Laisvė rinktis nepatikti

Neseniai išgirdau klausimą ar įmanoma rengtis taip, kad patiktum ir sau, ir vyrams. Pirmoji reakcija – žinau atsakymą! - man kuo mažiausiai rūpi, ar aš patinku savo drabužiais vyriškajai visuomenės daliai, net nuosavam vyrui. Visgi yra, kam rūpi. 

Pagal savo vyrą spręsti, kas patinka visiems – nesiimsiu, nes maniškis nėra drabužių fanas apskritai (t.y. nėra drabužių-nėra problemų) ir išgyventų su džinsais ir marškiniais visus keturis sezonus. Visgi mano stiliaus eksperimentai jam kelia smalsumą ir priskiria juosius prie mano (trenkto) būdo – kuris jam stebėtinai vis dar patinka net ir po 13 metų. Vienintelis drabužis, kurio mylimasis negali pakęsti – haremo kelnės. Ar vilkčiausi jas romantiškos vakarienės krantinėj? Aišku, kad ne – dar ir dėl to, kad haremo kelnės netinka situacijai. O ir be jų yra ką rengtis. Mano stiliaus identitetas nei feministinė natūra dėl to šiukštu nekenčia - tos kelnės tinka į pliažą.

Pamenu liūdnokai pagarsėjusį JAV TV šou, kuriame kaprizingi turtuoliai ieškojo sau nuotakos (turtuolės jaunikių - irgi). “Piršlienė” (matchmaker), pagal kliento išreikštus standartus surinkdavo būrelį merginų, surengdavo vakarėlį, per kurį jaunikis nusižiūrėdavo kandidates. Pasikalbėjęs su 2-3 nuspręsdavo, su kuria eis į pasimatymą. Piršlienė entuziastingai primindavo merginoms ką rengtis: siaura vienspalvė suknelė (jokių raukinukų!), išryškinanti visus linkius; aukštakulniai laiveliai; ištiesinti neklusnias garbanas, pasideginti - jei blyški, nusidažyti plaukus - jei ne ta spalva, makiažas. Visos susirinkdavo identiškos – jau nekalbant apie tai, kad tos, kurios gyvenime neturėjo tokios suknelės, nesipyko nei su savo veidu, nei su garbanomis atrodė lyg ne čia pataikiusios. Jei būčiau tas jaunikis, nežinočiau nuo ko pradėti rinktis. Visos kaip kareiviai, identiški, suvienodintais veidais.

Tokie apibendrinimai ne tik erzina moteris, bet nuvertina vyrus apskritai – manyti, kad vyrai ieško lėlės su siaurutėlaičiais džinsais ir plieniniu užpakaliu po jais. Kai kuriems, kas galėtų pamanyti, patinka protingos moterys ir net - su savo nuomone! Apie savo stilių taip pat! Gi vyrai – žmogiškosios mąstančios būtybės, o ne neandertaliečiai. Dzin aptempta suknelė, jei sakinio nesurezgi (barakudų ir tėtušių santykiai - atskira kategorija, su stiliumi nieko bendra neturinti). Ir atvirkščiai, jei turi ką pasakyti, tai ir stilius bus priimtinas. O jei ne – prašyčiau sąskaitą ir taksi.

Patrauklumas – tai ne tik drabužiai. Visgi moterų mada šimtmečius buvo apie patrauklumą vyrams ir to keliamas kančias: korsetai, krinolinai, turniūrai, įdėklai - kur trūksta, suveržta ir paspausta - kur per daug. Pėdos per didelės? Ne bėda – vardan tinkamo jaunikio galima jas sulaužyti ir sulankstyti į 7 cm “lotoso žiedus”, nes kai kuriems vyrams patinka mažos pėdos. Japoniškose mokyklose mergaičių uniformos retai kada turi kelnių derinį - tik klostyti sijonukai ir kojinaitės. Ar merginoms tai patinka? Niekas jų neklausė – mergaitė turi atrodyti mergaitiškai. 

Marškinėlių, marškinių, palaidinių ir džinsų derinio variantų, kurie patinka man ir mano vyrui - tūkstančiai. Abu turime bendrą fetišą mano baltiniams - siuvinėtos medvilnės whitework "krikštynų marškinukams" :) 

Aišku, kartais malonu patikti kitiems, vyrams taip pat – kai kurios moterys mąsto apie savo garderobą būtent tik dėl šio malonumo. Tačiau remdamasi savo ilgamete patirtimi būnant moterimi, kuriai rūpi, kas nugula ant mano kūno ir bendraudama su kitomis panašiais mąstančiomis moterimis, galiu ramiai užtikrinti, kad jos rengiasi tai, ką laiko stilinga pagal savo supratimą ir tinkamą jų kūnams. Tokios, kurios rengiasi pagal principą “vyrams tai nepatinka” ar kitokį, kiaušides sutraukiantį apibūdinimą – tikiuosi išnyks kaip dinozaurai.

Visada palaikysiu madą moterims, o ne moterų madą vyrams. Vienas iš šiuolaikinės mados malonumų - pasirinkti tokį stilių, kurį dėvėdamos moterys jaučiasi savimi, stiprios, pasitikinčios, nelaukiančios pripažinimo. Galų gale – argi neveža eksperimentuoti, nesilaikyti taisyklių, nekreipti dėmesio į stereotipus, figūrą ir amžių? Vilktis žvyneliuotą sijoną su džemperiu, aukštakulnius derinti su treningais, juodą liemenėlę - po baltais marškinėliais ir kojines su basutėm. Be makiažo, bet su šypsena. Ar be jos. Ne esmė, kam patinki – svarbu, kad smagu pačiai. O kai smagu, tada ir akys spindi. Ir leiskite pasakyti: nieko nėra labiau viliojančio, įkvepiančio už laisvę rinktis.

