Kalėdinis Grinčo stilius (visoms ir visiems, per Kalėdas staiga atradusiems, kad Grinčas yra jų alter-ego)

*Grinčas - kalėdinio širšalyno toleravimo mechanizmas, ypač kai esi toli nuo artimųjų. Pasikrauna nuo kalėdinių blizgučių, bantukų ir bendros in-the-air psichozės.

"Ugly Betty"

Ar jau galvojate apie šventinį garderobą? Aš, kaip tikrų tikriausias Grinčas*, turiu idėją. Ir šią idėją išmainyčiau nebent į ką nors iš Alessandro Michele kolekcijų (#gucciyrabiblija). Daugiau konkurencijos šis daiktas neturi.

Lietuva vengia bet ko, kas artinasi iš JAV. Bet yra vienas geras dalykas, kurį senasis žemynas pasiskolino ir tapo nauju, neįtikėtinai populiariu kalėdiniu drabužiu, savo juokingu absurdiškumu nurungęs vakarines sukneles: bjaurūs kalėdiniai megztiniai (angl. ugly Christmas sweater). Kuo, ėė, kaip čia pasakius, beviltiškesni, tuo geriau. Neturi laiko, neturi noro, niekas netinka, nepatinka tendencijos, eini prieš bangas, kartojasi vakarinių drabužių tendencijos, nori būti dėmesio centre? Kalėdiniai megztiniai savo raudonai-žaliai-baltai spindinčioje grožybėje sutalpina visas kalėdines nuotaikas ir nenuotaikas. Bet kokia vakarinė suknelė nublanks prieš bjauriuosius, neironizuoju. Kaip tik jo ieškau.

sanantonioexpressnews.com. Tokias tetas pamenu dar iš savo paauglystės. Bet jos nedingo (tas yra gerai - nebūtų iš ko gaudyti idėjas visokiems Bjaurių megztinių vakarėliams)

Kodėl tie megztiniai “bjaurūs” – sunku pasakyti. Man jie primena močiutės nuregztus briedžiais ir eglutėmis dekoruotus vaikiškus megztinius, o kas močiutės nuregzta dažniausiai nepavaldu jokiems vertinimo kriterijams nei tendencijoms, jie kvepia nostalgija. Kai pardavėja San Diege mano šiaurietiškam, kaimiškai raštuotam, neraudonam megztiniui ankstyvą rudenį išreiškė komplimentą “I love your christmas sweater” (angl. “man labai patinka tavo kalėdinis megztinis”), nebežinojau, ką atsakyti – ačiū ar pasiūsti ją kuo toliau.

Ruby Aldridge <3

Bjauriais kalėdiniais tradiciškai vadinami kalėdinių spalvų (raudonos, žalios, baltos) megztiniai su privalomais motyvais: briedžiais raudonomis nosimis, sniego seniais su morkomis vietoj nosių, skarotomis eglutėmis, gauruotomis meškutėmis, snaigėmis, zylėmis, kalėdiniais tortais, prakartėlėmis ir Kalėdų seniais. Dažniausiai viskas vienu metu - megztinyje įkomponuota siuvinėjimo, įmezgimo ar aplikacijų būdu. Kalėdinis megztinis yra nuoširdžiausia, naiviausia dovana iš praeities -  tiesiogine prasme. Galbūt dovanotas artimojo, kuris naiviai nenutuokia/nesupranta jūsų stiliaus. Ir nenuostabu, kad naiviosios dovanos nugula vintažiniuose butikuose. Tačiau ten jos nedulka!

JAV kalėdiniai megztiniai iš padėvėtų drabužių parduotuvių dingsta likus keliems mėnesiams iki Kalėdų. Interneto parduotuvės suskubo užpildyti nišos – tačiau net ir iš jų bjaurieji dingsta gerokai iki Kalėdų. Google paieškoj vos įvedus ugly christmas sweater išmeta dešimtis, ne – šimtus bjaurių kalėdinių megztinių parduotuvių.

soletopia.com. Šitie bičai turi biški rafinuotesnį supratimą apie kalėdinį stilių.

Kaip ir ūsai bei barzdos, akiniai raginiais rėmais, t.y. old-school’as - viskas, kas nešiuolaikiška, įskaitant skarotuosius megztinius, kurie hipsterių dėka į madą grįžo 2011-aisiais ir tapo šventinio garderobo numeriu 1. Po kelių metų adaptacijos kalėdinių megztinių paklausa išaugo 450 proc. Stebuklų metas.

