Stiliaus Alter ego

Laikykit šitą mano rašinėlį išpažintimi. Šiandien kedenau savo garderobą. Jame tiek drabužių, kurių nenešioju. Bet aš ne Marie Condo ir nieko nemėtau. Spinta yra mano žodynas, mano dienoraštis, mano svajonės ir prisiminimai.

Žiūriu į palaidinę, kurią mano sesė vadina piñata, sugestijuodama meksikietišką folk-ekscesą. Bet man ji tokia graži. Tą piñatą nusipirkau pamačius žiauriai stilingą gatvės pamaivą. Ir ką? Ir nieko. Kabo sau. Tokių drabužių-svajonių mano spintoje apie 80 procentų. Nes labai sunku pirkti paprastus drabužius. Tiesiog neįdomu. 

“Paprastai” man nesigauna. Ir madą mėgstu nepaprastą ir nepraktišką. Todėl turiu save tiesiog nulupti ir nuplėšti nuo infantilių raukiniuotų, siuvinėtų mini suknelių su plevenančiomis rankovėmis. Net išsišiepiu apie tai rašydama (psichologai, feel free parakinėti, kas ten slypi už raukiniuotų suknelių). Japonijoje, pirmą kartą įleidus savo tada perkarusį kūną į lolitišką, kvarbatkuotą, lėlišką Harajuku suknelę, iš laimės net keliai sulinko.

Bet man 40. Kažkas viduje (greičiausiai sveikas protas) bando mane įtikinti, kad tai nėra tinkamas stilius. Ar aš ne ta, kuri aiškina, kad jokių ribų stiliuje neturėtų būti? Noriu lėliškų. Šitas konfliktas su savimi tapo toks aršus, kad rengiuosi kaip suaugusi beveik “iš reikalo”. O kai apsivelku kokį nors ekscesą (visomis prasmėmis), tada tas paslaptingas laimės jausmas, stiliaus hygge užplūsta kiekvieną lastelę. Halloween'as - mano mėgstamiausia šventė, nes galiu perrengti savo alter ego tuom, kuo jis trypdamas kojytėmis reikalauja.

Aišku, stilių iš esmės sufleruoja gyvenimo būdas ir veikla. Mano veikla – mada. Akis greitai atbunka žiūrint į tūkstančius podiumo ir gatvės stiliaus nuotraukų. Tada vieninteliai dalykai, kurie patraukia dėmesį, yra ekscesas (Gucci ekscesas tapo ypač konceptualus ir politiškas, nors ir labai įdomus, bet dažniau sukelia ADHD). Viskas, kas lėliška, prikausto mano akį ir širdį. Aišku, pasitaiko, kad suaugusi Laura atkreipia dėmesį į, sakykim, Jil Sander arba Max Mara. Kad ir kaip gražu, bet tokio poveikio, kaip minėtos suknelės jie neturi.

Kai mano stiliuje kas nors atrodo nuostabiai nepraktiška, žinokite, kad ten Alter Ego nugalėjo Suaugusią Laurą.

Šį savaitgalį fotografavome Suaugusią Laurą: praktišką, modernią, su Oscar de la Renta vilnos švarku, kurį pati pasiuvau (smagiausia tame švarke yra saga - ją pirkau iš 1865-aisiais Bostone įsteigto sagų fabrikėlio), maža nepraktiška rankine, nes ji – tradicinė japoniška-kiniška-korėjietiška (Rytai žodžiu), patikusi visoms gatvės pamaivoms, įskaitant ir mane.

Su baltomis muko šlepetėmis milžiniškais kaspinais (tobulos) ir suplėšytais džinsais – kad nebūtų per daug rimta. Asimetriška dryžuota palaidinė man labai patinka, nes smagiai kontrastuoja su griežtoku klasikiniu švarku.

Šiltai,

Laura

Photo: Albert Latour

Nauja logotipų realybė

Gucci Resort 2018

Logotipas ant drabužio sukuria prabangos, statuso, rafinuotumo aurą. Jums gyvenime sekasi. Naują daiktą – pageidautina su matomais logotipais ir autentiškumo sertifikatais pristatote socialiniuose tinkluose, nes nė menkiausios abejonės negali būti apie padirbinius. Jūs pati esate originalas, tad nieko kito, nei originalo, ant savęs nedėsite ir į rankas neimsite. (psichologai burba, kad nėra gerai savo vertę kompensuoti ir/ar kelti daiktais, bet ką jie supranta apie madą, ar ne?) Apskritai niekinate tuos, kurie perka padirbinius (nesvarbu, kad 90 proc. niekintojų neatskiria originalo nuo padirbinio). Ironizuoju, bet nelabai. Ar norėtumėte originalaus Alessandro Michele drabužio su dirbtiniais perlais išsiuvinėtu GUCCY? 

Apie 2000 –uosius buvo svarbu ir madinga puoštis logotipais, kaip sėkmės ir turto simboliais.  Dabar “Youtube” užtvindyta “kaip nuardyti/nuvalyti logotipą nesugadinant daikto” filmukais. Įtakingų gatvės stiliaus asmenybių eroje mados mylėtojai nebenori būti ir taip milijonus susišluojančios kompanijos reklaminiu stendu – beje, patys už jį ir susimokėję – o kurti savo autentišką, originalų įvaizdį. Modernusis vartotojas nori (ir gali) atpažinti dizainerio drabužius iš stiliaus, kokybės, audinių, ne logotipo.