Iki,

Laura

Photo: Albert Latour

Damos, apsirenkite

“OMG, I need to go shopping with you” atsiduso kaimynė, neribotų motinystės “atostogų” išėjusi CŽV agentė, gimnastė ir trijų, namuose mokinamų vaikų supermama Thesa, lyg išparduotuvėj tampydama drabužius ant pakabų mano garderobe (Hanibalas už tai ją į buritą paverstų). Kaimynės reiklų komplimentą nuleidžiu negirdomis, nes geras šopingas yra kaip terapija, o grupinės terapijos - ne mano būdui. Be to, kaimynė pirmenybę teikia šortams ir aptemptiems marškinėliams, kartais - pašiltintų pižamos kelnių ir jaukaus studijų laikų džemperio komplektui. Kai nedėvi išvardintų dalykų, ji mėgsta drabužius, kurie nepalieka paslapčių – Thesa tiki, kad drabužiai turi rodyti kūną. Nujaučiu, kad abiems šopingas būtų be terapinio poveikio.

Thesa, atsukusi savo riestą sėdynę šortuose ir toliau kuisdama mano drabužinę, kilnodama rankines, klausia, kodėl su savo ūgiu/kojomis/liemeniu ir kt. nerodau “ką turiu”. Bandžiau išsisukti atsakiusi, kad man taip labiau patinka, bet iš jos veido supratau, kad neįtikinau. Neįtikinau ir savęs. Manyti, kad kūno nerodau, nes medžioklės sezonas baigėsi (ženota ir su vaikais) – nefeministiška. Kaip ir dėl to, kad figūros rodymas priklauso tik tam tikram sudėjimui: Ashley Graham savo įspūdingais vingiais uždirba milijonus (ji papuola tarp turtingiausių 2017-ųjų supermodelių), o Olsen seserys lig šiol nepraskleidė nė kraštelio savo iki smakro užsagstytų marškinių. Tai kur šaknys?

Septintąjame dešimtmetyje seksualus mini buvo feminizmo ir išsilaisvinimo simbolis. Nes vaduotis buvo iš ko – ne tik iš praėjusio dešimtmečio masyvių sijonų ir pasijonių, korsetų ir kūginių liemenėlių, bet ir iš moterims nepalankaus laikmečio mentaliteto, socialinių taisyklių, stereotipų, apraizgiusių visas moteriško gyvenimo sritis.

Šiuolaikinėje madoje mini sijonas, drauge su kitais moterų laisvę reiškusiais atvirais ir/ar siaurais drabužiais, tapo pretekstu neprašytiems komentarams – apie vilkėtojos moralę, svorį, amžių, veiklą ir t.t. 

Pastaraisiais metais mados savaitėse dominuojantis siluetas - vadinamasis fluid silhouette – tekantis, tarsi vanduo. Nebūtinai nutysęs, beformis ar maišas kaip manoji Thesa greičiausiai jį pavadintų. Aukštesnės apykaklės, ilgesnės ir masyvios rankovės, žemesni sijonų ir suknelių ilgiai, plačios kelnės, griežti švarkai ant ilgų šilkinių marškinių. Prabangių interneto parduotuvių pardavimų viršuje – plisuotas midi sijonas su po juo pasislėpusiais ilgaauliais ir masyviu megztiniu bei marškinių stiliaus suknelės žemiau kelių, kaip Victoria Beckham, “Celine”, “The Row” rudens-žiemos kolekcijose. 

Victoria Beckham FW 2017

Ar tokią, labiau užsagstytą, minkšto silueto tendenciją veikia politiniai, kultūriniai dalykai? Japonijoje nejaukiai jaučiausi, kai vietiniai sakydavo “jūsų, vakariečių, mada vulgari, akcentuoja kūną”. Kūno rodymas gali tapti vulgariu, tačiau nieko dorovingo japoniškame infantilių mergaičių stiliuje, kuris kutena gašlių japonų vaizduotes, neteko pastebėti (juokiasi puodas, mintyse kikendavau).

Šiuolaikiniai Vakarų dizaineriai sukaupė savo kūrybines galias ties Vidurio Rytais ir Azija: ten, kur didelis poreikis madai, dideli pinigai, ir dar didesni kultūriniai reikalavimai moterims. Sakoma, kūrybiniai rėmai skatina idėjų produktyvumą, tad apribojimų pakoreguotos dizainerių idėjos rezonuoja ir vakarietiškoje modernioje madoje – universalesniais, uždaresniais deriniais, tinkančiais skirtingų kultūrų mados mylėtojoms.

Victoria Beckham SS 2018

Po šimtmečių vakarietiškos mados, kuri tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme vijosi apie kūną - privalumų rodymu ir trūkumų slapstymu, fluid siluetas ir labiau pridengto kūno tendencija yra šviežia. Jei kūno rodymas suteikia galios stebėtojui (parodyk, ką turi), tai laisvasis siluetas grąžina tą galią vilkėtojui - kūnas nebėra moteriškojo identiteto ašis.

Iki,

Laura

Kas liko už kadro

Kai kurių dalykų gailiuosi. "Gerumas" tik tas, kad gailiuosi to, ką pridirbau. Ypač to, kad iš VDA laikų neišsaugojau savo piešinių, praėjo 18 metų. Beveik nieko. Išskyrus kelis eskizus ir paveikslą su moters nugara, tarsi žvelgiančia per petį. Ji sėdi pirty - toje iš mano vaikystės, į kurią močiutė mane vesdavosi kartą per savaitę. Persirengimo kambary stebėdavau nusirengiančias kaimo moteris – jų nutrintas liemenėles, kūnus, siauras spinteles, kuriose nuguldavo ūkiškas garderobas. Sekdavau jas į garų kambarį – pirtį su aliuminio vonelėmis, emaliuotomis kriauklėmis su svilinančiu vandeniu iš kranų. Stebėdavau jas, mačalkomis (kempinė šiaip, nieko ypatinga) trinančias savo kūnus, čiauškančias viena su kita ir spoksodavau pro apmusijusius pirties langus mediniais rėmais, kol močiutė mane prausdavo. Ta “Pirtis” mados katedroje VDA gal buvo ir ne į temą, bet nepamenu kodėl, nei kaip tą paveikslą ketvirtame kurse nutepiau. Nei kaip pavyko jį išsaugoti. Nes turiu bjaurų įprotį sunaikinti viską be sentimentų. Šis paveiklas keliauja su mumis kartu po visą pasaulį - įskilusiu stiklu, nuo Lietuvos iki Kalifornijos, iki Japonijos ir atgal į JAV, Šiaurės Karoliną. Jis man grąžina tai, ką išmetinėju - prisiminimus.