Vyro darbe kasmet rengiami bjauriausiojo kalėdinio megztinio rinkimai – tik dėl jų į tuos (nuobodžius) vakarėlius ir einu. Bjaurūs megztiniai visiems patinka! Gruodžio 12 – nacionalinė bjauriojo Kalėdų megztinio diena JAV. Kalėdinis megztinis tapo tarsi ironišku šarvu prieš per siūles sprogstančią Kalėdų isteriją. Ar nevisai delikačiu būdu parodyti savo požiūrį į Kalėdas. Ir pamerkti akį savo močiutei.

Europoje nuostabūs negražieji įsibrovė į aukštąją madą ir tapo rafinuotesni. Močiutiški geometriniai raštai (angl. fair-isle), spindintys siuvinėjimai ir skoningesnės kalėdinės spalvos pamažu transformuoją bjaurų kalėdinį megztinį į, sakykim, sezoninį puošnų megztinį. Spėju, komplimentą pasakius pardavėja greičiausiai tą, sezoninį, ir turėjo omeny. Kaip bežiūrėsi, skarotų eglučių megztiniai iš pašaipių tapo skoningo šventinio garderobo dalimi. Sunku įsivaizduoti – jei galvotume apie originalų aprašytąjį variantą.

Leandra Medine

Visgi, bent jau man, atmetus visus stereotipus, šis megztinis yra daugiau nei šmutkė. Kalėdos apskritai, daug kam gali būti užgožtos komerciškumo, banalumo. Šis nostalgiškas, didelis, beformis, juokingai neskoningas, belytis drabužis beveik stebuklingai nuima šventinių vakarėlių, vakarienių, išlaidų įtampą, trumpam pertraukia iki skausmo ausyse užstrigusias kalėdines melodijas ir tarsi grąžina ten, kur svarbu - į šeimą.

Tai su šventėm!

Laura

Minimalizmo vaikas: Normcore

Neseniai naujienų portaluose žiūrinėjau Vilniaus ir Kauno gatvės mados naujienas. Nuvylė ne tiek stilius - be kelių rizikingų ir įdomesnių visi atrodo kaip vienas, daugiau mažiau “subtilūs” (t.y. nepastebimi) – tačiau net Tokijuje yra tam tikras kasdienis uniformiškumas, bet labiau tuo, ką apie savo stilių patys galvoja: paklausti tvirtina, kad mados, ginkdie, nesivaiko, jokiu būdu nesiekia atkreipti dėmesio (nes domėjimasis mada ir dėmesio norėjimas yra nuodėmės nr.11 ir nr.12 atitinkamai, o tūlas lietuvis bevelytų savo taurios sielos neteršti šiomis blogybėmis), rengiasi, ką nori ir jiems nerūpi, ką mano kiti. Tik, paradoksaliai - visi nori to paties, ką matė pas kaimynę (-ą) ir nėra ką apie jų stilių manyti.

Normalioji anti-mada

Tačiau tas gatvės minios trupinys, sąmoningai siekiantis būti nepastebimu madingoje minioje, atrodo kitaip, nei tiesiog stiliaus labirintuose klaidžiojanti masė. Jie akylai seka bent vieną tendenciją, tiksliau – anti-tendenciją. Merkiu akį jums - su sportiniais bateliais, nutrintais vidutinio mėlynumo, vidutinio laisvumo džinsais aukštu juosmeniu, trikotažiniais marškinėliais, nutysusiais švarkais ir megztiniais bei susivyniojusius į vidutinio laisvumo paltus ir vidutinio didumo striukes. Ši tendencija - normcore (dviejų žodžių naujadaras: normal+hardcore), naujoji anti-mada. Kai visi, kas netingi, skanduoja apie individualumą, savęs ir autentiško stiliaus paieškas, normcore mėgaujasi niekuo neišsiskiriančiu panašumu ir vidutinišku “normalumu”. Nes nerodyti, kas esi, yra beveik taip pat svarbu, kaip ir rodyti.