Visgi yra, kam logotipai ant daikto, nesvarbu - originalaus ar ne, nuo McDonalds iki Chanel – yra kaip svajonių gyvenimo simbolis. Jų perteklius gali tapti tam tikru stiliumi – o šiuolaikinė mada ieško autentiškų tipažų. Ir logotipų ekscesas grįžta į madą – bet ne kaip snobiško socialinio statuso matas, dažnai derinamas su silikoniniais atributais ir tam tikra poza, o kaip dizaino elementas, apjungiantis autentiškumą ir netikrumą, būtinai - humoro jausmą ir smalsaus vilkėtojo identitetą.

Narstyti autentiškumą, kurį turi reprezentuoti logotipas, šiuolaikinėje madoje tapo maloniai painu ir sudėtinga. Vienas iš pačių įžūliausių manipuliatorių aukštąja mada, Daniel Day, pravarde “Dapper Dan” devintąjame dešimtmetyje buvo savamokslis gatvės mados dizaineris Harleme – iš nelegalių, vogtų, logotipais išmargintų dizainerių audinių (jo klientams ypač patiko “Gucci” ir “Louis Vuitton”) kurdavo didesnius nei gyvenimas drabužius. Jis net laikomas oficialiuoju hip-hopo stiliaus pradininku.

Stilingasis Dan ir jo karštoji striukė, užkūrusi visą mados bendruomenę 

Neatsigynęs plagijato bylų iš visų pusių, galop užrakino parduotuvę. Alessandro Michele jį prisiminė Gucci Resort 2018 kolekcijoje, kuri yra įspūdingas devintojo dešimtmečio hip-hopo kultūros ir renesanso miksas, pristatęs identišką Harlemo dizainerio drabužį. Publika sukluso - dizaineris nukopijavo tą, kuris kopijavo dizainerį! Kur kopijuotojus ginantys teisininkai? Ar tai plagiatas? Ar dedikacija (oficiali - taip pat) tam, kuris nebuvo pripažintas laiku, Europoje iki dabar apskritai nežinomas, tapo ir vėl garsus?

Gucci Resort 2018

Visiems, kurie piktinasi, kad garsūs mados namai kopijuoja mažesnius dizainerius, Alessandro pateikė siurprizą: sužinojęs, kas kopijuoja jo rankines, susirado menininką (Trevor Andrew) ir su juo sukūrė rankinių, o vėliau ir drabužių kolekciją “Gucci Ghost”. Kaip man patinka visa tai.

Alessandro Michele <3, Trevor Andrew ir abiejų kolekcija. Įdomu, kaip vadinsis kinų pagamintos reprodukcijos? 

Alessandro Michele taip suplaka autentiškumą su padirbinių iliuzija, kad net nuožmiausiems plagijato ir autorinių teisių ekspertams teks gerai parakinėti smegenis, nuo ko pradėti bylas kelti. Po šios kolekcijos logotipas niekada nebus tokios pat reikšmės, kaip buvo 2000-aisiais: teliko tik raidės, grafinis elementas – kaip madingas printas. 

Feministė žaidimų aikštelėje

Vieną paraudusį nuo besileidžiančios saulės vakarą visi trys traukiam pasivaikščioti, po to užsukam į žaidimų aikštelę parke. Prie stalo sėdi būrelis, apie 20 - vyrų ir moterų. Visi vienas po kito atsigręžia ir kas pro saulės akinių viršų, kas su buritu rankose ar bestringančiu kąsniu dantyse, kėpso mano pusėn. Apsidairau ir aš. Tada atsimenu, ką vilkiu ir suprantu, kad jie spokso į mane. Ir ne į mano puikųjį sijoną (pamenate suknelę? Ha! Čia jos naujasis būvis – sijonas. Apsiuvinėjau jį drugeliais, gėlėmis, bitėmis ir paukšteliais. Balti trikotažiniai marškinėliai su grafiniu tekstu jam labai tinka į kompaniją). Tačiau dėmesys buvo ne mano sijonui, oi ne, bet įžūlumui. Jei galime įžūlumu laikyti “We Should All Be Feminists” užrašą ant marškinėlių. Sakau Albertui, kad aplinkiniai man tikrai neleidžia pamiršti, ką esu apsivilkusi. Jis sako - “žmonės bijo feminisčių”. “O tu bijai?” – kikendama klausiu. Jis sako, kad mane myli. Dar sako, kad devintajame dešimtmetyje feministės buvo vyrų nekenčiančios storos žiežulos, siurbiančios alų, riaugėjančios ir kumščiais mosuojančios už savo teises (tokių aš bijočiau). Ar jų dar yra? Feminizmas - ne apie vyrus, o apie moteris (#girlpower), tad vyrams baimintis nėra ko. Ne apie plaukuotų pažastų, spenelių ar menstruacinio kraujo rodymą. Ir ne apie moteriškumo praradimą. Man niekas netrukdo būti mylinčia mama ir žmona, (beveik) kas vakarą gaminančia vakarienę, (kartais) sekmadieniais kepančia saldėsius, dirbti iš namų su pižama, žliumbti n-tąjį kartą žiūrint “The Notebook”, vairuoti vyro vintažinį “Chevrolet” pikapą pakeisti alyvos (man jis labiau patinka už mano naują visureigį), perdažyti visą virtuvę, nes žinau, kaip bus gražiau, nervuotis dėl vikšrų, ėdančių mano krapą, rašyti kasdieną apie madą ir jaustis pačia kiečiausia feministe. Būti feministe tai yra būti savimi.