Kaip mados blogo rašytoja, kartais jaučiuosi visai nevykusi: tiek fotosesijų baigė gyvenimą kameros kortoj, o ne bloge. Savikritiškumas realiai trukdo gyventi (no humble bragging). Tūkstančius tų nuotraukų sunaikinau pragmatiškai, be širdies graužaties. Daug išliko minty, o išlikusios kortoj – vos po metų tapo neįkainojamos. 

Šiam kartui - galerija, tarsi praėjusių metų peržiūra. Viskas, ko nesunaikinau: nepavykusių blogo postų nuotraukos ir už kadro, fotosesijos, kurios tapo kelionėmis į žaidimų aikšteles ir viskas, kas vyko prieš/po/vietoj fotosesijų. Kelionių likučiai. Mano kūdikis, kantriai ziliojantis už kadro ir Albertas, kantriai klausantis mano reikalavimų. Mylima redaktorė "10 auksinių raktelių ieškančiai savo stiliaus" knygos pristatyme. Nuotraukos, kurios, jei ne išvengė nuožmaus sprendimo keliauti į šiukšliadėžę, tai tiesiog niekur nepateko. 

Įkvėpta šių pasikartojančių klystkelių (klaidos įkvepia labiau nei pasisekimai) linkiu pasitikėjimo, įžūlumo ir meilės sau, savo veiklai ir savo darbams. Nekartoti įsisenėjusių klaidų. Kai šie dalykai tampa kasdienybės dalimi, jaučiu, kaip visa kita sukrenta į savo vietas, lyg tetrio kvadračiukai.  

Su naujais metais, mano mielos, ištikimos skaitytojos! Ačiū, kad skaitote, pasimatykime kitais metais!  

Su šilčiausiais linkėjimais, xoxo,

Laura

Kur gauti drabužių?

Ten kur jų gauna visi - Zara, H&M, J.Crew, Banana Republic, Mango, Uniqlo, GU (japonuos) – t.y. fast fashion.

Niekada per savo gyvenimą neatsitrenkiau į nė vieną merginą apsirengusią vienodais drabužiais, tad rūpestis, kad fast fashion kompanijos yra ne lygis (nekokybė) man dažnai toks savotiškas atrodo – turiu draugių, kurios perka Manolo Blahnik be grikių dietos ir neturi problemų įsliuogti į Zaros suknelę, nes na – ir graži, ir kokybiška. Labai fainus drabužius, kai yra reikalas išstoti pasisiuvu pati. Dar - susirandu padėvėtų drabužių parduotuvėse, Etsy.com ir mažuose jaunų dizainerių butikuose, kurių apstu visur – jų drabužiai tokiomis kainomis, kad būtų perkami ir pirkėjas grįžtų. Lietuvoje, kiek žinau, šioje srityje yra problemų.

Kitas dalykas yra avalynė ir aksesuarai – mėgstu nukosėti dizainerio batyčius, rankinę, pirštines, papuošalą ar laikrodį už visai padorią kainą. Šiai medžioklei palankūs Amazon.com plotai. Kol gyvenau Kalifornijoje ir Japonijoje – išparduotuvių prekybos centrai.

Kur pirkti drabužius yra toks keblus klausimas. Jei pasakysi, kad brangius, tada bus - pfff, tai aišku, tada lengva gerai atrodyt. Jei sakysi pigius, tada matyt yra kažkoks talentas, unrelatable.

Kažkada buvusio populiaraus JAV TV šou “What not to wear” herojės būdavo tokios mados pinklėse įstrigusios muselės: atkakliai siekdavusios rodyti savo kūną (nes vyrams patinka; rodau, kol galiu), statusą (nes galiu), nekreipiančios dėmesio į drabužius (nes vidinis pasaulis svarbiau). Visos šios problemos yra normalios - mada atspindi tai, kaip mes save suprantame ir tai, kas mus supa. Jų atveju stilius ir tai, kas viduje buvo tarsi neteisingai išspręstos lygtys. Tas dalyves laidon nominuodavo jų draugai ir artimieji, neapsikentę išvaizdos ir charakterio neatitikimo.

Viena jų atėjo nuo galvos iki kojų logotipais apsidengusi (minimaliai audinio atžvilgiu). Atrodė ne kažką (dizaineriai gerai žino šių muselių poreikį logotipams, todėl šiam vartotojų segmentui siūloma basic logo wear/logo accessories – nesudėtingi drabužiai ir aksesuarai, pagaminti mažiausiomis sąnaudomis, tačiau iš logo audinio); herojė tikino, kaip svarbu, kad kiti suprastų, kad ji gali sau leisti dizainerių drabužius (nesakau brangius, nes logo nebūtinai lygu brangu). Vėliau paaiškėjo, kad augdama neturtingoje šeimoje, kentėjo pašaipas dėl prastų drabužių, tai užaugus prižadėjo atsigriebti. Gal ir atsigriebė, bet stilius į tą grobį nepapuolė (tačiau laidos vedėjai jai entuziastingai padėjo atsijoti logotipus nuo stiliaus). Ta jos kelionė iš pasąmoninių vaikystės užkaborių į suaugusios, stilingos moters realybę, kurios išvaizda ir vidus buvo su lygybės ženklu, buvo nuostabi. Užtai ją atsimenu, net praėjus po laidos apie 10 metų. Beje, logotipai nėra blogai, jei jie... ai, apie juos rašiau “Nauja logotipų realybė”, paskaitykit.

Taigi, drabužiai. Kokybė.