Šiuolaikinių gatvės ir podiumo tendencijų, semiančio stiliaus informacijos srauto ir nuo mados blogerių išpampusio interneto triukšme, normcore yra kaip protestas – žingsnis ne autentiškumo link, o atgal prie (įžūlios) vidutinybės. Nes įžūlumo reikia tam, kad išdrįsti atrodyti net ne stilingai santūriai, subtiliai ar dar kaip, bet tiesiog vidutiniškai ir neįsimenamai - niekaip. Neišsiskirti iš minios. Normcore’e nusitrina visos ribos - lyties, statuso, amžiaus. Balti marškinėliai – nesvarbu vienetiniai iš dizainerio kolekcijos, kuriems reikia sauso valymo ar iš supermarketo ir skalbiami skalbyklėje su visos šeimos apatiniu trikotažu - normcoristams yra tik balti trikotažiniai marškinėliai – ne investicija, statuso simbolis, galėjimas ar ne “sau leisti”.   

Nuotrauka iš circusbysamedelman.com

Be pastangų

Nevertėtų normcore painioti su minimalizmu - nors abu stiliai panašūs spalvų neutralumu, tačiau normcore, skirtingai nuo minimalizmo, niekada neatrodys skulptūriškas, konceptualus ar išskirtinis. Brangus ar pigus. Normcore taip pat nėra sportinis stilius, nes sportinis stilius gali buti ryškus, ekstravagantiškas ir net avangardiškas, pulsuojantis energija. Normcore yra belytis ir be jokio statuso. Jo dėvėtojai atrodo taip, lyg apsivilko pirmus po ranka papuolusius savo ar/ir partnerio daiktus ir kažkaip pataikė – nepražiūrėdami skylės veidrodyje. Be menkiausių pastangų. Jie ir fotografams pozuoja žiūrėdami į mobiliuosius, skirtingai nuo išmoktą pozą “išmetusių” ir tendencijomis kvėpuojančių stileivų. Arba išvis nepozuoja (ką irgi reikia išmokti). Nesvarbu, kiek tenka stovėti prieš veidrodį siekiant “be pastangų” vidutiniško įvaizdžio, normcore’e tai yra pats svarbiausias dalykas, be kelių kitų, kaip antai:

*Sportinių batelių (jei norite būti superšiuolaikiškais normcoristais, rinkitės baltus Adidas Stan Smith, jeigu su polėkiu – Nike), tačiau prekinis ženklas reikšmės neturi – kuo vidutiniškesni, tuo geriau;

*Birkenstock, Teva stiliaus basučių, Adidas stiliaus baseino šliopkių;

*Baltų, juodų, pilkų trikotažinių marškinėlių - “jo”;

*Čino kelnių, džinsų – “jo”;

*Neutralių spalvų džemperio ir megztinio (tystelėję ir sąžiningai atskalbti – didelis pliusas);

*Neutralios spalvos ir vidutiniško silueto – nei prigludusio, nei laisvo palto, lyg per didelės striukės ar švarko;

*Beisbolo arba megztos, niekuo neišiskiriančios kepuraitės;

*Kojinių virš kulkšnių;

*Jokių papildomų aksesuarų, faktūrų, dekoro ar “akcentų”– tik tai, kas funkcionalu.

Naujoji klasika

Nors prieš kelis metus normcore vis dar atrodė kaip nauja gatvės anti-tendencija, kurią buvo galima palaikyti greitai praeisiančiu maištu, tačiau palaipsniui normcore traukiasi į antrą planą: ne todėl, kad jo šlovės valanda baigėsi, o todėl, kad šis stilius turi rimtų ambicijų tapti naująja klasika, neprikabinta prie Chanel ar Audrey Hepburn. Dizainerės Phoebe Philo ir ypač Margaret Howell yra normcore stiliaus gerbėjos.

Normcore yra neįpareigojantis, neįsimenantis, nevarginantis, netrukdantis, universalus nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo rytinių kamščių iki vakarinio vyno su draugais. Ne juoda suknelė ar kostiumas, o kelnės, sportbačiai ir trikotažiniai marškinėliai yra tokio garderobo ašis – universali, lengvai derinama ir funkcionali.

Normcore nėra “velkuosi bet ką” – tai ne indiferentiškumas madai, o sąmoningai pasirinktas stilius. Estetikos atradimas ten, kur jos niekas neieško.

Pirk mažiau ir ..?

