Oscar de la Renta, kadaise pietaudamas su kolega “Caravelle” restorane Paryžiuje ir nužiūrinėdamas madingas moteris, burbtelėjo – mados aukos. Jis - šio nelemto posakio autorius. Gianni Versace patikslino – moteris, kuri keičiasi kas sezoną ir nesilaiko įprastų stiliaus taisyklių yra mados auka. Jei turėčiau ką nors “Versace”, išmesčiau iškart.
Po paraliais, koks traumuojantis išsireiškimas. Niekada jo aiškiai nesupratau – nors studijavau madą, Kalifornijos dailės institute San Diege dėsčiau mados dalykus, parašiau mados knygą, godžiai domiuosi mados tendencijomis, industrijos tvarumu, technologijomis, kapstau istorines-socialines-psichologines mados reikšmes ir pokyčius. Ar mada turi galios mus, lyg marionetes, paversti aukomis? Imkime, pavyzdžiui, populiariausias estetines ir malonumų industrijas su savo tendencijomis, kurios dažnai kinta, gali būti labai brangios ir prabangios – maisto, interjero, meno, tekstilės, juvelyrikos: ar jų smalsiausi vartotojai - aukos? Gero maisto - gerbėjas, snobas arba foodie. Net jei jis pusryčiams sliurpia austres, kurių niekada nemėgo ir geria brangiausią – Kopi Luwak - kavą. Vyno – mėgėjas, žinovas (“vyno auka” kelia kitokių asociacijų - kaip pavyzdžiui po kokio ypač linksmo savaitgalio. Bet liaudyje sakoma, kad po gero vakarėlio turi sopėti galva. Žodžiu, niekas nesijaučia aukomis). Meno, nebūtinai gero ir vertingo, kolekcininkas - beveik gerbtinas. Interjero – estetas ir panašiai. Bet aistringas mados mylėtojas gauna į kuprą – mados auka.
Populiarieji žodynai ir vikipedija teigia, kad mados auka yra mados vartotojo nesugebėjimas atsilaikyti greitoms tendencijoms ir materializmui. Pagal tai atitinku “aukos” (brr...) aprašą visu 100 procentų – spirgėdama reaguoju į naujas tendencijas ir keisčiausias mikrotendencijas, rašau ir fotografuojuosi savo mados blogui, dažnai neatsilaikau aukštakulnių ir blizgančių dalykų vilionėms, kartais apsirengiu taip, kad paskui negaliu suprasti, kokio velnio, o spinta lūžta nuo pačios siūtų, pirktų, pigių, brangių grožybių ir klaidų. Vienodai svaigstu nuo “Jil Sander” minimalizmo ir “Gucci” eksceso, oda eina pagaugais nuo vintažinių drabužių su savo istorijomis. Kai kurios tendencijos tikrai parklupdo ant kelių ir galiu apsibliauti nuo grožio, o po sezono/metų – pamiršti. Viską, kas gražu, noriu dėti ant galvos – bet apsiriboju skrybėlėmis, skaromis ir dirbtinių gėlių vainikais, sugebu prarasti laiko nuovoką ir santaupas audinių parduotuvėse. Lyg to neužtektų, mėgstu sukišti į juos nosį – audinių kvapas (po kūdikio kvapo) man yra vienas iš gryniausių narkotikų, kuris, iš nosies šovęs tiesiai į smegenis, nuvingiuoja ten, kur vaikystė ir mamos audinių stalčius. Tokių, kaip aš pati, pažįstu daug. Jie nepanašūs į aukas – jokias, nes kiekviena jų obsesija turi savo istoriją.
Yra kas ginčytųsi, kad aklas sekimas tendencijomis, be polėkio, logotipų demonstravimas ir yra tas aukos požymis. Bet... logotipai šiuolaikinėje madoje tėra dizaino elementas, socialinės jų reikšmės – praeities dalykas. Kūrybingas visose srityse negali būti, prastas skonis gali būti lavinamas, jei jo savininkas to nori. Galų gale, pakeliui siekant suprasti madą ir tai, kiek mums jos reikia, kartais tenka nusukti vienu kitu klystkeliu (neprisvilinęs kiaušinienės nežinosi, kad ji svyla). Ar verta reaguoti į greitas tendencijas? Bėda ta, kad greitas tendencijas moderniojoje madoje vis sunkiau apibrėžti – tai, kas atrodė laikina, ima ir tampa jei ne klasika, tai tiesiog dar vienu mados stiliumi (“Gucci” ekscesas ir “Balenciaga” bjaurumynai), o tai, kas lyg ir turėjo tapti klasika, nugrimzta į nebūtį. Kas pasakys kaip teisingai į tas tendencijas reaguoti? Kiek tų klasikinių kašmyrų ir lietpalčių galima prikaupti? Taisyklių nesilaikymas, kaip paradoksaliai tai skambėtų, yra didžiausias kūrybinis mados variklis. Be maištautojų nebūtų mados istorijos.
Šis posakis, be to, kad smerkiantis ir teisiantis asmeninį pasirinkimą, yra toks pat neišmintingas, kaip ir griežtos stiliaus taisyklės. Mados industrijoje yra tikrų aukų (jei galvosime apie auką tradicine reikšme - apgautų, emociškai ir fiziškai žalojamų, išnaudojamų), jie užkulisiuose. Tai - sweatshopų darbuotojai, kvėpuojantys plaučius ardančiomis medvilnės dulkėmis, dirbantys už grašius vos ne kiaurą parą, nepilnamečiai, siuvantys pigius drabužius ir batus Azijos/Indijos provincijose, pradedantys modeliai, papuolę į plėšrių fotografų ir agentų rankas. Mados vartotojas tėra vartotojas - paprasčiausia, subjektyviausia prasme - su obsesijomis, poreikiais saviraiškai, savo ego, kūrybingumu, snobizmu ir be jo.
Tekstas buvo publikuotas žurnale “Laimė”
Foto: Albert Latour