Gal ne visoms būtinas užrašas ant marškinėlių, kad žinoti, kas esi – šie dalykai veikia kaip priminimas tiems, kam to reikia. Ir mums pačioms.

Pamenate penktojo dešimtmečio moteris su Rosie the Riveter priešaky? Tai buvo moterų ekonominės galios metas, ir jokiu nemoteriškumu net nekvepėjo. Jos buvo stiprios (kažkam reikėjo karo arsenalą fabrikuose kalti), moteriškos (kombinezonus po darbo fabrike keitė įliemenuotos suknelės ir švarkai su petukais), pasitikinčios (niekas netrukdė skaityti knygas ir megzti kojines vyrams kare tuo pat metu) – jei ne jos, nežinia kaip po II pasaulinio karo būtų pakrypusi istorija. Tai buvo moterų vienybės metas.

Šiuolaikinis feminizmas yra ne tik apie moteris tarp vyrų, bet apie moteris tarp moterų - nekedenti, kuri turi daugiau riebalų ar raumenų, kuri jauna, o kuri graži, nesipiktinti, kai kitos mamos vaikas neklauso viduryje gatvės, nesilyginti vyrais, daiktais ir pasiekimais. O palaikyti vienai kitą. Pamenat Mauglį? “Mes abu vieno kraujo, tu ir aš”, sako žmogus tarp vilkų. Nors moterys ne vilkai, bet visos žinome, kaip kartais būna. 

Photo: Albert Latour

Stiliaus jausmas? Kas tai?

Dažnai girdžiu ir skaitau – turi jausti stilių. Gimti su pojūčiu. Visi, kam mamos ir tėčiai nesugebėjo sukonstruoti šio jutiminio geno madai, malonėkite į šalį – praleiskite jautriuosius. Praktikuotis, bandyti, klysti neverta, nes šis pojūtis yra duotas arba ne. Reikia drąsos atlaikyti tokį nuosprendį.

Bet mada yra bauginanti, sako ponia Wintour. O gal bijom to, ko nežinom? Dailės akademijoje šalia populiariausio nuosprendžio “nesubtilus”, dar buvo “nejaučiantis”. Suprask, įstojęs studijuoti aukštojo mokslo, įskaitant ir menų, ateini jausti, o tavo išjautimai yra užskaitomi arba ne. Jausti spalvas, jausti proporcijas, jausti liniją, jausti jausti jausti – bet ne per daug, nes gausi emocingo etiketę, kas irgi nėra gerai. Baimė nepataikyti su savo jautimais buvo real deal.

Pajausti aš galiu namie ant sofos. Mano kolega ir mokytojas iš Kalifornijos dailės instituto, išleidęs nekuklią krūvą modernaus akademinio piešimo ir spalvotyros knygų, pats būdamas matematikos mokslų daktaras, sakė, kad math is the king, art is the queen of science. Menas – mokslų, ne jautesių karalienė! (po matematikos). Tuometiniai VDA menininkai būtų užspringę savo kavutėm su brendžiais nuo tokio įžūlumo. Proporcijos, spalvos – normalūs, išmokstami mokslai su normaliais apibrėžimais ir formulėmis. O kaip pajausti aukso pjūvį neturiu žalio supratimo.

Vieni stileivos, šypsodami atjaučiančiomis šypsenos, lėtai tęsia “...stilių reikia jauuusti...”, kiti - žvengia iš nemokšų, kuriems “neduota”, o vakarėlių svečiai demonstruoja savo “stiliaus pojūtį”. Kaip romantiška.

19 amžiaus romantikai buvo tie, jausmingieji: idealizavę kūrybinėje agonijoje kenčiantį menininką, bandantį išjausti paveikslą ar muziką. Įgūdžiai, žinios, juodas darbas – amatininkų reikalas, neromantiška. Žymiai romantiškiau yra tikėti stebuklingomis galiomis, suteiktomis iš aukščiau. Bet dabar 21 amžius.

A.a. Alexander McQueen sakydavo, kad tik techniniai įgūdžiai išlaisvina kūrybingumą (dizaineris buvo vienas kiečiausių, jei ne pats kiečiausias drabužių konstravime). Alessandro Michele kolekcijos yra inspiruotos mados ir meno istorijos žinių, ne mistinių pajautimų. Miroslava Duma, viena iš puikiausių gatvės madisčių ir megablogo “Büro24” įkūrėja, irgi nepajautė, vieną dieną pabudusi, savo dažnai nostalgiško, dekoratyvaus stiliaus: tereikia pažiūrėti į pirmąsias jos nuotraukas.