Normcore yra ne tik vidutiniškai “joks” stilius, tai gyvenimo būdas – pirkti mažiau. Bet nebūtinai geriau, investuojant į tradiciją, kokybę ar panašiai – tiesiog pirkti mažiau ir visai neišsiskiriantį, esminį drabužį. Normcore daiktas yra nenusakomos vertės – be jokios vizualinės informacijos apie save ir jo dėvėtoją.

Vistik ši estetika yra patraukli, laisve: laisve nuo tendencijų, dūminio makiažo, privalumų akcentavimo ir “trūkumų” slėpimo, nepatogių daiktų, spalvų, siluetų, aprangos kodų, spintos problemų, “neturėjimo ko rengtis” ar neturėjimo pinigų madai. Normcore yra lyg mados podukra – negraži, bet turi daug gerbėjų ir yra visiems draugiška – nuo filologijos studentės iki Phoebe Philo.

Straipsnį taip pat skaitykite e-laima.lt

Tarp Kioto ir Osakos

Peržiūrėkite nuotraukų albumą spausdami ant rodyklių nuotraukų šonuose 

Publikuota žurnale Laima 2015 nr 5 

Iš savo mažos, kaip taškas jūroje, Japonijos tropinės Okinavos salos išsiruošėmė ieškoti sniego, na bent jau šalčio. Žinau, kad toks poreikis skamba juokingai, bet po 8 šiltų metų Kalifornijoje kur tėra vienas, na gerai, vienas su puse sezono ir po pusantrų metų Okinavoj buvo visai smagu nusipirkti paltų ir batų, kepurių ir skrybėlių, šalikų, pirštinių ir kitokių žieminių daikčiukų. Okinavoje oras vėjuotas ir drėgnas žiemą ir pavasarį, su tvilkinančiu karščiu, tarsi pirty šnerves deginančia drėgme ir palmes prie žemės lenkiančiais taifūnais ilgomis vasaromis, iki spalio pabaigos. Susiradom išsvajotajį onsen kurortą (onsen – viešosios karštųjų srovių pirtys ir spa bei privatūs žiemos kurortai, dažnai lauke, apsupti snieguotų kalnų ir japoniškų žiemos sodų, laikomi sveikatos šaltiniais) ir jau fantazavom, kaip romantiškai mirksim garuojančiuose “jaunystės” vandens pripildytuose kubiluose besigrožėdami snieguotais kalnais ir gurkšnodami sakę.

Tačiau minties apie snieguotus kalnus ir onsen nenorom teko atsisakyti, kai sužinojom, kad Japonijoje tatuiruotės viešoje vietoje yra tabu, nes siejami su jakuza (japoniška mafija) ir nusikaltėliais apskritai (vaje, vaje - abu esam tatuiruoti). Vyrų ir moterų pirtys yra atskirai, o maudymosi kostiumai – nebūtini, vyresnės kartos japonų griežtai nedėvimi, nes tradiciškai į onsen einama net ir be figos lapelio. Kai kuriuose onsen net ir neleidžiama jų vilkėti. O aš maniau, kad japonai – drovūs. Tai mes čia tokie. Paskubomis keičiam planus į Kiotą ir Osaką, kas irgi puiku, tik sniego nebus.