Su kokybe yra reikalų. Sutariam, kad kompanijos drabužių kokybės nespręsim pagal:

Vaikų drabužius;

Paauglių ir jaunimo drabužius.

Kodėl? Šie drabužiai nėra skirti tarnauti ilgai – vaikai ir paaugliai greit juos išauga, o paaugliai valandų bėgyje pasigauna nauja instagramo tendenciją ir naujasis, mamos parneštas drabužis tampa nelygiu.

Jei tikitės kokybiško drabužio, ieškokite pagal audinio sudėtį ir išvirkščią pusę: siūlės tvarkingos, pamušalas - preciziškai įsiūtas, o jei dar siūlės apkantuotos juostele – tai jau beveik kutiūras (Zara Woman linijoje pasitaiko tokių švarkų ir paltų – ne visos fast fashion kompanijos tokios skrupulingos). Audinio pluoštas: dabartiniai mišiniai yra puikūs, venkite tik 100 proc. poliesterio. Jis retai kada gerai atrodo (tačiau yra išimčių).

 Leiskite pagiedoti apie viskozę. Daugelis ją vadina sintetika, tačiau tai yra visiška netiesa. Viskozė yra pusiau natūralus pluoštas, bet turintis šilko kokybės: tobulai krenta, nesielektrina, vasarą padeda geriau reguliuoti kūno temperatūrą nei medvilnė. Tad jei audinio sudėty yra normalus procentas viskozės, reiškia, kad pluoštas gerai kris ir turės lengvą blizgesį. Viskozės trikotažas yra tobulybė, atsakau.

Figūros. “Tau gerai tu plona, tau viskas tinka”. Jo, kartais būnu (sau) plona ir tikrai, rūpesčių mažiau, bet ne visada. Kūdais periodais pirktus džinsus, pavyzdžiui, dažniausiai reikia taisyti - nugnybti porą cm liemens srity. Juos patvarko kokia kantri siuvėja (ardyti ir taisyti man yra kančia, todėl atiduodu tiems, kam šis darbas įdomus ar bent jau nenervuoja). Viskas tikti negali – drabužiai yra siuvami pagal standartizuotas dydžių lenteles, tad jei esate nestandartas – anokia bėda. Tam yra siuvėjos (su jomis, kaip su tuo kas tau gamina maistą, geriau nesipykti). 

Mūsų kaime atšalo, tad su malonumu susivyniojau į savo žieminius sluoksnius. Šis mano derinys – eilinis: struktūriškas, tobulai pasiūtas pernykštis H&M Prince of Wales tvido paltas (vilna, viskozė, poliamidas), 9 metų Zara megztinis (akrilas, vilna, alpaka), 2 metų Zara kelnės (viskozė, akrilas, poliamidas) ir tokio pat amžiaus odos pakaitalo kuprinė, Juicy Couture pusiau-pirštinės. Batukai iš, tikrai gėda sakyti, Forever 21 (tokia pigi jaunimo pardė, neatsiginanti copy paste nuo dizainerių drabužių bylų). Neklausinėkite dėl kojinių – vaje, tinklinės prie plius 4. Su kojinėmis mano santykiai, na jų nėra – kaip ir kojinių. Nepatinka, nemėgstu, todėl ir nešalta:)  

Čiau,

Laura

Photo: Albert Latour

Ką rengtis brandaus amžiaus madam

Su nusivylimu skaitau ir girdžiu stiliaus patarimus 40+ madistėms. Labai nesiplėsiu, nes jie dažnai kelia depresiją, o mano trapiai brandžios moters psichikai patariama vengti streso. Siūlomas dominuojantis siluetas yra kiaušinio, t.y. maskuojantis viską nuo kaklo iki žemiau kelių, o spalvos – subtilios, t.y. jokių arba mėlyna. Tai dažniausiai dvisiūlės, beformės, tystančios megztos suknios ir tunikos, kurioms trūksta dydžio, kad būtų oversize, struktūros kad būtų fitted, lengvumo, kad papultų į flowing drabužių kategoriją. Tai yra tokie diskriminuojantys maišai, kurie netinka jokioms figūroms, tačiau siūlomi vyresnėms, suprask – laikas slėpti kaklus, rankas, pilvus, strėnas ir užpakalius, nes jie neestetiški, kaip Lietuvoje įprasta komentuoti figūras. Apie papukus net nekalbėsiu.

Iš patirties esu įsitikinusi, kad visos figūros yra gražios ir dar gražesnės STRUKTŪRIŠKUOSE bei proporcinguose drabužiuose. Struktūriški - tai minėto tystančio nesusipratimo priešingybė. Tai švarkai, paltai su aiškia pečių linija, ryškus siluetas, stiprūs, formą laikantys ar sunkiomis klostėmis krentantys audiniai. Atviri kaklai, pagal sezoną - pečiai ir/ar raktikauliai). Mezginiai ir trikotažas – ok, kai jų reikia, bet tegu jie būna kompanijoje su struktūriškais elementais (įskaitant avalynę ir rankines). Dries van Noten oversize proporcijų ir raštų struktūriškumas, Jil Sander švarios linijos ir išgryninti siluetai, Max Mara klasikinė struktūriška prabanga - geri pavyzdžiai. 

Mano brandus svoris keičiasi plius-minus 5kg, visi jie - į pilvą ir užpakalį. Jokių tunikų ir megztų suknelių gyvenime nesirengsiu, nepaisant koks mano kūnas taps. Užtat masyvius megztinius ne šiaip mėgstu. Aš juos šlovinu.

Kaip juos derinti netampant kažkuo dideliu ir beformiu? Su struktūriškais dalykais. Aišku, pirmiausia mintis – kostiuminės kelnės, džinsai, stilingi batai – geras patikimas, saugus derinys. Nors ir malonus, bet širdis nebespurda tiek. Reikia sijono. Kitaip nei suknelių atveju, su sijonais mano santykiai visada buvo komplikuoti, grynai iš praktiškumo. Erzindavo tai, kaip juosmuo sėdi ant mano anatominio juosmens: jis dažnai sukiodavosi, lipdavo, skeltas iš nugaros ar užtrauktukas nuo šono atsidurdavo priekyje. Plevenantys sijonai irgi ne prie širdies (suknelėms kažkodėl pretenzijų mažiau turiu). Žodžiu, reikia raumeningo sijono šitam pūkuotam kolegai į derinį ir išrankiai liemens savininkei. 

