Mada pasiekė itin painų periodą, nors šis prasidėjo labai sklandžiai. Moterų socialinių problemų aktualumas, #metoo ir industrijos tvarumo dialogas pagimdė aiškią tendenciją: minimalistinius ir oversized siluetus (tinkančius visiems kūnams ir abiem lytims), atsisakius dekoro eksceso, dėmesį skiriant formai, audiniui, struktūrai. Natūralios vilnos, nebaltintos medvilnės, odos spalvos reiškia, kad ribojami vandens, skiriamo audiniams dažyti, ištekliai.
Modernusis minimalizmas yra dėsningas mados posūkis: daugelis, įskaitant mane pačią, sužinojom, kaip po eksceso periodo ilgimės švarių formų ir struktūros, kuri savo griežtu apibrėžtumu garantuoja, kad nebus neturiukąrengtis dramos kaskart einant iš namų. Spintoje – logiški, konstruktyvūs deriniai be nežinomųjų. Tik yra vienas niuansas: vartotojas, ne vien mados, visada norės išskirtinumo, kurį pirmiausia gali pasiekti stiliumi. Madingame minimalizme vienaip ar kitaip virstame į avių (avių vilnos spalvos) bandą – snobiškų, brangių ar pigių, nes minimalizmas išskirtinis tampa tik kontrasto fone ir, kaip parodė istorija (dešimtasis dešimtmetis), paprastas gali tik suprastėti. Turint omeny socialinę atmosferą (#metoo), ne visos moterys jaučiasi galingos kampuotuose, minimalistiniuose daiktuose. Man, apyaršei feministei, keliai linksta nuo raukiniuotų suknelių, palaidinių su masyviomis rankovėmis ir kaspinais po kaklu – jose jaučiuosi kaip superžmogus. Kampų turiu ir šiaip.
Kalbant apie madą transformuojantį feminizmą, tiesioginis, gal ir kiek ironiškas jo atspindys yra aštuoniolikmetė dainininkė, Guinnesso rekordų ir šiaip rekordų kaupikė Billie Eilish. Ji renkasi minkštus didžiulių marškinių ir plačių kelnių duetus tiesiai iš „Gucci“ ar „Chanel“ – ne iš podiumo kolekcijų asortimento, o specialiai jai siuvamus. Šią mergiotę gerbėjai ir kas netingi remia prie sienos, kodėl ji nesirenka „figūringesnių“ drabužių. Jos žodžiais, todėl, kad netaptų diskusijų objektu: mažas ar didelis užpakalis, stora ar plona ir panašiai. Ji renkasi nerodyti savo kūno tada, kai socialinės medijos skęsta užpakaliukų, papukų, kardaškių vingių mainstreame. Dažytis plaukus žaliai, mosuoti akriliniais 5 cm ilgio nagais – dalykais, skirtais „tuštutėms“ arba šiaip neformalėms, tampa tendencija: Driesas van Notenas pasiskolino iš jos žalias plaukų šaknis, o milžiniški marškiniai iš prabangių audinių yra tiltas tarp buržuazijos ir gatvės, mados ir prabangos. Ji net neplanuoja būti mados influencere, bet influenceriams tapus prekių ženklų ambasadoriais (t. y. verslu) grįžtame prie to, kas yra mados variklis: požiūrį turinčio vartotojo.
Taigi ant podiumo – šiuolaikinio, post-metoo, moteriškumo paieškos. Atgijusių mados namų „Mugler“ (kaltų už seksualiausius devintojo dešimtmečio derinius) vardas ir kolekcija buvo vieni dažniausiai linksniuojamų mados mėnesyje. „Saint Laurent“ dizaineris Anthony Vaccarello ėmėsi tradicinio Yves Saint Laurento arsenalo: raudonos, violetinės, magentos, garstyčių, akvamarino mėlio, kaspinų po kaklais, siaurų lateksinių sijonų ir aukštakulnių. Niujorkietiškai prabangioje Marco Jacobso kolekcijoje – rafinuota, kvepianti pinigais, moderni Jackie Onassis; „Balmain“ lateksiniai kostiumai, milžiniški pečiai beveik gąsdino galia.
Modernioji mada tapo tarsi proto ir jausmų, logikos ir emocijų konfliktu: kampuotas, oversized, stiprus, neutralių spalvų minimalizmas, kaip disciplinos, antimados, sąmoningumo simbolis, ir jo buržuaziškais malonumais besimėgaujantis kolega – devintasis dešimtmetis, prabangių spalvų, raštų, blizgančių, seksualių, įspūdingų siluetų periodas. Šios dvi kryptys negalėtų būti toliau viena nuo kitos konceptualiai ir socialiai, o jų egzistavimas tuo pačiu metu kelia įtampą: sąžinė sako, rinkis tai, kas sąmoninga; #metoo ir feminizmas sufleruoja, kad viskas vyksta tvarkingai. Tačiau grožio ir prabangos geismas verčia ilgėtis laikų, kai mada buvo privilegija.
Gera naujiena yra ta, kad protas ir jausmai turi egzistuoti kartu. #Metoo iki švytėjimo išgalando, išgrynino prieš tai dominavusių tendencijų maišalynę: galinga moteris bosė, galinga moteris dominatrix ir šiaip – galinga moteris.
Foto: Albert Latour
Tekstas buvo publikuotas žurnale Laimė