Kiotas – įspūdingas istorinis miestas su kiek arogantiškais vietiniais (ir aš matyt tokia būčiau, jei gyvenčiau tūkstančių metų senumo mieste). Nepaisant ne turistinio sezono ir šalčio, miestas knibždėjo keliautojų. Kiotas 1000 metų buvo Japonijos imperijos sostinė, dar vadinamas Dešimties tūkstančių šventyklų miestu. Šventyklos Kiote yra kiekviename žingsnyje, kiekvienos gatvės gale ir parke – apie 2000. Pirmą dieną entuziastingai žengėme pro kiekvienus šventyklos vartus, trečią – jos visos atrodė kaip viena. Kiote tikrai pasijunti tarsi muziejuje – siauros gatvelės, mediniai, žemi machiya stiliaus fasadai, bambukinės užuolaidos. Ir nors pastatai bauginantys ta prasme, kad primena Rumšiškes – baugu, kad įžengus viskas arba sugrius arba atlėks pikta prižiūrėtoja. Bet ne. Pro žemas duris dengiančią užuolaidą įeiname į šiuolaikiškas ir minimalistines, gyvais interjero sodais puoštas erdves - desertų, tofu, soba ir arbatos parduotuvėles. Kyote svajojau pamatyti geišas, Fushimi Inari šventyklos Tori vartų tunelius, vingiuojančius aukštyn į kalną, kuriais užkopti prireikia net valandos, dangų durstančią bambukų girią, kurioje jautiesi kaip vabalas žolėje, susišildyti skrandžius vietine soba (soba yra grikiai, soba taip pat vadinami grikių makaronai ir jų sriuba – tradicinis japonų kasdienis patiekalas vis kitaip ruošiamas skirtinguose regionuose). Tradicinė mūsiškė Okinava-soba yra didelis dubuo tirštos, riebios, bet labai gardžios miso sriubos, mėsos, sojos arba žuvies sultinio pagrindu, su bambukų ir pupelių ūgliais, nori dumbliais ir aštraus padažo kauburiu, be kurio tas riebumas būtų neįveikiamas ir aišku, dideliausiu gniutulu šviežių soba arba ramen makaronų. Kioto ir Osakos soba yra skaidri ir lengva. Makaronus japonai garsiai siurbia – tai dėkingumo ženklas virėjui, išreiškiant savo pasimėgavimą patiekalu, kaip ir garsus atsiriaugėjimas pavalgius. Neskaitant riebios tradicinės virtuvės, daug suvartojamų baltų ryžių ir makaronų, okinaviečiai yra ilgiausiai gyvenantys žemės gyventojai. Ir aišku, knietėjo pasmaguriauti netradiciniais desertais, pagamintais iš matcha žaliosios arbatos miltelių, japoninių pupuolių ir cukranendrių cukraus želė.

Geišos ir maiko

 Geišos Japonijoje oficialiai dirba tik Kiote, pagrindinės istorinio Gion rajono Hanami – koji gatvės Ochaya (arbatos namuose, nors tai labiau klubai, na ne vakarietiški, bet savo koncepcija panašūs – šokiai, muzika ir gražios moterys. Skirtumas tas, kad moterys čia ir groja, ir šoka, ir dainuoja, ir linksmina, ir pilsto sakę, flirtuoja, ir, jei klientas domisi, bendrauja rimtomis temomis – su nuostabia gracija ir elegancija). Prestižiniame Ichiriki Chaya klube vakaras vienam lankytojui gali kainuoti apie 2000-3000 dolerių. Ties šiuo pastatu aš ir įsitaisiau medžioti geišų. O tiksliau – maiko, mokinių – būsimųjų geišų. Aš ne viena – už kampo rymo kitas, milžinišku objektyvu apsiginklęs medžiotojas. Spalvingais kimono apsirengusios japonės kikendamos fotografuojasi prie garsiojo klubo. Maiko yra 15-20 metų amžiaus ir tampa geišomis po to, kai išmoksta šokti, groti tristygiu instrumentu shamisen bei kalbėti Kioto dialektu Kyo-kotoba. Maiko reiškia “šokio vaikas” ir nuo geišos atskirti lengva – maiko yra ekstravagantiškos, balto veido ir raudonomis lūpomis makiažu, su puošniais, spalvingais furisode kimono – ilgais šleifais, giliomis, beveik iki kulkšnių, rankovėmis, kurias gali dėvėti tik netekėjusios geišos (vakaruose santuokos simbolis – žiedas, Japonijoje – kimono rankovių gylis), stipriai nuleista apykakle nugaroje, apnuoginanti sprandą, įspūdingais perukais, prikaišiotais gėlių ir karančių papuošalų, plevėsuojančiais darari-no-obi – nugaroje tarsi nebaigta rišti obi juosta ir aukštais, net iki 15 cm okobo sandalais. Geišos yra santūresnėmis šukuosenomis ir ne tokiais ryškiais kimono, nebūtinai baltu veidu, tradiciniu taiko būdu rištomis obe juostomis, kai nugaroje juosta susukama tarsi į būgną. Geišos - lyg matronos ar madam – vyresnės, išmintingesnės, o maiko – jaunos, nerūpestingos, ryškios, kurios dar tik mokosi, tačiau dauguma klientų jų labai pageidauja – nors kimono yra daugiasluoksnis rūbas, kūną suviniojantis lyg į kokoną, bet ta pažeminta apykaklė nugaroje, apnuoginanti sprandą atrodo labai gundančiai. Japonės sako, kad okobo sandalai yra taip pat viliojantys, kaip vakariečiams – aukštakulniai. Kuo aukštesni, tuo seksualiau. Nepaisant okobo aukščio, maiko su jais skuodžia kaip sprinterės – blyksteli atsiradusios iš niekur ir dingsta viename iš daugybės ochaya. Tokių medžiotojų, kaip aš, ten buvo ne vienas, beveik kaip Tokijo mados savaitė. Maiko atrodo kaip egzotiškos lėlės. Vietinės japonės joms lenkiasi, aptarinėja apdarus. Ir nors apskritai esu kultūringa turistė, dėl nuotraukos vijausi maiko nepaisydama praeivių kaip sulaukėjusi paparacė. Ko nepadarysi dėl grožio.

