Anna Vintour yra sakiusi, kad mada gali būti bauginanti (ją, matyt, irgi baugina, nes savo šukuosenos nekeitė jau daugiau nei 20 metų). Man šiuolaikinė mada primena “laisvą temą” – panašiai, kaip dėstytojas, nesugalvojęs užduoties paskaitai, nes vakar lėbavo ir dabar tenori, kad visi jį paliktų ramybėje, visas garuojantis įžengdavo auditorijon ir pakiliu tonu pranešdavo, kad šiandien – laisva tema. Darykit ką norit, laisvė. Ir taip pat pakiliai išeidavo iš auditorijos, palikęs mus paniškai spoksančius į baltą popieriaus lapą. Dalis susinervinusių studentų išeidavo rūkyt - “pagalvot”, temos aptarimą dažniausiai perkeliant į artimiausią barą, kita dalis nervingai kuitė žurnalus ar parėmę galvas skaičiavo plyšius sienoje. Modernioji mada yra tas pagiringas dėstytojas, o mes, vartotojai - panikuojantys studentai.
Anksčiau viskas buvo paprasta, tiesa? Šeštąjame dešimtmetyje geros mergaitės rinkosi pūstus sijonus, nelabai geros – vapsvos siluetą, septintąjame – visoms po mini ir širšių lizdą ant galvos, aštuntąjame – plevėsuojanti bohema ir kombinezonai, devintąjame – visko, kas blizga ir kuo daugiau, dešimtąjame - grunge ir heroin chic. Jei madoje buvo languoti marškiniai ir doc martens’ai, tai visi juos ir dėvėjo. Svarbiau buvo būti vienu iš cool kids, o visi, kas buvo cool, rengėsi madingai – t.y. vienodai. Individualumas nebuvo madingas, nes rizikavai nepritapti. Jei Nirvanos (turiu omeny 1990-uosius) laikais sumanytum išeiti su širšės lizdu ir mini, būtum apšaukta beviltiška atsilikėle madoje. Nors vėliau, Amy Whinehouse (ilsėkis ramybėje, talentingoji) sugebėjo ir širšės lizdą, ir mini, ir nirvanišką atmestinumą į vieną sujungt. Pabandykite atsakyti, kas yra senamadiška - pats terminas užsiliko kažkur 2000-uosiuose. Modernioji mada yra labai triukšminga – stilių, spalvų, raštų, siluetų, konstrukcijų, faktūrų gausa, informacijos pertekliumi visais įmanomais kanalais, todėl visai suprantama, kad tai ne vienam vartotojui plėšo galvą. Tačiau mada beveik nieko naujo nebesukuria dizaino prasme, nes svarbiau tapo “kaip”, o ne “kas”, t.y. – stilius, kai verta yra atkreipti dėmesį ne tiek į patį daiktą, o kaip jis pateikiamas. Pavyzdžiui, vienas iš šio sezono it daiktų, denimo kombinezonas, gali atrodyti kaip angliakasio ar sodininkės uniforma, jei negudriai išsirinksi modelį, dydį ir aksesuarus. Čia ir prasideda toji “laisva tema”. Vis dėl to, mums labiau pasisekė, nei mūsų mamoms, kad nebereikia spraustis į makro mini ar platėjančius džinsus nepriklausomai nuo amžiaus, figūros tipo ir klimato, nes “tokia mada”.
“Laisva tema”, praėjus panikai, yra pati geriausia tema, nors ir nelengva. Kaip sakoma, “mada tėra tik dar vienas aksesuaras tam, kas turi gerą stilių”. Mėginti adaptuoti visas tendencijas nėra reikalo, jei nenorite nervinio ir finansinio bankroto. Bet verta lavinti stilių (ne, jis nėra duotas ir jis tikrai nėra paveldimas drauge su močiutės sofa). Kaip? Kartais netikėtas, naujas “ne mano stiliaus” daiktas gali atverti visai kitokio stiliaus galimybes, priversti pakuisti žurnalus ar pinterest’ą, ir tapti nepamainoma garderobo dalimi.
Kai buvau labai jauna, patiko visoks perteklius - ryškus makiažas, viskas, kas trumpa, blizga, aukštakulniai – viename komplekte (žinau, žinau, bet vairuoti irgi ne per naktį išmokom). Savo pirmuosius uždirbtus pinigus išleidau ne kokiems nors praktiškiems žieminiams batams (kurie tais laikais paaugliams buvo tokie baisūs, kad jų ir nesinorėjo), bet plastmasiniais deimantais nusegiotiems katės akiniams nuo saulės, atlasinei mini suknelei ir rožiniams aukštakulniams. Turiu prisipažinti, kad visa tai patinka ir dabar, po daugiau nei 20 metų ir, nepaisant tendencijų, turi savo vietą garderobe. Tiesa, aukštakulniai liko tik aistra, kuri kaupia dulkes spintoje (nes vistiek juos nusiperku – pačius keisčiausius ir nepraktiškiausius, bet nuostabius), rožinė tėra tik spalva, vis dažniau įsiranganti ant pakabų - ypač čia, Japonijoje, kur ji ne tik nedemonizuojama, o beveik gerbiama – gi sakurų spalva! Mini papuola į spintą šortų pavidalu, o visokie blizgantys metalo atspalviai, žvyneliuoti daiktai labai mėgsta nuplėštų džinsų, trikotažinių marškinėlių ir džemperių kompaniją. Nors, patekusi į vintažinių drabužių parduotuvę, namo grįžtu su kokia nors savo žalios jaunystės laikų suknele, spindinčią kaip Akropolio vitrina per Kalėdas, kurią…pakabinu į spintą ir tiek. Nepraktiški dalykai man visada buvo nuostabesni už praktiškus, kaip mados maniakė Anna Dello Russo yra nuostabesnė už taisyklių varžomą Kate Middleton.