Miroslavos Duma stilius transformavosi nuo elementaraus lėliško pradžioje, vėliau tapo žymiai kompleksiškesnis retro, iki dabartinio - modernaus, rafinuoto ir androgeniško back to basics įvaizdžio. 

Tiek akademiniame lygyje, tiek savarankiškame, mada ir stilius yra praktika: kuo daugiau domiesi (tendencijomis, mados istorija, gatvės mada), priimi savo kūną, rizikuoji, tuo lengviau sekasi, ir galų gale tampa taip, kad atrodo – gavosi savaime! (tiksliau, išlavintas skonis sufleruoja teisingus dalykus). Dažniausiai taip nutinka todėl, kad darėme klaidų, kol kažko išmokome (ir nieko tokio, jei spintoje atsirado drabužių, kurių taip ir neužsivilkote). Aš savų klystkelių nenoriu net prisiminti: raudonų plaukų, persigalvojus nudažytų peroksidu (rezultatą galite įsivaizduoti), per trumpų, per siaurų ir per daug permatomų drabužių ne laiku, ne vietoje, palydimų nekomplimentinių žvilgsnių (Diana Wreeland sakė, kad jau geriau vulgarumas, nei jokio stiliaus neturėjimas – jaučiuosi geriau, ačiū).

Asmeninio stiliaus procesą galima palyginti su maisto gaminimu: negamindamas nežinai, kas išeis perskaičius naują receptą, o nesimokindamas negali keikti visų šventųjų, kad jausmo išvirti coq au vin niekas neatsiuntė.

Kai jums mestels, kad stilių reikia jausti ar turėti tam pojūtį, numokite ranka. Ten, kur mažiau jausmų ir dangiškų davinių, daugiau vietos lieka naujiems atradimams ir kūrybai. 

Geltona

Su geltona turiu reikalų. Geltona dabar labai aktuali – pagaliau, bet tiksliai pamenu, kaip ji, jokių tendencijų negainiojama užvaldė mano galvą, spintą ir namus. Tas lemtingas geltonas rankinukas, kurį nukosėjau iš mamos prieš 6 metus, tapo obsesijos pradžia (rašiau apie jį savo knygoje “Dešimt auksinių raktelių ieškančiai savo stiliaus"). Nevardinsiu geltonos kelionės, bet kai užtepiau savo namo duris geltonai ir besigėrėdama jomis prisėdau ant geltonai žalios (wasabi, sakė gamintojo etiketė) aksominės sofos, supratau, kad mano meilė geltonai įgavo rimtą pagreitį. Šiukštu nesiruošiu jos atsisakyti, bet sąmoningai pristabdau geltonos kerus, o tai jie kaip kokios sirenos mane vilioja.

Žalioje jaunystėje maniau, kad vienintelė spalva, kurios nesuprantu ir nemoku derinti – geltona (kiek praradau!). Žinau, kad nebuvau vienintelė su abejone šiai spalvai. Pasirinkus netinkamą geltonos atspalvį, šis gali nesmagiai kontrastuoti su odos spalva. Nors patarimų, kaip derinti geltoną yra daug, supratau kelis dalykus: 

Pastelinės, nuplautos, sviestinės geltonos geriausiai atrodo šalia pailsėjusios, sveikos odos (geriau netempti jų artyn veido, jei esate pavargus, sirguliuojate ar kokį spuogą ant smakro auginate). Gal todėl švelnias geltonas mėgsta kūdikių ir vaikų drabužių gamintojai.

Raumeninga citrininė geltona – grynai iš subjektyvios patirties –  blondėms.

Kiaušinio trynio, pienių geltona – stebuklingai tinka porcelianinės, rausvos odos turėtojoms (o jei plaukai ugniniai – išvis pasakiška, tačiau visi kontrastingi – irgi liuks).

Garstytinė geltona yra beveik neutrali – ji dažniausiai nesikauna su jokiom odom ir plaukais. (Garstyčių geltonumo paltas ir garstytinė mini suknelė su taškučiais laukia rudens. Ir aš jo laukiu). 

Jei sunku apsispręsti ar tiesiog nežinote, tinka spalva prie akių-plaukų-skruostų ar ne – paprasčiausiai nederinkite geltonos arti prie veido ir problemos nebus (trenkčiausias tendencijas dažnai reprezentuoju nuo juosmens žemyn. Ypač įskaitant batus). Bet koks daiktas toliau nuo veido (sijonai, kelnės, šortai, batai, rankinės), netenka jokio tinkanetinka statuso. Aišku, lieka patinka-nepatinka. Tačiau dažniausiai, kai spalva patinka – ji ir tinka arba randame būdų ją padaryti tinkama (psichologiniai reikalai).