Jau minėjau, kad Kioto vietiniai – gan uždari. Pamenu, Tokijuje pirmą dieną kaip ožka į naujus vartus vėpsojau į metro tvarkaraštį ir bilietų pardavimo automatą, mėgindama susigaudyti į kurią gi pusę man važiuot. Visai netikėtai prie manęs priėjo pagyvenusi japonė, šypsodamasi išsiaiškino, kur man reikia, parodė kaip ta velnio mašina veikia, nupirko man bilietą ir maloniai atsisveikinusi nuskubėjo savais keliais. Nesvarbu, kad gal tai buvo mano baltapūkis, tada dvimetis mažius, kuris vietinius traukė kaip meilės ir dėmesio magnetas - nuo tos dienos mano širdis ir siela priklauso Tokijui. Žmonės yra tai, dėl ko įsimylime miestus. Osaka, nors super šiuolaikiška su vienas į kitą besiremiančiais stikliniais dangoraižiais, pasirodė žymiai šiltesnė nei Kioto. Su viena ant kitos kavinėmis, naktį spindinti kaip kalėdų eglutė, nesibaigiančiomis parduotuvių gatvėmis, siūlančiomis nuo kinietiškų perlais ir deimantas nusegiotų, nėriniuotų konversų ir uggsų iki Louis Vuitton ir visos kitos high end grietinėlės bei stilingais žmonėmis. Yra toks sklandantis posakis, kad Kyote – “dress till you drop” ( “persirenginėti iki nukritimo” - turimos omeny kimono, yukata, furisode parduotuvėlės, kuriose už tam tikrą mokestį vios norinčios gali apsirengti ir būti padažytos kaip maiko ar geiša bei nusifotografuoti), Osakoje – “eat till you drop” (“valgyti iki nukritimo” - restoranų ir visokių “skylių sienoje”, kur galima paragauti, ko neregėjęs, rojus), o Tokijuje – “shop till you drop” (“apsipirkinėti iki nukritimo” - ką čia bepridursi – dangoraižiai skirti vien šopingui).

Osakos gatvės stilius -  ryškios spalvos, kokono silueto paltai, siauri džinsai, adidas stan smith’ai, converse’ai ir Chloe stiliaus “flatform” batai greta tradiciškai komiksinių ir lėliškų variantų. Įdomu, kad Kiote – išskirtinio gatvės stiliaus arba buvo nedaug, arba viskas paskendo “fufaikinių” turistų miniose, tačiau kimono buvo dėvimas visų ir visur - jaunų ir senų, vyrų, moterų ir vaikų.

Miestas yra mano stichija. Neaprėpiamos minios žmonių, almančios miesto gatvėmis tarsi venomis, švilpiantys pro šalį traukiniai, galerijų, parduotuvių ir restoranų labirintai veikia kaip dopingas. Jo “užsimetusi” galiu ramiai grįžti į savo džiunglėmis ir vandenynais apsuptą ramybės salą.   