Garaže guli maišas su drabužiais, laukiančiais savo likimo: pavirsti kažkuo vaikišku, pledu, šluoste ar atgimti iš naujo. Atsiminiau, kad ten yra neopreno sijonas. Išsikuičiau jį, patrumpinau kokiais 15 cm ir geresnio varianto savo puikiesiems mid-thigh storapadžiams ilgaauliams negalėčiau įsivaizduoti.

Man patinka minkšto, didelio ir rūžavo megztinio derinys su beveik kieta neopreno sijono struktūra ir juoda aulinių oda. Raudonas lūpdažis irgi ne iš minkštų ir pūkuotų. Dar labai patinka šiuolaikiškesnis būdas derinti tokio ilgio ilgaaulius - pakišti juos po sijonais ir suknelėmis (skirtingai nei rodyti kojų gabalą tarp sijono/šortų apačios ir aulo viršaus, kuris dažniausiai būna ne pats dėkingiausias kojos gabalas). O rankinės sidabras, kaip ir visi metallic spindesiai yra no brainer - neutralus, tačiau užbaigia derinį.

Iki,

Laura

Pirkti lygu skaudėti

Mes visi vartotojai – mados ypač. Mums patinka piniginės nedraskantys drabužiai. Ir jausmas, kai pagriebi gerą daiktą už grašius yra beveik narkotinis. Tai nutinka retai, bet dėl to jausmo ir kuičiam išparduodamų drabužių krūvas, skylė sienoje tipo parduotuves ir keisčiausius mados užkaborius ieškodami stebuklo.

Vistik dažniau mūsų smegenys tingi gilintis į kainos ir vertės reikalus, kai stovim prieš blizgantį pasiūlymą panosėj, kurio net ieškot nereikėjo: džinsus, kurių nenorim, bet jie - 10 eurų (“ bus į kaimą”), trikotažinių maikių po eurą už tuziną (“ai, prireiks”) ir panašiai. Pilkšvoji masė turi ką veikti ir be šopingo dilemų, todėl mesteli greičiausią sprendimą. Juolab pamačiusios pigų patikusį daiktą retai kankiname save klausimais apie tvarumą, reikia mums to drabužio ar ne – gi pigus, nepatiks - išmesi. Pateisinamų priežasčių, kodėl pirkti pigų, o ne brangų visada yra daugiau ir jos visos tampa logiškos.

Tvarumas madoje tapo madingas – gerai, jei skatina smalsų sąmoningumą, nelabai, jei pirkdami nors ir ekologiškus drabužius, po metų atiduodame labdarai. Nereikia iliuzijų: sugrūdusi drabužius į labdaros konteinerį, nunešusi į padėvėtų drabužių priėmimo punktą, neabejokite, kad 85 proc. tų drabužių (apie 500 000 tonų kasmet) baigs gyvenimą tekstilės sąvartynuose - nuodingame poliesterio, ekologiškos medvilnės, dirbtinio kailio, dumblių odos ir visų įmanomų tekstilės atliekų komposte, kuriame daugiausia - pigūs drabužiai. Kiti 15 proc. pasieks humanas. Iš ten neparduoti drabužiai grįš į minėtąjį kompostą. Jei humanoje nusipirkusiosios “stebuklą” draugė mestels, kad atrastosios kelnės ją storina – spėkite, kur jos keliaus? Ir tik vienetai patikusiųjų drabužių pasiliks kažkieno spintose. Benamiams ir sunkiai besiverčiančioms šeimoms TOKIO kiekio drabužių paprasčiausiai nereikia.

Ekonomistai bamba, kad tvarumas, kuris sudaro vos vieną liūdną procentą mados industrijos, neturi ateities. Inovatyvumas, sako jie, vienintelis kelias, nes tvarioji mada nėra efektyvi.

Inovatyvumas yra dosnesnis: dirbantiems mados industrijos užkulisiuose, ekologijai - bakterijų išauginti “audiniai”, kurie atitarnavę, suyra nepastebimai, be vandens dažomi pluoštai, nano-tekstilė, spausdinami 3D drabužiai - tai panašiau į ateitį. Inovatyvumas draugiškesnis vartotojui, nes neliepia jam nepirkti (Diana Vreeland sakydavo: “pamėgink man uždrausti atsigerti iš šio puodelio ir aš susiversiu visą arbatinį”).

Biocouture: dizainerės Suzanne Lee sukurtos kombucha bioodos drabužiai

Man patinka pirkti. Drabužius iš mažų gamintojų ir didelių kompanijų, naujus, padėvėtus ir retus, nuostabias yrančias vintažines sukneles, kurių vilkėti neplanuoju, bet jomis puošėsi penktojo dešimtmečio vakarėlių pamaiva. Audinius naujiems drabužiams - dėl šio pirkinio niekada prastai nesijaučiu, nes siuvimo procesas yra kaip ištęstas pirkimo malonumas + “aš viena su tokia suknia” + darau tai, ko man tikrai reikia, žinau kokia to kaina, ir dar žinau, kad tų drabužių niekam neatiduosiu). Man malonu matyti drabužius galbūt labiau nei vidutinei mados vartotojai, mano spinta - tarsi žodynas. Nepirkti man netinka, kaip ir valgyti tik tam, kad nenumirčiau.
Tačiau kaip pirkti, kad nebūtume problemos dalimi?   