Taip nutiko su mano geltonom kelnėm, kurios trynėsi tarp pakabų jau porą metų, nesulaukdamos savo eilės (pradžioj pratinausi prie jų – uch, kokios ryškios, galvojau. Paskui buvau per daug nukūdus, tai tingėjau jas taisyti, vėliau neradau proporcingo viršaus, pagaliau prisukau kelis kilus (rrr), o su jais ir stilistinis nušvitimas ištiko - aleliuja).
“Yellow pants street style”, išbarškinu google paieškoj. Ir sužimba geltonos spalvos maniakių armija, į kurią įsilieju neprašoma ir nekviečiama, nes sunku atsispirti geltonos pozityvui ir šilumai. Sudėjau geltonąsias kelnes su taškuota balta palaidine, rožiniais lininiais marškiniais – ak, suvalgysiu save.

Raudonos muko šlepetės ir pintas krepšiukas – kur pridėsi, ten tinka. Šis duetas tapo mano go-to vasaros aksesuarų deriniu. Kam reikia neutralių nuobodylų, kai yra tokios (taikios) spalvos ir formos?

Iki!

Laura

Photo: Albert Latour

Skyrybos su prancūze

Jei nors kartą gyvenime google neieškojote “prancūziškas stilius”, knygyne nevartėt vienos iš nesuskaičiuojamų prancūziško stiliaus tomų, o nuvykusi Prancūzijon nebandėte minioje išskirti kuri tikroji, o kuri turistė, jūs – mažuma.

Prancūziška yra daug kas: Brigitte Bardot kuodas-bičių kulė ir seksualios suknelės, Laetitios Casta sąkandis, Francoise Hardy odiniai švarkai ir mini, sensacingoji juodaodė šokėja Josephine Baker ir jos visai nesantūrus stilius. O britė Jane Birkin yra nei daug nei mažai: ji - prancūziško stiliaus simbolis. Ir galų gale – madam Chanel, kuri mėgo vyrišką stilių, nevyniojo žodžių į vatą ir kalbėdavo su cigarete dantyse. Niekas nežino nuo ko tai prasidėjo ir kas ta, tikroji, bet “kaip prancūzė” madoje yra tarsi Eldoradas, kurio visos ieško, bet nesutaria, kaip jis atrodo.

Gilda Ambrosio

Knygynuose prancūziško stiliaus knygoms yra atskiras skyrius, šalia mokslinės fantastikos. Jose rasi dokmartensus ir balerinas, patarimus rankinę derinti prie batelių (nejuokauju), rinktis tik neutralias drabužių spalvas. Šiukštu nepamiršti bretono dryžių ir viskas bus liuks. Nors daugelis tų patarimų yra visiškai žali esminio, kartais net atgyvenusio konservatyvaus stiliaus pagrindai, labiau ryškėja štai kas: panašu, kad vadinamasis prancūziškas stilius įkliuvo į konformizmo pinkles. Prancūzišką garderobą siūlyčiau nebent visai nesidomintiems mada, ieškantiems neišiskiriančios uniformos, nes tai, kas laikoma prancūzišku stiliumi dabar, būtų išgąsdinę aukščiau minėtas charizmatiškas prancūzes ir prancūziškąją britę. Aišku, yra gerų dalykų, kaip pavyzdžiui – raudonas manikiūras (paisant populiarios Youtube prancūzės vlogerės, kosmetikos įmonėms Prancūzijoje itin sunkiai sekasi parduoti kitas nagų lako spalvas, nei raudoną). Manėte “prancūziškas” – tai tas baltais galiukais? Jis, su visu savo akriliniu spindesiu labai patinka Las Vegaso klubų merginoms ir tikrosios prancūzės jo kratosi. Bet Josephine Baker irgi buvo klubų šokėja.

Sakykim, mistinė stiliaus “prancūzė” yra labiau siejama su skoniu apskritai, tačiau geras skonis nėra lygu konservatyvus. Ji turi atrodyti graži, bet natūrali. Svarbiausia, ji turi atrodyti effortless, t.y. be pastangų puiki ir stilinga. Vos tik bandai atrodyti, kaip prancūzė (stumdai plaukus, kad atrodytų lyg atsikėlei ir išėjai, dėlioji derinį “be pastangų”), iškart susimauni, nes nesi ja, o stengtis prieštarauja effortless principui. Prancūzė turi būti liekna, bet mėgti pavalgyti ir sugebėti nestorėti, nes sportas “kaip prancūzė” biblijose nedominuoja. Domėtis savo svoriu - neprancūziška, tai tuščia ir nuobodu. Bet rūkyti, grakščiai mojuojant cigarete yra prancūziška ir neva padeda išlikti lieknai. Kendall Jenner, po interviu atidarydama asmeninės treniruočių salės duris ir bakstelėjus į savo tobulą užpakalį, pasakė “šitai neatsitiko savaime”. Kaip neprancūziška. Bet Kendall man patinka labiau nei tai, kas laikoma prancūziška.

Panelė Kendall

O gal visgi “kaip prancūzei” – identiteto krizė? Ieškantiems darbo gladijatorių kovas primenančioje mados industrijoje su vadinamu prancūzišku stiliumi būti pastebėtiems galimybių nedaug. Šiuolaikinė mada apsvaigus nuo individualizmo, maksimalizmo ir kūrybos, o kelios likusios taisyklės tik pakursto jas laužyti (ir įdomūs dalykai gimsta). Net minimalizmas dabar atrodo visai kitaip, nei prieš dešimt metų. Ir įtakingiausios šiuolaikinės blogerės – na, ne prancūzės. Megablogo “Refinery 29” redaktorė, į klausimą kas tas prancūziškas stilius, pasiūlė nesukti apie tai galvos. 

