Šiuolaikinėje madoje vyrai ir moterys dalinasi tuos pačius daiktus - kelnes, paltus, švarkus, visokių stilių batus - oksfordus, jojiko, kerzinius - kurie į moteriškus garderobus atėjo iš militaristinių ir vyriškų. Bet vienas daiktas, kuris, nors nėra neegzistuojantis, tačiau vyrų spintose neįprastas, išskyrus kai kurių žavingų mados industrijos prietrankų (Marc Jacobs, su rūžava suknele ir kiltais - tau akį merkiu), tai - suknelė. Tiesa, suknelė istoriškai nėra vien tik moterims priklausantis daiktas - nuo 16 a. iki net 20 a. pradžios, maži berniukai, kaip ir mergaitės, buvo rengiami suknelėm, kurios, kol vaikai išmokdavo vaikščioti, ant pečių turėjo prisiūtus vadinamuosius "vaikystės kaspinus" - ilgas, plačias juostas, už kurių tėvai juos prilaikydavo. Tas sukneles berniukai dėvėjo iki maždaug 2-8 metų amžiaus, kada buvo oficaliai atšvenčiama Kelnių diena (breeching), po kurios jie buvo rengiami kaip savo tėčių mini me.
Tad juoda maža ar didelė žalia ta suknelė - nesvarbu, bet toks universalus daiktas, į kurį įsliuogi ir varai man labai patinka. Suknelė yra išsigelbėjimas stiliaus tinginystės dienom (ar mėnesiais, ar metais), kai tikrai apie nieką nesinori kaitinti galvos. Todėl sukneles mėgstu labiau už visus kitus daiktus (gerai, kombinezonai irgi papuola į tų, galvos skausmo nekeliančių daiktų sąrašą). Vienintelis suknelės tipas, kurios nelaikau stilistiškai lanksčia nei tinkančia visoms, tai ta maža juoda klasikinė. Bet kabo sau spintoje, kaip juodas priminimas apie tai, kad nuosavas identitetas svarbiau net už klasiką. Nors didelės džemperių ir marškinėlių stiliaus juodos suknelės yra visai kas kita.
Greta juodosios nuobodžiosios įžūliai ant pakabos sūpuojasi ši - citrininė geltona, kuri jau tapo mano tekstų nuolat linksniuojama žvaigžde. Yra už ką - dėvėta daugybę kartų su visokiais aksesuarais, nuo klasikinės birkin rankinės ir juodų balerinų, espadrilių, panama skrybėlės ir didelio pinto krepšio iki konversų ir plimsol sportinių batelių su spalvotais mažais rankinukais. Ši, akis spiginanti citrininė geltona tapo universalesnė už visas juodas ir pilkas sukneles, kokias turiu. Ji taip pat veikia kaip geras smūgis į smegenis, kai bjauri nuotaika ar, šiaip, nervai nelaiko. Nuo atvaizdo veidrodyje visos nesąmonės iš galvos išsibėgioja ir matai tik vieną, sodrų, švytintį spalvos plotą ir pati šypteli.
Kadaise geltona buvo mano juodąjame spalvų sąraše. Bet truputis praktikos ir daug spoksojimo į spalvas atvėrė akis - šaltos geltonos (ir atvėsintos spalvos apskritai) visada yra draugiškesnės lietuviškai odai nei šiltos. Tad nors geltonos su garstytiniu atspalviu, pastelinės - labai madingos, ne visada tinka prie blyškios veido odos. Tai nereiškia, kad turite imti ir gedulingai jas išbraukti iš pageidaujamų daiktų posmelio - tik tegu tie daiktai nebūna arti veido, kaip pavyzdžiui sijonai, kelnės, avalynė ir rankinės. Užtat šaltos geltonos - kaip ši citrininė, nors labai ryški, ji nekonkuruoja su odos spalva ir guli sau ant jūsų - visa puiki ir tiesiog spindinti. Geltona myli ir kitas spalvas greta savęs (žymiai labiau nei juoda, šalia kurios dažnai gaunasi aršus kontrastas), tai - žydros ir mėlynos, žalios, raudonos, koralo ir rožinės, plytų bei neutralios - visos pilkos, baltos ir net juoda, mažais kiekiais (beveik visas išvardintas spalvas pamatykite fone ;) ).
Suknelė ir rankinė - Zara; bateliai - Aldo; aviatoriai - Alberto.
Foto: Albert Latour