynė, neribotų motinystės “atostogų” išėjusi CŽV agentė, gimnastė ir trijų, namuose mokinamų vaikų supermama Thesa, lyg išparduotuvėj tampydama drabužius ant pakabų mano garderobe (Hanibalas už tai ją į buritą paverstų). Kaimynės reiklų komplimentą nuleidžiu negirdomis, nes geras šopingas yra kaip terapija, o grupinės terapijos - ne mano būdui. Be to, kaimynė pirmenybę teikia šortams ir aptemptiems marškinėliams, kartais - pašiltintų pižamos kelnių ir jaukaus studijų laikų džemperio komplektui. Kai nedėvi išvardintų dalykų, ji mėgsta drabužius, kurie nepalieka paslapčių – Thesa tiki, kad drabužiai turi rodyti kūną. Nujaučiu, kad abiems šopingas būtų be terapinio poveikio.
Thesa, atsukusi savo riestą sėdynę šortuose ir toliau kuisdama mano drabužinę, kilnodama rankines, klausia, kodėl su savo ūgiu/kojomis/liemeniu ir kt. nerodau “ką turiu”. Bandžiau išsisukti atsakiusi, kad man taip labiau patinka, bet iš jos veido supratau, kad neįtikinau. Neįtikinau ir savęs. Manyti, kad kūno nerodau, nes medžioklės sezonas baigėsi (ženota ir su vaikais) – nefeministiška. Kaip ir dėl to, kad figūros rodymas priklauso tik tam tikram sudėjimui: Ashley Graham savo įspūdingais vingiais uždirba milijonus (ji papuola tarp turtingiausių 2017-ųjų supermodelių), o Olsen seserys lig šiol nepraskleidė nė kraštelio savo iki smakro užsagstytų marškinių. Tai kur šaknys?
Septintąjame dešimtmetyje seksualus mini buvo feminizmo ir išsilaisvinimo simbolis. Nes vaduotis buvo iš ko – ne tik iš praėjusio dešimtmečio masyvių sijonų ir pasijonių, korsetų ir kūginių liemenėlių, bet ir iš moterims nepalankaus laikmečio mentaliteto, socialinių taisyklių, stereotipų, apraizgiusių visas moteriško gyvenimo sritis.
Šiuolaikinėje madoje mini sijonas, drauge su kitais moterų laisvę reiškusiais atvirais ir/ar siaurais drabužiais, tapo pretekstu neprašytiems komentarams – apie vilkėtojos moralę, svorį, amžių, veiklą ir t.t.
Pastaraisiais metais mados savaitėse dominuojantis siluetas - vadinamasis fluid silhouette – tekantis, tarsi vanduo. Nebūtinai nutysęs, beformis ar maišas kaip manoji Thesa greičiausiai jį pavadintų. Aukštesnės apykaklės, ilgesnės ir masyvios rankovės, žemesni sijonų ir suknelių ilgiai, plačios kelnės, griežti švarkai ant ilgų šilkinių marškinių. Prabangių interneto parduotuvių pardavimų viršuje – plisuotas midi sijonas su po juo pasislėpusiais ilgaauliais ir masyviu megztiniu bei marškinių stiliaus suknelės žemiau kelių, kaip Victoria Beckham, “Celine”, “The Row” rudens-žiemos kolekcijose.
Victoria Beckham FW 2017
Ar tokią, labiau užsagstytą, minkšto silueto tendenciją veikia politiniai, kultūriniai dalykai? Japonijoje nejaukiai jaučiausi, kai vietiniai sakydavo “jūsų, vakariečių, mada vulgari, akcentuoja kūną”. Kūno rodymas gali tapti vulgariu, tačiau nieko dorovingo japoniškame infantilių mergaičių stiliuje, kuris kutena gašlių japonų vaizduotes, neteko pastebėti (juokiasi puodas, mintyse kikendavau).
Šiuolaikiniai Vakarų dizaineriai sukaupė savo kūrybines galias ties Vidurio Rytais ir Azija: ten, kur didelis poreikis madai, dideli pinigai, ir dar didesni kultūriniai reikalavimai moterims. Sakoma, kūrybiniai rėmai skatina idėjų produktyvumą, tad apribojimų pakoreguotos dizainerių idėjos rezonuoja ir vakarietiškoje modernioje madoje – universalesniais, uždaresniais deriniais, tinkančiais skirtingų kultūrų mados mylėtojoms.
Victoria Beckham SS 2018
Po šimtmečių vakarietiškos mados, kuri tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme vijosi apie kūną - privalumų rodymu ir trūkumų slapstymu, fluid siluetas ir labiau pridengto kūno tendencija yra šviežia. Jei kūno rodymas suteikia galios stebėtojui (parodyk, ką turi), tai laisvasis siluetas grąžina tą galią vilkėtojui - kūnas nebėra moteriškojo identiteto ašis.
Iki,
Laura