Kai kurių dalykų gailiuosi. "Gerumas" tik tas, kad gailiuosi to, ką pridirbau. Ypač to, kad iš VDA laikų neišsaugojau savo piešinių, praėjo 18 metų. Beveik nieko. Išskyrus kelis eskizus ir paveikslą su moters nugara, tarsi žvelgiančia per petį. Ji sėdi pirty - toje iš mano vaikystės, į kurią močiutė mane vesdavosi kartą per savaitę. Persirengimo kambary stebėdavau nusirengiančias kaimo moteris – jų nutrintas liemenėles, kūnus, siauras spinteles, kuriose nuguldavo ūkiškas garderobas. Sekdavau jas į garų kambarį – pirtį su aliuminio vonelėmis, emaliuotomis kriauklėmis su svilinančiu vandeniu iš kranų. Stebėdavau jas, mačalkomis (kempinė šiaip, nieko ypatinga) trinančias savo kūnus, čiauškančias viena su kita ir spoksodavau pro apmusijusius pirties langus mediniais rėmais, kol močiutė mane prausdavo. Ta “Pirtis” mados katedroje VDA gal buvo ir ne į temą, bet nepamenu kodėl, nei kaip tą paveikslą ketvirtame kurse nutepiau. Nei kaip pavyko jį išsaugoti. Nes turiu bjaurų įprotį sunaikinti viską be sentimentų. Šis paveiklas keliauja su mumis kartu po visą pasaulį - įskilusiu stiklu, nuo Lietuvos iki Kalifornijos, iki Japonijos ir atgal į JAV, Šiaurės Karoliną. Jis man grąžina tai, ką išmetinėju - prisiminimus.
Kaip mados blogo rašytoja, kartais jaučiuosi visai nevykusi: tiek fotosesijų baigė gyvenimą kameros kortoj, o ne bloge. Savikritiškumas realiai trukdo gyventi (no humble bragging). Tūkstančius tų nuotraukų sunaikinau pragmatiškai, be širdies graužaties. Daug išliko minty, o išlikusios kortoj – vos po metų tapo neįkainojamos.
Šiam kartui - galerija, tarsi praėjusių metų peržiūra. Viskas, ko nesunaikinau: nepavykusių blogo postų nuotraukos ir už kadro, fotosesijos, kurios tapo kelionėmis į žaidimų aikšteles ir viskas, kas vyko prieš/po/vietoj fotosesijų. Kelionių likučiai. Mano kūdikis, kantriai ziliojantis už kadro ir Albertas, kantriai klausantis mano reikalavimų. Mylima redaktorė "10 auksinių raktelių ieškančiai savo stiliaus" knygos pristatyme. Nuotraukos, kurios, jei ne išvengė nuožmaus sprendimo keliauti į šiukšliadėžę, tai tiesiog niekur nepateko.
Įkvėpta šių pasikartojančių klystkelių (klaidos įkvepia labiau nei pasisekimai) linkiu pasitikėjimo, įžūlumo ir meilės sau, savo veiklai ir savo darbams. Nekartoti įsisenėjusių klaidų. Kai šie dalykai tampa kasdienybės dalimi, jaučiu, kaip visa kita sukrenta į savo vietas, lyg tetrio kvadračiukai.
Su naujais metais, mano mielos, ištikimos skaitytojos! Ačiū, kad skaitote, pasimatykime kitais metais!
Su šilčiausiais linkėjimais, xoxo,
Laura