Pirkti brangiai. Taip, aš ta, kuri kaip užsikirtusi kartoju, kad kaina nebūtinai reiškia kokybę, gerą skonį, prabangą. Čia ne apie tą brangumą – ne apie logotipus, statusą, kašmyrą vietoj medvilnės ar dizainerių drabužius. Pirkinys turi būti nors truputį skausmingas, nelengvas piniginei – visai nesvarbu ekologiškas jis ar ne (vyrams brangius daiktus sekasi pirkti lengviau. Čia tik užuomina). Tada tikrai parakinėsime smegenis – ar tikrai mums drabužio reikia. Ir greičiausiai tą drabužį truputį gerbsime ar, blogiausiu atveju, jei yra reikalas skirtis su juo, ieškosime draugės/kaimynės/giminaitės kuri norėtų tą drabužį vilkėti, nes gi buvo brangus, po šimts. Toks sąmoningumas (net ir su keliais paslydimais ties blizgančiomis suknelėmis ar satino aukštakulniais – jie kaip desertai), padeda pirkti mažiau, bet mėgautis daugiau.

Stiliaus Alter ego

Laikykit šitą mano rašinėlį išpažintimi. Šiandien kedenau savo garderobą. Jame tiek drabužių, kurių nenešioju. Bet aš ne Marie Condo ir nieko nemėtau. Spinta yra mano žodynas, mano dienoraštis, mano svajonės ir prisiminimai.

Žiūriu į palaidinę, kurią mano sesė vadina piñata, sugestijuodama meksikietišką folk-ekscesą. Bet man ji tokia graži. Tą piñatą nusipirkau pamačius žiauriai stilingą gatvės pamaivą. Ir ką? Ir nieko. Kabo sau. Tokių drabužių-svajonių mano spintoje apie 80 procentų. Nes labai sunku pirkti paprastus drabužius. Tiesiog neįdomu. 

“Paprastai” man nesigauna. Ir madą mėgstu nepaprastą ir nepraktišką. Todėl turiu save tiesiog nulupti ir nuplėšti nuo infantilių raukiniuotų, siuvinėtų mini suknelių su plevenančiomis rankovėmis. Net išsišiepiu apie tai rašydama (psichologai, feel free parakinėti, kas ten slypi už raukiniuotų suknelių). Japonijoje, pirmą kartą įleidus savo tada perkarusį kūną į lolitišką, kvarbatkuotą, lėlišką Harajuku suknelę, iš laimės net keliai sulinko.

Bet man 40. Kažkas viduje (greičiausiai sveikas protas) bando mane įtikinti, kad tai nėra tinkamas stilius. Ar aš ne ta, kuri aiškina, kad jokių ribų stiliuje neturėtų būti? Noriu lėliškų. Šitas konfliktas su savimi tapo toks aršus, kad rengiuosi kaip suaugusi beveik “iš reikalo”. O kai apsivelku kokį nors ekscesą (visomis prasmėmis), tada tas paslaptingas laimės jausmas, stiliaus hygge užplūsta kiekvieną lastelę. Halloween'as - mano mėgstamiausia šventė, nes galiu perrengti savo alter ego tuom, kuo jis trypdamas kojytėmis reikalauja.

Aišku, stilių iš esmės sufleruoja gyvenimo būdas ir veikla. Mano veikla – mada. Akis greitai atbunka žiūrint į tūkstančius podiumo ir gatvės stiliaus nuotraukų. Tada vieninteliai dalykai, kurie patraukia dėmesį, yra ekscesas (Gucci ekscesas tapo ypač konceptualus ir politiškas, nors ir labai įdomus, bet dažniau sukelia ADHD). Viskas, kas lėliška, prikausto mano akį ir širdį. Aišku, pasitaiko, kad suaugusi Laura atkreipia dėmesį į, sakykim, Jil Sander arba Max Mara. Kad ir kaip gražu, bet tokio poveikio, kaip minėtos suknelės jie neturi.

Kai mano stiliuje kas nors atrodo nuostabiai nepraktiška, žinokite, kad ten Alter Ego nugalėjo Suaugusią Laurą.

Šį savaitgalį fotografavome Suaugusią Laurą: praktišką, modernią, su Oscar de la Renta vilnos švarku, kurį pati pasiuvau (smagiausia tame švarke yra saga - ją pirkau iš 1865-aisiais Bostone įsteigto sagų fabrikėlio), maža nepraktiška rankine, nes ji – tradicinė japoniška-kiniška-korėjietiška (Rytai žodžiu), patikusi visoms gatvės pamaivoms, įskaitant ir mane.

Su baltomis muko šlepetėmis milžiniškais kaspinais (tobulos) ir suplėšytais džinsais – kad nebūtų per daug rimta. Asimetriška dryžuota palaidinė man labai patinka, nes smagiai kontrastuoja su griežtoku klasikiniu švarku.

Šiltai,

Laura

Photo: Albert Latour

Nauja logotipų realybė

Gucci Resort 2018

Logotipas ant drabužio sukuria prabangos, statuso, rafinuotumo aurą. Jums gyvenime sekasi. Naują daiktą – pageidautina su matomais logotipais ir autentiškumo sertifikatais pristatote socialiniuose tinkluose, nes nė menkiausios abejonės negali būti apie padirbinius. Jūs pati esate originalas, tad nieko kito, nei originalo, ant savęs nedėsite ir į rankas neimsite. (psichologai burba, kad nėra gerai savo vertę kompensuoti ir/ar kelti daiktais, bet ką jie supranta apie madą, ar ne?) Apskritai niekinate tuos, kurie perka padirbinius (nesvarbu, kad 90 proc. niekintojų neatskiria originalo nuo padirbinio). Ironizuoju, bet nelabai. Ar norėtumėte originalaus Alessandro Michele drabužio su dirbtiniais perlais išsiuvinėtu GUCCY? 

Apie 2000 –uosius buvo svarbu ir madinga puoštis logotipais, kaip sėkmės ir turto simboliais.  Dabar “Youtube” užtvindyta “kaip nuardyti/nuvalyti logotipą nesugadinant daikto” filmukais. Įtakingų gatvės stiliaus asmenybių eroje mados mylėtojai nebenori būti ir taip milijonus susišluojančios kompanijos reklaminiu stendu – beje, patys už jį ir susimokėję – o kurti savo autentišką, originalų įvaizdį. Modernusis vartotojas nori (ir gali) atpažinti dizainerio drabužius iš stiliaus, kokybės, audinių, ne logotipo.