Ar verta siekti atrodyti kaip prancūzei? Nesirūpinti savo išvaizda, nesidomėti mada (kam, juk yra nesenstančių dalykų), nesportuoti? Ar tokių apskritai yra? Suvartojus tokį kiekį patarimų, kaip ja būti, suvoki, kad “kaip prancūzė” yra utopija. Beje, tikrosios prancūzės niekuo dėtos. Ne visos jos lieknos, ne visos stilingos, ne visos konservatyvios ir ne visoms pavyksta be pastangų atrodyti tobulai. Taip, daugiausia patarimų, kaip atrodyti prancūziškai skleidžia prancūzės, bet už utopijos populiarumą esame atsakingos mes - ne prancūzės.

Nieko nėra bloga norėti atrodyti tobulai be pastangų, bet visos žinome, kad taip nebūna. C’est la vie, ane? 

Plevėsa

Kam Joninių kupolės, o kam chalatai su kupolių žolynais. Joninių savo miške nešvenčiau, nes nei Jono nei Džono nepažįstu, o vasaros saulėgrįžos čia ir taip niekas nešvenčia...ai.

Eilinį kartą ramindamasi savo spintoje (drabužinėje) pagalvojau, kad atėjo laikas tam chalatui skvernus prasivėdinti. (Nesakykit, kad vaikystėje nelįsdavote į mamų spintas? Kūno ir kvepalų kvapai drabužiuose, sijonų padurkai, glostantys galvą, veikdavo kaip xanax’o piliulė, todėl ir kiūtodavau toje jaukioje tamsoje, kurios Kakė Makė iš Aisčio knygos spintoj ieškojo. Pas mamą spintoje dar buvo toks ožio kailis, kuris nors ir užkeltas aukštai gulėjo, kvepėdavo skradžiai spintos. Mama nei to kvapo, ne kailio nekentė, man jis buvo ramybės kvapas. Tad veduosi Aistį į ožiukų fermą ir kvepia ten man). 

Šiuos kraštuos vasara troški (ai kartojuos, Okinawoj tas pats buvo), tai man šį chalatą vilktis pavyks tik vėsiais vakarais, bet, dievaž, Lietuvoje tai yra tobulas šaltos vasaros daiktas. Galvos sukti su kuo jį derinti kaip ir nereikia: džinsai ir trikotažiniai marškinėliai yra geras background šiam dėmesį mėgstančiam plevėsai. Pagalvojau, kad su denimo šortais – ne kažką, nes atrodžiau kaip iš viešbučio baseino pasprukus. Aksesuarai gal svarbiau: derinau ir mažą pintą rankinuką, ir didelį pintą krepšį bambuko rankenom – liuks, visokios delninės vakarop – irgi gerai. 

Skrybėlė – tinka, nors vėjuotą dieną lengviau be jos. Batai – mano redaktorė chalatą su sportbačiais derino, bet visokios basutės, net aukštakulnės, muko šliopkės (kaip štai šios vermilion oranžinės, suvalgyčiau šitą spalvą), platforminės basutės – viskas tinka chalato kompanijon. Gal net espadrilės. Apskritai toks kasdieniškas, tystelėjęs, plevėsuojantis (tai reiškia - geros foto instagramui), nenervuojantis, neveržiantis derinys.

P.S. Kaskart apsivilkus boyfriend džinsus (tuos, porą dydžių didesnius)  ir sąžiningai atskalbtus, gyvenimo mačiusius trikotažinius marškinėlius, galvoju, kad nieko geresnio už šį duetą nėra. Tokia paprasta laimė spoksant į veidrodį. Bet paskui pamatau suknelę, audinį, chalatą...

Iki kito karto, 

Laura

Photo: Albert Latour

Langučiai genuose

Sako, kad asmeninis stilius yra tai, ką vilki kasdieną. Bet tai - nelabai tikslu, nebent toje pat lokacijoje gyveni visą gyvenimą. Tai, ką dėvėjau Vilniuje, pasirodė nereikalinga Okinavoje, kas tiko San Diege - nekimba Šiaurės Karolinos pajūrio miesteliui. Aplinka, kurioje drėgna ir karšta, aplink namą šmirinėja driežai, ant lango vakare užšoka pasisveikinti ryškiai žalios varliukės (Pantone Greenery žalumo, madingos) ir jos gaga kaip žąsys, o žmonės gyvena lėtu ir ramiu ritmu. Man smalsu prisitaikyti prie aplinkos, t.y. matyti save kaip dalį jos. Nes jei protestuodama varyčiau su džinsais ir dekonstruotais avangardiniais marškiniais, kas man ypač patiktų kokiam Niujorke (ar Vilniuje), prarasčiau galimybę įsijausti į čia ir dabar. Dar – būtų kraujo-cirkuliaciją-spazmuojančiai karšta, nes toks paprastas dalykas, kaip džinsai, kurie, pamanytum, bendrai yra kasdienybė, čia – retas malonumas (jei atvirai, džinsai dažniau nutraukiami nuo pakabos pasitikrinti apimtims, negu išeiti kur nors jais vilkint).