Tokijo gatvės mados teatras

Žiūrėkite nuotraukų galeriją spausdami rodykles nuotraukų šonuose

publikuota žurnale LAIMA nr 12 2014

Tokijas gyvena mada, grožiu ir estetika. Šis miestas yra lyg nuostabus stilių plakinys – istorinio, vakarietiško ir manga, susipynusių madoj, architektūroj, mene, maiste. Negaliu praeiti neatsigręžus į egzotiškus kimono vilkinčius vyrus ir moteris, klapsinčius tradiciniais geta sandalais pro spindinčius dangoraižius. Nesu mačiusi taip taikiai gyvuojančios prabangos šalia kuklaus organiško minimalizmo, sacharininio saldumo šalia menų, tradicijos šalia šiuolaikiškumo. Kaip ir lekiančio auksinio, leopardo dėmėmis išmarginto lamborgini su pankiškais spygliais nusegiotu spoileriu. Nepasakosiu, kiek kartų vos neįėjau į stulpą ar pražiopsojau savo metro stotelę. Suprantama, per Mercedes-Benz mados savaitę Tokijuje, vykusią mados ir shopingo širdyje, Shibuya rajono 52 aukštų dangoraižyje Hikarie, stileivų gaudyti nereikėjo. O ir patys entuziastingai pozavo, klausė nurodymų kur atsistoti, pasakojo savo įspūdžius, juokėsi ir tiesiog mėgavosi dėmesiu. Aš – ne fotografė, todėl pradžioje baiminausi būti sutrypta pasaulinių leidinių mados paparacių. Tačiau skirtingai nei mados savaitėse Londone, Niujorke, Paryžiuje ir Milane, kur savo kolekcijas rodo garsiausios ir pripažintos kompanijos, Tokijo mados savaitė visų pirma yra scena jauniems dizaineriams. Kenzo, Come des Garcons, Issey Miyake jau senai pristato savo kolekcijas Paryžiuje, kurį pasiekia didesnė mados profesionalų auditorija. Galbūt todėl tarptautinės mados spaudos atstovai atsisako ilgos kelionės į Tokijų. Tokijo mados savaitės organizatoriai supranta ir vertina savo statusą, kaip tramplino talentingiems dizaineriams į pripažinimą, nors neslepia, kad tikisi daugiau tarptautinio dėmesio.

Gatvės stilius Tokijuje diktuoja podiumo tendencijas. O gal gatvė yra tikrasis podiumas? Japonai mėgsta minimalizmą, švarias linijas drauge su ekstravagancija, avangardu ir saldžiu lėliškumu. Kai mokiausi VDA, Japoniją įsivaizdavom kaip grynumo, santūrumo ir organiškumo oazę visame mados beprotnamyje. Johji Yamamoto, Junya Watanabe, Issey Miyake, Kenzo, Rei Kawakubo drabužiai buvo tarsi įkvėpimas, meno kūriniai. Visas mūsų kursas, na beveik visas, norėjom kurti būtent taip. Galvojom apie išgrynintas linijas, minimalistinius siluetus, avngardines, skulptūrą primenančias formas drabužyje. Atvykus į Tokiją, tarp mados savaitės svečių tikėjausi išvysti kažką panašaus. Žinojau ir apie gatvės stilių, bet nė neįsivaizdavau, kad tai tokio svarbumo reiškinys ir japonų kultūros dalis. Lietuvoje gatvės stiliaus dar nėra, Kalifornijoje, kurioje praleidau pastaruosius 8 metus, gatvės stilius yra kiek kitoks, tad mano samonė buvo visiškai nepasiruošusi suvokti kažką tokio - laisvai egzistuojančio, nenukopijuoto ir unikalaus. Japonišką gatvės stilių, kuris rimtai kėsinasi išstumti profesionalią madą.