Visgi yra, kam logotipai ant daikto, nesvarbu - originalaus ar ne, nuo McDonalds iki Chanel – yra kaip svajonių gyvenimo simbolis. Jų perteklius gali tapti tam tikru stiliumi – o šiuolaikinė mada ieško autentiškų tipažų. Ir logotipų ekscesas grįžta į madą – bet ne kaip snobiško socialinio statuso matas, dažnai derinamas su silikoniniais atributais ir tam tikra poza, o kaip dizaino elementas, apjungiantis autentiškumą ir netikrumą, būtinai - humoro jausmą ir smalsaus vilkėtojo identitetą.

Narstyti autentiškumą, kurį turi reprezentuoti logotipas, šiuolaikinėje madoje tapo maloniai painu ir sudėtinga. Vienas iš pačių įžūliausių manipuliatorių aukštąja mada, Daniel Day, pravarde “Dapper Dan” devintąjame dešimtmetyje buvo savamokslis gatvės mados dizaineris Harleme – iš nelegalių, vogtų, logotipais išmargintų dizainerių audinių (jo klientams ypač patiko “Gucci” ir “Louis Vuitton”) kurdavo didesnius nei gyvenimas drabužius. Jis net laikomas oficialiuoju hip-hopo stiliaus pradininku.

Stilingasis Dan ir jo karštoji striukė, užkūrusi visą mados bendruomenę 

Neatsigynęs plagijato bylų iš visų pusių, galop užrakino parduotuvę. Alessandro Michele jį prisiminė Gucci Resort 2018 kolekcijoje, kuri yra įspūdingas devintojo dešimtmečio hip-hopo kultūros ir renesanso miksas, pristatęs identišką Harlemo dizainerio drabužį. Publika sukluso - dizaineris nukopijavo tą, kuris kopijavo dizainerį! Kur kopijuotojus ginantys teisininkai? Ar tai plagiatas? Ar dedikacija (oficiali - taip pat) tam, kuris nebuvo pripažintas laiku, Europoje iki dabar apskritai nežinomas, tapo ir vėl garsus?

Gucci Resort 2018

Visiems, kurie piktinasi, kad garsūs mados namai kopijuoja mažesnius dizainerius, Alessandro pateikė siurprizą: sužinojęs, kas kopijuoja jo rankines, susirado menininką (Trevor Andrew) ir su juo sukūrė rankinių, o vėliau ir drabužių kolekciją “Gucci Ghost”. Kaip man patinka visa tai.

Alessandro Michele <3, Trevor Andrew ir abiejų kolekcija. Įdomu, kaip vadinsis kinų pagamintos reprodukcijos? 

Alessandro Michele taip suplaka autentiškumą su padirbinių iliuzija, kad net nuožmiausiems plagijato ir autorinių teisių ekspertams teks gerai parakinėti smegenis, nuo ko pradėti bylas kelti. Po šios kolekcijos logotipas niekada nebus tokios pat reikšmės, kaip buvo 2000-aisiais: teliko tik raidės, grafinis elementas – kaip madingas printas. 

Feministė žaidimų aikštelėje

Vieną paraudusį nuo besileidžiančios saulės vakarą visi trys traukiam pasivaikščioti, po to užsukam į žaidimų aikštelę parke. Prie stalo sėdi būrelis, apie 20 - vyrų ir moterų. Visi vienas po kito atsigręžia ir kas pro saulės akinių viršų, kas su buritu rankose ar bestringančiu kąsniu dantyse, kėpso mano pusėn. Apsidairau ir aš. Tada atsimenu, ką vilkiu ir suprantu, kad jie spokso į mane. Ir ne į mano puikųjį sijoną (pamenate suknelę? Ha! Čia jos naujasis būvis – sijonas. Apsiuvinėjau jį drugeliais, gėlėmis, bitėmis ir paukšteliais. Balti trikotažiniai marškinėliai su grafiniu tekstu jam labai tinka į kompaniją). Tačiau dėmesys buvo ne mano sijonui, oi ne, bet įžūlumui. Jei galime įžūlumu laikyti “We Should All Be Feminists” užrašą ant marškinėlių. Sakau Albertui, kad aplinkiniai man tikrai neleidžia pamiršti, ką esu apsivilkusi. Jis sako - “žmonės bijo feminisčių”. “O tu bijai?” – kikendama klausiu. Jis sako, kad mane myli. Dar sako, kad devintajame dešimtmetyje feministės buvo vyrų nekenčiančios storos žiežulos, siurbiančios alų, riaugėjančios ir kumščiais mosuojančios už savo teises (tokių aš bijočiau). Ar jų dar yra? Feminizmas - ne apie vyrus, o apie moteris (#girlpower), tad vyrams baimintis nėra ko. Ne apie plaukuotų pažastų, spenelių ar menstruacinio kraujo rodymą. Ir ne apie moteriškumo praradimą. Man niekas netrukdo būti mylinčia mama ir žmona, (beveik) kas vakarą gaminančia vakarienę, (kartais) sekmadieniais kepančia saldėsius, dirbti iš namų su pižama, žliumbti n-tąjį kartą žiūrint “The Notebook”, vairuoti vyro vintažinį “Chevrolet” pikapą pakeisti alyvos (man jis labiau patinka už mano naują visureigį), perdažyti visą virtuvę, nes žinau, kaip bus gražiau, nervuotis dėl vikšrų, ėdančių mano krapą, rašyti kasdieną apie madą ir jaustis pačia kiečiausia feministe. Būti feministe tai yra būti savimi.

Gal ne visoms būtinas užrašas ant marškinėlių, kad žinoti, kas esi – šie dalykai veikia kaip priminimas tiems, kam to reikia. Ir mums pačioms.