Todėl - hello suknelės, vėją keliančios pageidautina. O su dabartine langučių ir nostalgiškų retro suknelių tendencija prisiminiau, kad be jų negaliu (ir be retro, ir be langiukų. Dar negaliu be dryžių, gėlių, taškiukų, kaklaraiščio raštų, bet apie juos vėliau – vasara dar tik prasidėjo). Langučiams meilė užgimė anksti, štai įsitikinimui: 

Manau, kad nuo to laiko, 4.5 metų, languotus marškinius visada turiu, nepaisant tendencijų 

Kalbant apie nostalgiją, moteriškos gingham langučių suknelės ir Brigitte Bardot stiliuje yra su lygybės ženklu, kaip Jane Birkin yra lygu džinsai ir balti marškinėliai minus liemenėlė plius pintas krepšiukas.

Madam BB ir šiuolaikinės, septintojo dešimtmečio inspiruotos tendencijos (Pringle ir Carolina Herrera) a la Brigitte Bardot

“Gėlių raštas pavasariui? – pribloškiančios naujienos” sarkastiškai prunkštelėjo Meryl Streep herojė filme “Ir velnias dėvi Prada”. Nors Ana Wintour – not my cup of tea, tačiau gėlės pavasarį - toks neišvengiamas, tikėtinas ir tuo pat – nuostabus, hipnotizuojantis printas, palyginti su langiukais: kukliu, kasdieniu, naiviu, nieko iš kojų neišverčiančiu raštu. Tačiau langiukai, kaip ir kitas santūrus raštas, yra geras pagrindas bet kokioms dizaino idėjoms, ir šiuolaikinės tendencijos mielai tuo žaidžia. Ir jei kam atrodo, kad gėlės yra moteriškiausias raštas, drįsčiau abejoti: nieko nėra romantiškesnio ir moteriškesnio nei smulkių langiukų audinio suknelė - kokią ir pasiuvau. Iš plonos, beveik permatomos medvilnės, su visai atvira nugara ir skeltu prieky (tobulam audinio judesiui, na ir kojoms). Žodžiu, kuriu savo provansą.

Čiau!

Alberto ir Tėčio nuotraukos

Iš kur atsiranda įkvėpimas

Viena iš mano skaitytojų sakė, kad organzų suknelės – per daug prabangu. Žinia, kasdieniais reikalais nelakstau plevėsuodama organzos sukniom (kol kas) ir, nors suprantu praktiškumo svarbą, bet labai sunku mylėti madą nefantazuojant apie nepraktiškus drabužius, organzas ir drugelius. Įsikvepiu pati save, paskui nusileidžiu ant žemės. Ir nieko nėra labiau žemiškesnio, nei nusileidus sutikti marškininę suknelę. Chaki spalvos, militaristinę.

Savo knygoje rašiau, kad stilius - tai tarsi vaidmuo filme, kurio režisierės ir žvaigždės esame pačios. Bear with me, dabar nupasakosiu savo įkvėpimo fantazijas, kurios kasdienišką drabužį paverčia personal trip, Nuosavu Stiliaus Filmu.

Tad žiūrėdama į ant pakabos besisupančią suknelę, pavadinu ją alyvuogių spalvos, ir į galvą ateina visai kitokios, nei militaristinės asociacijos: alyvuogių medžių, saulėto pietų Europos provanso, kaimiškos ramybės. Galvoju apie karo lauko medicinos seseris su griežtomis chaki spalvos suknelėmis auksinėmis sagomis. Išsišiepiu iš pasitenkinimo prisiminus Prada Rudens-Žiemos 16/17 kolekciją – nostalgišką, su griežtais II-ojo pasaulinio karo siluetais, pusiau suvarstytais korsetais ant militaristinių paltų. Dar prigriebiu Jane Birkin, savo mūzą - ir jos pintą krepšiuką, kurį ji visur nešiojosi. Jis tiko tiek džinsais ir trikotažiniais marškinėliais, tiek su žieminiais kailiniais ir moonboot’ais. Ir net su mini vakarine suknele.  Fantazijos materializavosi: į marškininės suknelės, sujuostos korsetiniu diržu derinį su provansišku krepšiuku. Kai nešioju krepšiuką crossbody stilium, militaristiškumas dar sustiprėja. Raudonai nusitepu lūpas, nes WWII jūrų pėstininkėms buvo privaloma lūpas dažytis raudonai, Elizabeth Arden “Montesuma Red”. Įsispiriu į auksines platformas - reikia atsvaros tokiam dramatiškam viršui.

Nusitraukus korsetą, suknelė yra visai proziška. Aš ją vilkiu su šortais, net savo didžiai garbingame amžiuje - 40-ies (mano kojos į sportą nereaguoja, tad aš nereaguoju į jas ir vilkiu tai, kas patinka). Kartais, kai neaiškus oras – su dryžuotais berankoviais marškinėliais ir baltais šortais, atsisegus suknelę kaip ilgą paltą ir leopardiniais arba oranžiniais muliukais (mules). Pinta, tribal raštais marginta delninė mielai jungiasi į suknelės kompaniją.