Absoliučiai dominuojanti gatvės tendencija yra manga ir anime. Manga reiškia komiksus, kurie sudaro didžiausią dalį Japonijos leidybos rinkos. Anime yra japoniška fantastinių ir siurrealistinių siužetų animacija, dažnai kuriama pagal manga. Manga skaito visos amžiaus ir socialinės grupės, kiekvienam žingsnyje - verslininkai oro uostuose, studentai metro, mažyliai knygynuose - jiems yra skirtos mini kėdutės manga skyriuje, kuris yra tarsi antras knygynas greta mums įprasto, na su knygom. Tradicinės manga herojės – išdailintos, milžiniškomis spindinčiomis akimis, ilgaplaukės paauglės rausvais skruostais. Todėl vienas iš paklausiausių moters tipažų madoj, spaudoj, reklamoj yra lėliška, naiviu žvilgsniu ir rausvomis lūpomis mergina. Ir popieriaus baltumo glotnia oda. Kosmetikos parduotuvių lentynose – kokio nori gamintojo odą balinantys eliksyrai. (Praėjusią vasarą pilnutėliame Okinawos paplūdymy deginausi tik aš viena, nejuokauju. Iš pradžių maniau, kad gal nepadoriai išsinuoginusi esu, bet ne, susipratau vėliau, kad japonės tiesiog saugo odą nuo saulės - dangstosi skėčiais, skrybėlėm, veido kaukėmis, visiškai kūną dengiančiais maudymosi kostiumais). Iš manga ir anime kilo ir dar viena Tokijo gatvės mada – cosplay (costume play), kai persirengiama stilizuotu nenusakomu gyvūnu, priešingos lyties atstovu ar tiesiog anime personažu. Vakarietiškų filmų estetika ir herojai, istorinio kostiumo elementai taip pat įsipainioja į cosplay žaidimą. Rezultatas – ekstravagantiškas gatvės teatras, kokį gali pamatyti tik Japonijoje. Mados savaitės “mangos” daugiausia buvo mados dizaino studentės. Kai akis priprato prie ryškių plaukų, raštų, faktūrų makalynės, saldumynus primenančių aksesuarų ir nn cm flatformų (joms gerai, jos 150cm ūgio), tada pradėjau atsekti sezono tendencijas – devynesdiašimtųjų minimalizmą ir atsainumą, šešiasdešimtųjų spalvas, punk&grundge, septyniasdešimtųjų eleganciją. Tik viskas – individuali interpretacija. Svarbiausia yra tai, kad nė viena tokio perteklinio stiliaus detalė neatrodė atsitiktinė. Vintažas, sportinis, vakarinis, disko, klasikinis stilius, nauja ir sena - viskas viename. Tradiciniai mados kanonai šiam gatvės stiliui netaikomi. Į “mangas” ir šiaip super stileivas vietiniai nekreipia dėmesio nė akies krašteliu, jos yra neatskiriama nuolat judančios gatvių minios dalis – tūkstančiai juodų kostiumų ir baltų marškinių, skubančių į ofisus, elegantiški Chanel stiliaus švarkeliai, plevėsuojantys sijonai, aukštakulniai bateliai ir perlų karoliai yra tik fonas šiam ekstravagantiškam gatvės stiliui. Jei manėme, kad vakarų pasaulis yra vartotojai, tai Japonijoje vartojimas, mados ypatingai, yra naujame lygyje. Drabužių parduotuvių darbo laikas Shibuya ir Harajuku rajonuose dažnai yra iki vidurnakčio. Žmonės ten alma miniomis nuo ryto iki išnaktų. Kasdien. Lietuviško mėgstamo “subtilumo” (nemėgstu šito žodžio) Japonijos gatvės madoje nėra ir nereikia. Gali nepatikti, bet abejingu neliksi. Elementarių marškinėlių, šortų ir sportbačių arba pliažinukių dėvinčių žmonių Tokijuje nesutiksi. Japonai mėgaujasi mada, didžiuojasi savo kūrybingumu, tekstilės paveldu ir meistriškumu. Pavyzdžiui, gyvendama San Diege žiovavau iš nuobodulio, mados atžvilgiu. Jei viena išeina su nudrėkstais šortais, tai netrukus visas miestas ir užmiestis žygiuoja vienodai, iki kito nuobodaus trendo. Savaime suprantama, parduotuvės irgi krauna tik nudrėkstus šortus į savo lentynas. Uždaras ratas. Tokijuje stileivos konkuruoja, kurie yra unikalesni ir ekstravagantiškesni. Įsivaizduokit tokio stileivos drabužių spintą.

Klaidžiodama perpildytomis gatvėmis nužiūrinėju tuos drąsius, lyg pamišusius madistus ir galvoju, kad pavydžiu įžulumo, o labiausiai – poreikio. Mokytis yra ko – kaip susirengt ant savęs tiek spalvų ir daiktų ir neatrodyt tiesiog apsikrovusiam, kaip jausti daugiasluoksniškumą ir žinoti, kada vienu iš dvidešimties papuošalų bus per daug. Nebijoti rožinės spalvos, raukinukų, kaspinėlių ir vistiek atrodyt bad ass. Kaip dvi, identiško panašumo seserys-mados blogerės (howTwolive.com) pasakė “We love Tokyo, because it’s a dress-up party everyday!”