Pamenate penktojo dešimtmečio moteris su Rosie the Riveter priešaky? Tai buvo moterų ekonominės galios metas, ir jokiu nemoteriškumu net nekvepėjo. Jos buvo stiprios (kažkam reikėjo karo arsenalą fabrikuose kalti), moteriškos (kombinezonus po darbo fabrike keitė įliemenuotos suknelės ir švarkai su petukais), pasitikinčios (niekas netrukdė skaityti knygas ir megzti kojines vyrams kare tuo pat metu) – jei ne jos, nežinia kaip po II pasaulinio karo būtų pakrypusi istorija. Tai buvo moterų vienybės metas.

Šiuolaikinis feminizmas yra ne tik apie moteris tarp vyrų, bet apie moteris tarp moterų - nekedenti, kuri turi daugiau riebalų ar raumenų, kuri jauna, o kuri graži, nesipiktinti, kai kitos mamos vaikas neklauso viduryje gatvės, nesilyginti vyrais, daiktais ir pasiekimais. O palaikyti vienai kitą. Pamenat Mauglį? “Mes abu vieno kraujo, tu ir aš”, sako žmogus tarp vilkų. Nors moterys ne vilkai, bet visos žinome, kaip kartais būna. 

Photo: Albert Latour

Stiliaus jausmas? Kas tai?

Dažnai girdžiu ir skaitau – turi jausti stilių. Gimti su pojūčiu. Visi, kam mamos ir tėčiai nesugebėjo sukonstruoti šio jutiminio geno madai, malonėkite į šalį – praleiskite jautriuosius. Praktikuotis, bandyti, klysti neverta, nes šis pojūtis yra duotas arba ne. Reikia drąsos atlaikyti tokį nuosprendį.

Bet mada yra bauginanti, sako ponia Wintour. O gal bijom to, ko nežinom? Dailės akademijoje šalia populiariausio nuosprendžio “nesubtilus”, dar buvo “nejaučiantis”. Suprask, įstojęs studijuoti aukštojo mokslo, įskaitant ir menų, ateini jausti, o tavo išjautimai yra užskaitomi arba ne. Jausti spalvas, jausti proporcijas, jausti liniją, jausti jausti jausti – bet ne per daug, nes gausi emocingo etiketę, kas irgi nėra gerai. Baimė nepataikyti su savo jautimais buvo real deal.

Pajausti aš galiu namie ant sofos. Mano kolega ir mokytojas iš Kalifornijos dailės instituto, išleidęs nekuklią krūvą modernaus akademinio piešimo ir spalvotyros knygų, pats būdamas matematikos mokslų daktaras, sakė, kad math is the king, art is the queen of science. Menas – mokslų, ne jautesių karalienė! (po matematikos). Tuometiniai VDA menininkai būtų užspringę savo kavutėm su brendžiais nuo tokio įžūlumo. Proporcijos, spalvos – normalūs, išmokstami mokslai su normaliais apibrėžimais ir formulėmis. O kaip pajausti aukso pjūvį neturiu žalio supratimo.

Vieni stileivos, šypsodami atjaučiančiomis šypsenos, lėtai tęsia “...stilių reikia jauuusti...”, kiti - žvengia iš nemokšų, kuriems “neduota”, o vakarėlių svečiai demonstruoja savo “stiliaus pojūtį”. Kaip romantiška.

19 amžiaus romantikai buvo tie, jausmingieji: idealizavę kūrybinėje agonijoje kenčiantį menininką, bandantį išjausti paveikslą ar muziką. Įgūdžiai, žinios, juodas darbas – amatininkų reikalas, neromantiška. Žymiai romantiškiau yra tikėti stebuklingomis galiomis, suteiktomis iš aukščiau. Bet dabar 21 amžius.

A.a. Alexander McQueen sakydavo, kad tik techniniai įgūdžiai išlaisvina kūrybingumą (dizaineris buvo vienas kiečiausių, jei ne pats kiečiausias drabužių konstravime). Alessandro Michele kolekcijos yra inspiruotos mados ir meno istorijos žinių, ne mistinių pajautimų. Miroslava Duma, viena iš puikiausių gatvės madisčių ir megablogo “Büro24” įkūrėja, irgi nepajautė, vieną dieną pabudusi, savo dažnai nostalgiško, dekoratyvaus stiliaus: tereikia pažiūrėti į pirmąsias jos nuotraukas.

Miroslavos Duma stilius transformavosi nuo elementaraus lėliško pradžioje, vėliau tapo žymiai kompleksiškesnis retro, iki dabartinio - modernaus, rafinuoto ir androgeniško back to basics įvaizdžio. 

Tiek akademiniame lygyje, tiek savarankiškame, mada ir stilius yra praktika: kuo daugiau domiesi (tendencijomis, mados istorija, gatvės mada), priimi savo kūną, rizikuoji, tuo lengviau sekasi, ir galų gale tampa taip, kad atrodo – gavosi savaime! (tiksliau, išlavintas skonis sufleruoja teisingus dalykus). Dažniausiai taip nutinka todėl, kad darėme klaidų, kol kažko išmokome (ir nieko tokio, jei spintoje atsirado drabužių, kurių taip ir neužsivilkote). Aš savų klystkelių nenoriu net prisiminti: raudonų plaukų, persigalvojus nudažytų peroksidu (rezultatą galite įsivaizduoti), per trumpų, per siaurų ir per daug permatomų drabužių ne laiku, ne vietoje, palydimų nekomplimentinių žvilgsnių (Diana Wreeland sakė, kad jau geriau vulgarumas, nei jokio stiliaus neturėjimas – jaučiuosi geriau, ačiū).

Asmeninio stiliaus procesą galima palyginti su maisto gaminimu: negamindamas nežinai, kas išeis perskaičius naują receptą, o nesimokindamas negali keikti visų šventųjų, kad jausmo išvirti coq au vin niekas neatsiuntė.

Kai jums mestels, kad stilių reikia jausti ar turėti tam pojūtį, numokite ranka. Ten, kur mažiau jausmų ir dangiškų davinių, daugiau vietos lieka naujiems atradimams ir kūrybai.