Alyvuogių spalva yra draugiška ir sava – ji tinka prie visų odų spalvų, nesimuisto grynų, pastelinių, prigesintų ir neutralių spalvų kompanijoje. Tobulai dera su dryžiais ir langais (karo draugužiai), tačiau nėriniai, gėlės irgi nesijaučia svetimi šalia.

Jeigu keblu derinti spalvas su chaki, gera špargalkė yra militaristinė uniforma: metalic atspalviai (kaip auksinės, sidabrinės, varinės sagos),  raudona, mėlyna, žalia, balta (apdaila), dryžiai (apatiniai uniformos sluoksniai).

Iki malonaus,

Laura

Photo: Albert Latour

Balandžiai

Balandis yra geras mėnuo man. Jis lyg ir ne “mano” (aš gegužinis Tauras), tačiau geri dalykai man nutinka Balandį. Prieš porą metų balandį atsirado blogas. Balandį mūsų #namasmiške pagaliau jaučiasi kaip namai – su alyvuogių medžiais prie geltonų durų (buvo raudonos), dygstančiomis levandomis (levandų laukų kol kas neprimena), baltomis kamelijomis (nužydėjo), medetkomis (prasiskleidė ne geltonos :( ) ir kaip koks žalias monstras išvešėjusiu daržovių ir žolių darželiu patvory (per pusantro mėnesio. Augalai mane bent iš tolo pamatę vysta, bet čia aš jiems buvus-nebuvus – jie turi savo reikalų, aš jiems tik vandens paduodu. Balandį su kaimynais išsinešėm laukan stalus, vakarieniaujam ir vyną geriam. 

Ir pagaliau, balandį, jaučiuosi, kad galiu grįžti čia, į blogą  – su savo suknelėmis ir madomis. Vienas dalykas, apie kurį negalvoju, bet vis pajaučiu savo kailiu – motyvas madai yra tik tada, kai yra vidinis komfortas ir kažkokia bent patenkinama nuotaika. Mūsų kraustynės iš mažos Okinawos į mažą pakrantės miestuką Šiaurės Karolinoje, nors ir skamba fainai, buvo kaip ir visos kraustynės iki tol: kai visas tavo gyvenimas, namai, komfortas yra atgabenamas treileryje ir išverčiamas garaže rudose shipping’o dėžėse, mada yra paskutinis dalykas galvoje. Savo drabužių, kurie visada buvo mano sanity check (kai esu depresuota, neišlendu iš pačių nykiausių šmutkių, kurių turiu toms tiesiogiai juodoms dienoms) neišpakavau du mėnesius! Vadinasi to sanity tada ir nelabai buvo. Bet žiū, išgyvenau, atlaikėm žiemą – vėjuotą ir lietingą, ilgą ir besniegę - tipinę šitoje pakrantėje, apsitrynėm name, pavertėm jį namais ir po truputį grįžta į kasdienybę kažkas panašaus į stabilumą. Aišku, nesiskundžiu interjero kūrybos rūpesčiais – šiukštu - jie tokie malonūs, kad neriu stačia galva, kaip ir į viską, kas patinka.

Bet ilgiuosi Okinavos. Okinavoje ilgėjausi Kalifornijos. Dabar ilgiuosi abiejų (kol pradės patikti čia).

Visgi vienas rūpestis neduoda man ramybės. Vien tik rodyti savo outfitus “Stiliaus” skyriuje, nors ir malonu, bet norisi, kad tie drabužiai daugiau dirbtų. Todėl prašau jūsų žodžio, mano ištikimos skaitytojos, kurios brūkšteli man, kai jau nebesirodau ar tiesiog kantriai laukia: kas jums labiausiai aktualu, rūpi, gal nepatinka ir kaip tai padaryti “patinka” – madoje ir stiliuje.  Viena suknelė penki būdai? Ar kaip prikelti drabužius naujam gyvenimui? Kas tinka skirtingiems kūnams? Tad išsiliekit komentaruose arba brūkštelkit man: laura.latour@gmail.com

O kad nepasirodyčiau visai urvinė, to gerojo balandžio proga išlendu su savo žaliausia suknele. Pasiuvau iš Oscar de la Renta šilko organzos (žinau, prašmatniai skamba, bet esu gerų audinių snobė), su aguonų aplikacijomis, mano mados mesijo Alessandro Michele iš Gucci biblijos inspiruota ir Pantone metų spalvos padiktuota. Tiesa, prie garažo, nes Aistis sirgo. Suknelė permatoma ir ji, pasirodo, net funkcionali, t.y. ne tik vakarui. Su džinsais ir, mano atveju, oksfordais (tiesa, blizgučiais pabarstytais Marc Jacobs, man “paprastai” nesigauna. Sportbačiai irgi liuks, ypač konversai prie tokios) ir sidabriniu metallic rankinuku su sportiška, web rankena – ji visai maloni vasaros pasisėdejimui miesto kabake. Reikalui ir aukštakulniams esant transformuosis į visai padorią vakarinę.

Tad iki malonaus,

Laura

Photo: Albert Latour